„Vorutos“ pokalbis su akad. prof. habil. dr. Zigmu ZINKEVIČIUMI, parengusiu spaudai knygą „Lietuviai: praeities didybė ir sunykimas“, kurioje pateikiami svarbiausi istorijos faktai bei žymiausio Lietuvoje kalbos mokslo specialisto išvados
Taigi įvardykime, kas buvo baltai arba kur buvo baltų pasaulis?
Naujausi hidronimijos tyrimo duomenys rodo, kad priešistorinė rytinė baltų gyvenamo ploto riba vestina per Volgos, Maskvos ir Okos aukštupius, o pietinė – maždaug Pripetės upe. Vakaruose baltų hidronimija siekė Vyslos žemupį ir dar toliau už jo. Tyrėjų nuomone, II–I tūkstantmečiais prieš Kristų baltai užėmė didesnį plotą, negu to meto germanai ir sudarė vieną iš pagrindinių etninių masyvų Rytų Europos miškų zonoje. Jie ilgus amžius ramiai gyveno netrukdomi audringų įvykių Vakarų ir Pietų Europoje, todėl mažai pakito jų kalba, gyvenimo būdas. Vertėsi žemdirbyste ir gyvulininkyste. Klestėjo amatai. Palaikė prekybinius ryšius su tolimais kraštais, ypač garsiuoju gintaro keliu. Daugiausia tiesioginio sąlyčio turėjo su neindoeuropiečiais finais, kuriems darė didelę įtaką. Būta ryšių su ilyrais, trakais, iranėnais (skitais), trumpalaikių – su germanais.
Pirmojo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje slavai tapo labai ekspansyvūs ir ėmė veržtis į baltų gyvenamą teritoriją. Jie įvarė gilų pleištą, atskyrė vakarinę baltų dalį (istorines prūsų, lietuvių ir latvių žemes) nuo likusių baltų genčių rytuose, išsisklaidžiusių retai apgyventuose dideliuose plotuose. Tenykščių baltų slavėjimas užsitęsė ilgai, pavyzdžiui, galindų gentis (rus. Голядь) minima XI–XII a. šaltiniuose ir galutinai išnyko tik XIII a. Baltų substratas padarė didelę įtaką rytinių slavų (sen. rusų) materialinei ir dvasinei kultūrai, taip pat jų kalbai.
Lietuviai nuo seniausių laikų gyveno baltų ploto viduryje. Tuo, be kita ko, paaiškinamas senosios baltų (indoeuropiečių) struktūros elementų išlikimas lietuvių kalboje. Pakraštinės gentys sulaikė svetimųjų antpuolius iki tol, kol lietuviai spėjo sukurti savo galingą valstybę, pajėgusią atremti priešų antpuolius. Tuo būdu savo krauju ir žūtimi lietuvius apgynė prūsai, jotvingiai, kuršiai, žemgaliai. Dvi pastarosios gentys ir sėliai, latgaliai taip pat sudarė sąlygas atsirasti latvių tautai. Į lietuvių sudėtį įsiliejo ir juos sustiprino daug prūsų, jotvingių, kuršių, žemgalių, sėlių.
Lietuvių tautai pradžią davė vadinamųjų rytų baltų (kaip juos supranta baltistikos mokslas) pietinė dalis, apie I tūkst. po Kr. vidurį nutolus nuo jos (dėl finų substrato) šiaurinei daliai. Tos pietinės dalies teritorijoje archeologai aptinka lietuviams būdingą materialinę kultūrą jau maždaug II–III mūsų eros šimtmečių iškasenose. Tada būta ir lietuvių (Lietuvos) vardo.
Dar XIII amžiuje lietuviai sukūrė savo valstybę, o tiksliau Mindaugo karalystę. Kaip tai įvyko ir kaip pavyko?
Mindaugas apie 1226–1236 m. baigė pirmtakų pradėtą lietuvių sritinių kunigaikštijų jungimą į vientisą valstybę. Jo vardas neabejotinai lietuviškas. Tą patį reikia pasakyti ir apie Mindaugo aplinkos kunigaikščių vardus. Lietuviškos kilmės buvo ir vardai visų dėl valdžios po Mindaugo nužudymo kovojusių kunigaikščių. Valstybės plėtros ir klestėjimo laikotarpiu valdančiųjų asmenų vardynas irgi ištisai lietuviškas. Detaliai aptariami tie vardai, dėl kurių kilmės yra pareikšta priešinga nuomonė. Vardyno analizė nepalieka nė mažiausios abejonės, kad Lietuvos valstybę sukūrė ir valdė lietuviakalbiai žmonės.
Toji valstybė buvo bendra lietuviakalbių ir slavakalbių (suslavintų senųjų baltų) žmonių. Tautos sąvokos šių dienų prasme tada dar nebuvo. Gyventojai skirstyti į du aiškiai atribotus visuomenės sluoksnius: privilegijuotąjį luomą (tik jam priklausantys buvo laikomi valstybės piliečiais) ir beteisę prastuomenę. Visi privilegijuotieji gyventojai, nežiūrint kuria kalba šnekėjo, buvo laikomi lietuviais, t. y. Lietuvos valstybės piliečiais. Prastuomenės niekas nepaisė. Slavakalbių „lietuvių“, atskirtų valstybės siena, palikuonys davė pradžią gudų (baltarusių) tautai, teisėtai, bet ne visuomet saikingai, pretenduojančiai į senosios Lietuvos valstybės paveldą.
Kaip ir kitų viduramžių valstybių, Lietuvos valdovų raštinėje buvo vartojama ne valstybę sukūrusios tautos kalba (ji tebuvo šnekamoji), bet tame regione įsigalėjusios lotynų (ypač ryšiams su Vakarais) ir senoji slavų (ryšiams su Rytais) kalbos (pastaroji atmiežta vietinių slavų elementais), dar šiek tiek vokiečių ir totorių kalbos. XVI a. labai įsigalėjo slaviškoji raštinių (ne šnekamoji!) kalba, Lietuvos didikų laikyta sava.
Kaip atsitiko, kad Lietuva tapo „Rytų krikščionybės“ ir „Vakarų krikščionybės“ sandūroje?
Lietuvius krikščionybė pasiekė iš dviejų pusių: iš Rytų nuo Bizantijos per rytinius slavus ir iš Vakarų nuo Romos per vokiečius ir lenkus. Lietuviai buvo pakrikštyti paskutiniai, nes ties jų žemėmis susitiko abi Europą užliejusios krikščionybės bangos, o ne dėl lietuvių „lindėjimo pelkėse“, kaip kartais manoma.
Ankstesnė buvo Rytų krikščionybės banga. Tai rodo seniausias lietuviškas bažnytinės terminijos sluoksnis, gautas per rytinius slavus apie X–XII a. Tačiau vietoj beįsigalinčios Rytų krikščionybės Lietuvos valdovų (Mindaugo, vėliau Jogailos–Vytauto) iniciatyva buvo įvesta Vakarų krikščionybė, prie lietuvių žemių priartėjusi mažiausiai šimtmečiu vėliau.
Šv. Vaitiekaus–Adalberto ir Šv. Brunono–Bonifaco misijos buvo nukreiptos į prūsus ir nuo jų neskirtus jotvingius. Krikštydamas vieną iš šiaurinių jotvingių genčių netoli lietuvių žemių Brunonas 1009 m. buvo nužudytas. Tas įvykis aprašytas Kvedlinburgo analuose ir ta proga pirmą kartą šaltiniuose paminėtas Lietuvos vardas, šiaip jau ir anksčiau plačiai žinotas, ypač slavų kraštuose.
Lietuvių krikštijimą pradėjo valstybės įkūrėjas Mindaugas, 1251 m. pasikrikštijęs su šeima, artimaisiais ir daugybe gyventojų, po to popiežiaus nurodymu vainikuotas karaliumi. Mindaugo valstybė tada buvo laikoma krikščioniška šalimi. Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso: visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita bažnyčia, negausi krikščionių bendruomenė. Iki mūsų laikų lietuviškuose poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos elementų.
Antrasis, pakartotinas oficialus Lietuvos krikštas įvyko tik po 135 m., ir buvo atliktas didžiųjų kunigaikščių Jogailos, iš dalies Vytauto, iniciatyva. Nuo tada (1387 m.) visi Lietuvos valdovai buvo krikščionys. Plačiosios gyventojų masės sukrikščionintos tik vykstant Kontrreformacijai.
Kodėl, pradedant Krėvos unija, Lietuva pateko į Lenkijos interesų sferą ir prasidėjo abiejų valstybių suartėjimas, o tikriau Lietuvos lenkinimas?
Senovėje lietuviai su lenkais nesisiekė – skyrė jotvingiai. Tiesioginis kontaktas atsirado tik Kryžiuočiams išnaikinus jotvingius. Lietuvos ir Lenkijos valstybių suartėjimas buvo susijęs su Lietuvai tragiškais įvykiais XIV a. antrojoje pusėje. Tada lenkai gudriai pasinaudojo po Algirdo mirties kilusiais Lietuvos valdovų nesutarimais ir pribrendusiu krikšto reikalu. Lenkai pasiūlė Jogailai vesti karaliene paskelbtą Jadvygą ir tapti Lenkijos karaliumi. 1385 m. buvo sudaryta Krėvos sutartis, pagal kurią Lietuva turėjo būti prijungta prie Lenkijos karalystės. Lietuviams sutartis buvo naudinga tik dėl krikšto ir tuo, kad sujungus Lietuvos ir Lenkijos jėgas atsiranda viltis nugalėti mirtiną abiejų šalių priešą – Vokiečių ordiną.
Lietuvos valdovas Vytautas ilgainiui labai įsigalėjo, net ėmė kištis į Lenkijos reikalus. 1413 m. Horodlės sutartimi buvo nutarta, kad Lietuva ir po Vytauto mirties liks savarankiška valstybė. Į amžiaus pabaigą, pasiekęs savo galybės apogėjų, Vytautas ryžosi vainikuotis karaliumi ir nutraukti visus popierinius ryšius su Lenkija. Lietuvos valstybės susilpnėjimas, privilegijuoto luomo siekimas savo teisėmis prilygti visagaliams lenkų ponams ir ypač Maskvos grėsmė neleido Lietuvai visai nutolti nuo Lenkijos. Bendravimas su lenkišku Jogailos įpėdinių dvaru Krokuvoje vertė lietuvių didikus mokėti lenkų kalbą, juo labiau kai karaliai gyvendavo Vilniuje, pvz., Žygimantas Augustas 1544–1548 m. Pati lenkų kalba nuo XVI a. ėmė įsigalėti Lenkijos valstybiniame gyvenime pakirsdama lotynų kalbos pozicijas. Jie vedė lietuvius ne tiek į Dangaus, kiek į Lenkijos karalystę.
Lietuvoje įsigalinti lenkų kalba nuo pat pradžios buvo persunkta lietuvių tarties elementais ir kitais lituanizmais. Ją vadiname „lietuviška lenkų kalba (polszcyzna litewska)“, tęsinys tebevartojamas iki šių dienų ir tikriesiems lenkams nelengvai suprantamas, bet aiškiai rodantis šios kalbos atneštinį pobūdį.
Lenkų kalbos plitimą Lietuvoje paspartino Liublino unija (1569 m.). Dėl jos sudarymo vyko derybos ilgai. Lenkai reikalavo ne abiejų valstybių sujungimo, bet Lietuvos prijungimo. Nerandant kompromiso Lietuvos delegacija paliko Liubliną. Tuomet karalius Žygimantas Augustas, derybose palaikęs lenkus, pavartojo prieš lietuvius prievartą. Jis Lietuvai priklausančias Kijevo, Podolės, Voluinės ir Palenkės vaivadijas prijungė prie Lenkijos. Taip buvo labai sumažinta Lietuvos valstybės teritorija, o Lenkijos – atitinkamai padidinta. Sudarytos sąlygos tose vaivadijose „auginti lenkus“. Lietuva negalėjo pasipriešinti ginklu dėl tebesitęsiančio karo su Rusija. Lietuvos valstybės ploto mažėjimas vedė prie lietuvių tautos mažėjimo. Atitinkamai Lenkijos valstybė visą laiką didėjo ir tai lėmė lenkų tautos gausėjimą.
Paskutiniuoju bendros Respublikos laikotarpiu (1697) Lietuvoje buvo įvesta lenkų kalba į visas valdžios įstaigas, į bažnyčias, mokyklas, apskritai į visą viešąjį gyvenimą. Sudarytos palankios sąlygos lietuvių lenkinimui.
Pirmasis pasaulinis karas lietuviams atnešė vilčių atkurti savąją valstybę ir Vasario 16-osios Aktas paskelbė pasauliui apie Lietuvos valstybės atkūrimą. Kodėl Lenkija priešinosi lietuvių apsisprendimui?
Atsikurianti Lenkija, priešingai, siekė atgauti visas buvusias jungtinės Respublikos teritorijas, gyvenamas įvairių tautų (tikėjosi jas sulenkinti). Niekas savų žemių nesirengė atiduoti, todėl lenkai ėmė jas ginklu. Užgrobė ir Lietuvos sostinę Vilnių, sulaužydami tik ką pasirašytą Suvalkų sutartį ir suorganizavę tariamą „sukilimą“. Gen. Želigovskio vadovaujama lenkų „sukilusi“ armija kautynėse prie Širvintų ir Giedraičių buvo sumušta. Atsirado galimybė išlaisvinti Vilnių, bet Tautų Sąjungos misija privertė Lietuvos vyriausybę pasirašyti paliaubas ir nustatė abi kariuomenes skiriančią liniją, kuri iki 1939 m. buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybių siena. Lietuviai negalėjo išsižadėti savo sostinės ir nutraukė su Lenkija bet kokius santykius.
Atplėštas nuo Lietuvos Vilniaus kraštas tapo Lenkijos provincija. Lenkai siekė visomis išgalėmis ją sulenkinti. Vykdyta prievartinė polonizacija. Kovota prieš viską, kas lietuviška. Gyventojai prievarta užrašinėti lenkais. Uždarytos beveik visos lietuvių mokyklos ir organizacijos. Suvaržyta lietuviška spauda. Vilniaus vaivada Liudvikas Bocianskis išdėstė lietuvybės slopinimo principus 1936 m. slaptoje instrukcijoje. Nežiūrint viso to, lietuvių kalbos kompaktiški masyvai išliko šiaurinėje krašto dalyje maždaug iki Pabradės–Pastovio geležinkelio ir pietuose pradedant nuo Rūdiškių miestelio. Visame okupuotame plote išliko daugybė lietuviškų salų salelių.
Plotuose į pietus nuo Vilniaus plito ne lenkų, bet gudų kalba, kuri (rytų slavų kalba) oficialiai laikyta ir dabar tebelaikoma lenkų (vakarų slavų) kalbos tarme (!). Tai viena iš daugelio nesąmonių, kurių griebiasi polonizatoriai.
Prasidėjus II pasauliniam karui Lietuva atgavo Vilnių ir apie ketvirtadalį okupuotos teritorijos, visa kita buvo priskirta prie Gudijos, nors ten liko daug lietuviškų gyvenviečių, net ištisinių masyvų.
Rytų Lietuvos polonizacija visiems labai suprantama ir aiški, tačiau atsiranda ir tokių, kurie kalba apie pačių lietuvių polonizavimasi „savo noru“.
Po karo Sovietų valdžia leido Vilniaus krašte atkurti lietuviškas mokyklas, bet apie 1950 m. Stalinas nusprendė, kad Vilnijos atlietuvinimas prieštaraująs Sovietų Sąjungos interesams. Beveik visos lietuviškos mokyklos buvo paverstos lenkiškomis. Krašte vykdyta nuožmi antilietuviška propaganda. Lietuvybė imta persekioti net labiau negu lenkų okupacijos metais. Jai buvo suduotas mirtinas smūgis. Daug kur lietuvybės ženklai išliko tik žmonių pavardėse ir vietovardžiuose (iš paviršiaus aplenkintuose), vietos žmonių lituanizmais persunktoje kalboje, taip pat tautodailėje ir papročiuose.
Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė. Įsisenėjęs antilietuviškumas! Vėliau lenkai visaip trukdė nepriklausomos valstybės kūrimą, kėlė antilietuvišką isteriją. Prisidėjo „apaštalaujantys“ kunigai iš Lenkijos. Imta steigti lenkų autonomines apylinkes, vykdančias Maskvos (!), o ne Vilniaus nurodymus. Iškilo reali Lietuvos padalijimo grėsmė. Teko įvesti autonominių rajonų tiesioginį valdymą. Nežiūrint Lenkijos priešiškos reakcijos, greit buvo atkurtas autonomininkų sugriautas krašto ūkis, sutvarkytas švietimas ir panaikintos komunizmo liekanos. Tačiau paslaptingos jėgos padėjo autonomijos kūrėjams išvengti bausmės. Dalis jų netgi išliko valdžioje, dėjosi lojalūs Lietuvai.
Santykiai su Lenkija gerėjo. Lietuviai į ją ėmė žiūrėti kaip į strateginę partnerę, kol Lenkija sumanė įvesti Vilnijos gyventojams lenko kortą, rodančią jų priklausymą lenkų tautai ir ištikimybę Lenkijai (kaip jie galėjo likti ištikimi Lietuvos piliečiai?), ir ypač po to, kai Lenkija pareikalavo, kad aplenkintos lietuviškos kilmės Vilnijos gyventojų pavardės būtų rašomos lenkiškomis raidėmis. Tai buvo nauja lenkų klasta – siekimas užbaigti okupacijos metu pradėtą krašto polonizaciją.
Vis dėlto Mažojoje Lietuvoje lietuvybė skynėsi kitokį kelią, kelią, kuris buvo palankus lietuvybei, juk ir pirmoji lietuviška knyga pasirodė Rytprūsiuose…
Mažąja Lietuva vadinama Kryžiuočių ordino pavergta lietuvių tautos dalis, daugiau negu septynis šimtmečius valdyta vokiečių, bet Lietuvos istorijoje atlikusia labai svarbų vaidmenį.
Kryžiuočių valstybėje lietuviai sudarė gausiausią ne vokiečių etninę grupę. Paskutinysis ordino magistras Albrechtas, perėjęs į Liuterio tikėjimą, tapęs pasaulietiniu Prūsijos valdovu ir dėl to netekęs popiežiaus ir katalikiškų Vakarų paramos, ėmė orientuotis į krašto autochtonus, daugiausia lietuvius (prūsai jau buvo beišnykstantys), kuriuos globodamas galėjo daug pasiekti: pavertęs liuteroniška buv. Žemaičių kunigaikštiją – sujungti Prūsijos ir Livonijos teritorijas, kaip artimas bevaikio Žygimanto Augusto giminaitis – pretenduoti į jo įpėdinius, net į Lenkijos karalystės sostą. Dėl to Albrechtas ir jo įpėdiniai globojo lietuvius: steigė jiems mokyklas, finansavo lietuviškų knygų leidimą, lietuvių kalba skelbė valdžios įsakymus. Nieko panašaus nebuvo lenkinamoje Lietuvos valstybėje. Karaliaučiuje įkurtame universitete, kaip valdžios stipendininkai, studijavo parsikviesti iš Lietuvos protestantizmo šalininkai, tarp jų ir pirmosios lietuviškos knygos parengėjas Martynas Mažvydas.
Prūsijos pastangomis įkūrus Vokietijos imperiją prasidėjo prievartinė lietuvių germanizacija. 1872 ir 1873 m. valdžios įsakymais lietuvių kalba buvo išstumta iš visų mokyklų, valdžios įstaigų, imta šalinti iš bažnyčių, apskritai visuomeninio gyvenimo. Išvystyta smarki prieš ją nukreipta propaganda. Lietuvybė buvo atkakliai persekiojama. Lietuviai priešinosi ilgai, net XX amžiuje. Tačiau jų skaičius sparčiai mažėjo. Rašomoji kalba degradavo.
Po pirmojo pasaulinio karo Mažoji Lietuva buvo padalyta į dvi dalis: mažesnioji šiaurinė dalis – Klaipėdos kraštas – atiteko atsikuriančiai Lietuvai, visa kita – Rytprūsiai – liko Vokietijos valdžioje. Klaipėdos krašto integravimas į Lietuvą vyko sunkiai, trukdė per ilgus šimtmečius atsiradę ekonominiai ir kultūriniai skirtumai, taip pat Vokietijos inspiruojama antilietuviška propaganda, kuri tapo brutali įsigalėjus naciams.
Rytprūsiuose lietuvių kalba merdėjo. Ypač juodos dienos prasidėjo 1933 m., kai į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Lietuviai buvo brutaliai persekiojami, net žudomi. Nukentėjo žymusis filosofas ir rašytojas Vydūnas, svarbiausias lietuvybės ir lietuvių kalbos Rytprūsiuose puoselėtojas. 1938 m. buvo pakeista daug vietovardžių: „sukurta“ apie 3 300 visiškai naujų, kurie pakeitė apvokietintus lietuviškus.
Prieš pat II Pasaulinį karą Hitleris atplėšė nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą. Jame imta naikinti viską, kas lietuviška: uždarinėjo lietuviškas mokyklas, įstaigas, iš bibliotekų lietuviškas knygas išvežė į popieriaus fabriką, uždraudė net lietuviškai kalbėti.
1945–1946 m. visi suaugę Rytprūsių gyventojai buvo išgaudyti ir išgabenti į Vokietiją, dar didesnis jų skaičius – į Sibirą, kur beveik visi žuvo. Pačiuose Rytprūsiuose autochtonų nebeliko.
Stalino sprendimu 1946 m. balandžio 7 d. Rytprūsiai buvo atiduoti Rusijos Federacijai, nors su ja nesiribojo. Šią Rusijos koloniją imta apgyvendinti rusais, kuriems stengtasi įkalti į galvą absurdą, jog čia nuo amžių esanti slavų žemė (!). Painiojo Rusijos ir Prūsijos pavadinimus. Pakeitė visus vietovardžius, nesvarbu, at jie vokiški, lietuviški ar prūsiški. Net hidronimus keitė (retas atvejis žmonijos istorijoje). Naikino bet kokius čia anksčiau gyvenusių žmonių pėdsakus. „Vyresniojo brolio“ pavyzdžiu pasekė lenkai, kurie „savo“ Rytprūsių dalyje taip pat daug baltiško vardyno pakeitė lenkišku.
Dar blogesnė lietuvių padėtis pasidarė, kai Lietuva atsidūrė carinės Rusijos valdžioje.
Carinė Rusija po III Respublikos padalijimo (1795 m.) gavo didžiąją to meto etninės Lietuvos dalį, tik Užnemunė buvo priskirta prie Prūsijos. Carė Jekaterina II pareiškė, kad gautasis kraštas esantis iš seno rusiškas, todėl privalo būti toliau rusinamas. Jos įpėdiniai laikėsi šiek tiek švelnesnių pažiūrų.
Prie Prūsijos prijungtoje Užnemunėje (pavadintoje Naujaisiais Rytprūsiais) valstiečių gyvenimas žymiai pagerėjo. Panaikinta baudžiava. Napoleonas šį kraštą įjungė į lenkišką Varšuvos kunigaikštiją, kuri po Vienos kongreso (1815 m.) buvo paversta Lenkijos karalyste ir pateko Rusijos valdžion. Čia galiojo Napoleono įstatymai, net tada, kai karalystė buvo panaikinta ir pasidarė paprasta Rusijos provincija, valdoma Varšuvos generalgubernatoriaus. Lietuvių gyvenamas plotas įėjo į 1867 m. sudarytą Suvalkų guberniją, davusią šiam kraštui Suvalkijos pavadinimą, o vietos lietuvius imta vadinti suvalkiečiais. Jų padėtis visą laiką buvo geresnė negu kitų lietuvių. Jie anksčiau prakuto, ėmė leisti vaikus į mokslus ir tuo būdu išaugino naują lietuvišką inteligentiją, atlikusią lemiamą vaidmenį kuriant nepriklausomą Lietuvą.
1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis. Buvo įtraukti ir lietuviai valstiečiai, kuriems daugiau rūpėjo baudžiavos panaikinimas negu „ponų Lenkijos“ atkūrimas. Kultūriniam krašto gyvenimui labai pakenkė Vilniaus universiteto uždarymas 1832 m.
Malšinti 1863 m. sukilimą caras pavedė Vilniaus generalgubernatoriui M. Muravjovui, kuris tai darė žiauriausiu būdu – viešai korė sukilėlius, dėl to gavo Koriko pravardę. Numalšinęs sukilimą jis ėmėsi brutalios prievartinės rusifikacijos. Visas viešąsias mokyklas pavertė rusiškomis, surusino visas įstaigas. Siekė rusinti net bažnyčias. Viešose vietose vertė kalbėti tik rusiškai. Uždraudė lietuvišką spaudą. Knygos galėjo būti leidžiamos tik rusišku raidynu. Tuomet lietuviai organizavo savo knygų spausdinimą užsienyje, daugiausia Prūsijoje, slaptą jų gabenimą per sieną ir platinimą Lietuvoje. Prasidėjo knygnešių epocha – unikalus reiškinys pasaulio istorijoje, užsitęsęs iki 1905 m. Per 40 spaudos draudimo metų nukentėjo apie 3 200 nelegalios spaudos gamintojų ir platintojų.
Vasario 16-osios Aktas atkūrė prarastą Lietuvos valstybingumą, tačiau Lietuvos nepriklausomybei realiai pasiekti dar buvo daug kliūčių.
Nepriklausomybę buvo galima pasiekti tik baigiantis I Pasauliniam karui (nusinešusiam daugybę lietuvių gyvybių, juos išblaškiusiam po įvairias šalis, labai suniokojusiam visą kraštą), ir Vasario 16-osios aktas buvo pasirašytas kaizerinės okupacijos sąlygomis. Paskui pasitraukiančių vokiečių kariuomenę slinko Raudonosios armijos daliniai su marionetine prorusiška bolševikų „valdžia“, siekiančia sukurti sovietinę Lietuvos respubliką, net hibridą Litbelą. Krašte siautėjo bermontininkai, lenkai užgrobė sostinę Vilnių. Tik lietuvių savanorių kariuomenės krauju nepriklausomybė buvo apginta. Greit buvo užgydytos karo žaizdos ir sukurta klestinti valstybė.
1939 m. rudenį, prasidėjus II pasauliniam karui, Lietuva atgavo Vilnių ir dalį lenkų okupuoto krašto. Po pusmečio Stalinas klasta okupavo Lietuvą (1940 m. birželio 15 d.).
Dar prieš įžengiant vokiečių kariuomenei per Kauno radiją buvo paskelbtas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas. Sudaryta laikinoji vyriausybė. Tačiau vokiečių planuose vietos nepriklausomai Lietuvai nebuvo numatyta: hitlerininkai planavo Baltijos šalis paversti Vokiečių žeme. Prasidėjo nacių teroras: koncentracijos lageriuose žuvo apie 17 tūkst. Lietuvos gyventojų, daug išvežė darbams į Vokietiją. Tačiau didžiausias nacių nusikaltimas – žydų išžudymas (holokaustas).
Kaip sudėtinę Rytų krašto dalį vokiečiai suformavo Lietuvos generalinę sritį (General-Bezirk Litauen), nuo jos atskyrė lietuviškas Druskininkų, Marcinkonių, Rudnios apylinkes, kurias prijungė prie Rytprūsių, bet Lietuvos sričiai priskyrė Ašmenos ir Svyrių apskritis.
Patyrę pralaimėjimus frontuose hitlerininkai griebėsi drastiškų priemonių: vertė jaunimą eiti į savo kariuomenę ir darbo tarnybas, bet susidūrę su atkakliu lietuvių pasipriešinimu, uždarė abu Lietuvos universitetus, areštavo daug žymių visuomenės veikėjų, dalį jų išsiuntė į mirties lagerius. Neįstengdami lietuvių palaužti leido gen. Povilui Plechavičiui organizuoti lietuvišką Vietinę rinktinę, į kurią jaunimas stojo su entuziazmu. Vokiečių pastangos Rinktinę įjungti į Vermachtą nuėjo niekais. Rinktinė išsiskirstė. Hitlerininkai areštavo daug jos karininkų, dalį sušaudė, kitus išvežė į Vokietiją aerodromams saugoti (apie 3 500 vyrų), kuriuos vėliau bolševikai trėmė į Sibirą.
Antroji sovietinė okupacija atnešė tautai ir valstybei naujų kančių ir nesuskaičiuojamų nuostolių, nes Vakarai darė dideles nuolaidas Sovietų Sąjungai.
Išstumdama vokiečius Sovietų armija 1944 m. priartėjo prie Lietuvos. Jos teritorijoje maždaug pusę metų vyko įnirtingi mūšiai, kurie baigėsi 1945 m. sausio 28 d. Klaipėdos užėmimu. Lietuviai tikėjosi, kad Santarvininkai vykdys Atlanto chartiją ir atkurs Lietuvos bei kitų Baltijos šalių nepriklausomybę. Deja, Vakarai darė Sovietų Sąjungai daug nuolaidų. Stalino hipnozės užliūliuoti tenkino jo besotį apetitą. Lengva ranka švystelėta bolševikiniam slibinui į nasrus beveik pusė Europos. Trijų milijonų lietuvių tauta buvo pasmerkta baisioms kančioms. „Mes už Sovietų Lietuvą, bet be lietuvių“ – tai atsiųsto iš Maskvos emisaro M. Suslovo žodžiai. Ir jis šį planą vykdė žiauriausiomis priemonėmis.
Beveik dešimtmetį užsitęsęs partizaninis karas (iki 1952 m. organizuotas, vėliau kovojo pavienės grupės ir atskiri partizanai) – įtikinamiausias tautos referendumas, kurį savo gyvybe pasirašė apie 20–30 tūkstančių laisvės kovotojų.
Jau 1945 m. rudenį buvo atnaujinti trėmimai į Sibirą. Jie vienas po kito tęsėsi 8 metus. Ištremtųjų skaičių nelengva nustatyti. Gali būti apie 400 tūkst. žmonių. Kaip ir anksčiau, trėmė be teismo, net kelių savaičių kūdikius ir kretančius senelius. Be teisės sugrįžti namo. Siaubingos darbo sąlygos, rūsti Sibiro gamta, ypač užpoliarėje, žudė tūkstančiais. Tačiau lietuviai nepalūžo. Ant zuperio maišo popieriaus Sibiro lietuvaičių maldaknygė, iš duonos nulipdyti rožančiai, beržo tošyje parašyti laiškai, nuo Laptevų pajūrio dirbiniai iš mamuto kaulo – tokia buvo naujoji tremtinių kūryba ir tautodailė.
Didelė nelaimė lietuvių tautai buvo prievartinė kolektyvizacija, sugriovusi klestėjusią krašto ekonomiką ir ilgiems dešimtmečiams nuskurdinusi kaimą.
1953 m. mirus Stalinui prasidėjo vadinamasis chruščiovinis atšilimas, deja, neilgai užsitęsęs. Jį pakeitė neostalinizmas – brežnevinio tipo stagnacijos (sąstingio) epocha su senąja priespauda, bet be sadistinių žudynių. Viską tvarkė „neklystantis“ Centras, kuriam lietuvių tautos reikalai nerūpėjo. Priešingai, darė viską, kad ji išnyktų, įsilietų į „didžiąją rusų tautą“. Per dvikalbystę buvo einama prie rusiškos vienkalbystės. Šnekamoji lietuvių kalba sparčiai degradavo. Bet lietuvių tauta ir toliau tebeegzistavo, maitinama pogrindžio spaudos, slopinamų ir vos girdimų užsienio radijo laidų, kovojančių dėl žmogaus teisių disidentų veiklos.
Stalino sukurta „Blogio imperija“ artėjo prie ekonominio kracho. Michailo Gorbačiovo pastangos ją reformuoti, viešumo (гласность) ir pertvarkos (перестройка) idėjos tik pagreitino jos pabaigą. Sujudo laisvės ištroškusios gyventojų masės. Estijoje ir Latvijoje susikūrė Liaudies frontai, Lietuvoje – (Persitvarkymo) Sąjūdis, nuvedęs lietuvių tautą į nepriklausomybę. Laisvuose rinkimuose išrinkta Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas), pirmininkaujama Sąjūdžio vadovo Vytauto Landsbergio, 1990 m. kovo 11 d. įvykdė svarbiausią lietuvių tautos lūkestį – paskelbė, kad atkuriama Lietuvos nepriklausomybė. Bolševikinė imperija ėmė byrėti. Atkrito jos buvę satelitai – Rytų Europos šalys. Sovietų Sąjungos kariuomenės bandymai jėga užimti atsikuriančios Lietuvos įstaigas baigėsi nesėkme: sustabdė nesuskaičiuojamos beginklių žmonių minios. Žudynės prie TV bokšto parodė visam pasauliui tikrąjį Kremliaus vadovų veidą. Tačiau tarptautinį nepriklausomos Lietuvos pripažinimą blokavo Tarybų Sąjunga. Pripažinimui pradžią padarė Islandija (1991 m. vasario 12 d.), po to Danija (kovo 1 d.), kitos Vakarų šalys – tik žlugus stalinistų pučui Maskvoje. Pagaliau Lietuvai baigėsi II Pasaulinis karas, užsitęsęs daugiau negu 50 metų. Pasaulis buvo priverstas pakoreguoti suniokotą Europos žemėlapį.
Kalbėjosi Juozas Vercinkevičius
Todel ir dabar vyksta ta pati istorija..mes matome ,kad p.Bumblauskas diktuoja mums savo asmenine istorine patirti…man daug pasakojo jo studentai.-ka jis kalba per pasakitas ir t.t.Manau ,kad ji ne siaip sau ten pasodino..jis bando formuoti musu tautieciu nuomone,o juk zmones ne visi gilinasi ir domisi savo saknimis ir istorija..Kiek suprantu Lenkijos interesai sedi Universitete…Matosi plika akim..zmones bunda…aciu Dievui..aciu Autoriui uz isamu straipsni.
Vien jau knygos pavadinimas verčia daryti išvadą, kad ją parašė žmogus nusiteikęs priešiškai ir Lietuvai, ir lietuviams, ir Lietuvos praeičiai, ir jos dabarčiai. Tad tokia knyga turėtų būti pripažinta antilietuviška ir neleidžiama platinti Lietuvoje.
Ar ištikrųju Lietuvos ir lietuvių didybė yra sunykusi?
Kad tai grynas MELAS, liudija net ir Londono olimpiadoje iškovotos pergalės! O ką jau kalbėti apie tai, kad lietuvių kalba yra seniausia Žemėje gyva kalba?!
Profesoriui norisi pasakyti, kad Lietuvos vardas atsirado “tiktai” apie 540-sius metus, kai arijų-baltų krivis krivaitis Prutenis savo sunėnui LITVO padovanojo žemės “sklypą” tarp Nemuno, Vyslos ir Bugo upių. Tačiau lietuvių kalbai jau per 40 000 metų. Tai liudija senovės indų šaltiniai, anot kurių pirmojo dievo vardas buvo P-RADŽA-PATIS.
Beje, Lietuvą, Lietuvos kultūrą, bei lietuvius, kaip ir visus baltus-arijus, skirtingai nei slavus ar kitas tautas, negalima sieti vien tiktai su Nemuno kraštu arba vien tiktai su Europa. Taip manė ir baltų-arijų filosofas I.Kantas, kuris išreiškė genialią frazę:” Lietuvių kalbą būtina išsaugoti vien jau dėl to, kad tiktai ji gali padėti įminti žmonių Žemėje kraustymosi priežastį!” Ir jis buvo visiškai teisus. Pasirodo, kad arijai-baltai-lietuviai per tūkstantmečius gamtos jėgų genami kraustydavosi iš vieno Eurazijos krašto į kitą. Ir tai vykdavo periodiškai.
Koks tai periodiškumas ir kas tai per jėgos, lietuvių kalbos pagalba atskleidė lietuvis inž. Romualdas Zubinas, kuris atrado III-jį bei IV-jį geofizinius dėsnius. Visa tai yra išdėstyta knygose “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” ir “Pažadinta praeitis”. Tad, gerbiamasis, LIETUVIŲ PRAEITIES DIDYBĖ VĖL GYVA!!!
pasakos irgi yra literaturos zanras kaip ir fantastika
Sakyti, kad “1830 ir 1863 m. sukilimus Lietuvoje vykdė sulenkėjęs privilegijuotasis sluoksnis”, reiškia apie esmę nieko nepasakyti.
Sukilimai -tai faktiškai Varšuvos periodiškai organizuojamas buvusios Lietuvos -LDK pamurkdymas Maskvos nasruose… Tai atitiko tiek Maskvos, tiek Varšuvos strateginius tikslus – neleisti buvusiai LDK atsigauti. Akivaizdu, kad jos atsigavimas buvo pavojingas pirmiausiai Lenkijai, bet žinoma ir Rusijai.
Sukilimai – labai svarbus LDK istorijos tarpsnis, tačiau Europos politikos istorijoje nėra objektyviau įvertintas.
Taip pat autorius neužsimena labai svarbaus lietuvių (baltų) sunaikinimo fakto – tai pokarinės Stalino ir Gomulkos atlikto Lenkijos sulipdymo lietuvių ir prūsų žemėse.
“man daug pasakojo jo (A.Bumblausko) studentai.-ka jis kalba per paskaitas”
Būtų labai įdomu sužinoti, ką kalba p.Bumblauskas per paskaitas. Ponas Bumblauskas žadėjo paduoti istoriką T.Baranauską į teismą todėl, kad pats nusirašinėjo T.Baranausko straipsnių mintis. Gal kas žinot kuo baigėsi ši plagijavimo istorija?
Kažką nusišneki. Juk visi plagijuoja ir servirina. Tik ne visi storikai nurodo šventą šaltinį ar jo NEKRIKŠČIONIŠKĄ VERSMĘ. Na, pvz. toks Zinkevič’ius ramiai ją apeina. Matyt, jam kitap krikščioniška jau šventoje ramybėje jo sąžinė nebleidžia.
—
Tokiame pavyzduky galėtų būti ir šita postraipė:
“Nužudžius Mindaugą Lietuva neteko karalystės statuso, nes jos valdovai buvo nekrikščionys. Tačiau krikščionybė Lietuvoje neužgeso((!)): visą laiką buvo kunigų, vienuolių, veikė viena kita((!)) bažnyčia, negausi((!)) krikščionių bendruomenė. Iki mūsų laikų lietuviškuose((!!!!)) poteriuose išliko Mindaugo laikais atlikto jų vertimo iš vokiečių kalbos element’ų.”
Ir toliau sau žmogelis ramiai dėsto.
Iš tikrųjų išliko. Pirmiausia – žegnonė “Vardan Dievo Tėvo…” yra versta iš XIII a. vokiečių kalbos. Žegnonėje žodį “Dievo” minėjo vokiečiai arijonai. Nei lenkų, nei rusų, nei lotyniškoje žegnonėje žodžio “Dievas” nėra – “Vardan Tėvo…” Dievas minimas ir latviškoje, ir prūsiškoje žegnonėje, t.y. ten, kur XIII a. krikščionybę platino vokiečiai.
“Tu pagirta tarp moterų…” Žodis “pagirta” verstas iš vokiškos maldos. Lenkai ir rusai čia vartoja žodį “palaiminta”.
Yra ir daugiau smulkmenų, įrodančių pirminį maldų vertimą iš vokiečių kalbos. O tai – mindauginis, ne jogailinis laikotarpis.
Į krikščionybę (apie jos “sunkiąją artileriją”) aš irgi šiek tiek gilinausi, kad suprasčiau, kas ji per klastinga babaisa. Niekaip nesuprantu savo gentainių, kurie tą padlą glosto.
Z. Zinkevičius – Lietuvo patriotas, tačiau jo Lietuvos istorijos ir lietuvių tautos samprata jau gerokai pasenusi. Mažos Lietuvos, suformavusios savo valstybę tik XIII a., paskui staiga išaugusios iki didvalstybės ir vėl greitai sunykusios, vaizdinys yra pasenęs,naivus, neįtikinantis. Neįtiina virkavimas, kad neva lietuvių aristokratija buvo tokia kvaila, nesusisipratusi, kad ėmė štai sulenkėjo be rimtesnių priežasčių. Neįtikina virkavimas, kad štai koks Pilsudskis blogas, kad žinodamas savo lietuviškas šaknis veik prieš Lietuvą. Neįtikina ta nuolatinis iki šiol palaikomas istorijos moksle ir žmonių sąmonėje prieštaravimas tarp teigimo , kad neva Lietuva išsaugojo esą savo valstybingumą – “nepriklausomybę” – iki pat 1795 m., ir kartu virkavimas dėl sulenkėjusios aristikratijos, šlėktijos, bajorijos. Nesąmonė, vieną kartą reikia baigti su tais akį rėžiančiais prieštaravimais. Vieną kartą reikia apsakyti, kad karalius nuogas.Pasakykim vieną kartą kas buvo tas visuomenės sluoksnis – šlėktos – kurių manymu LDK išsaugojo savo nepriklausomybę iki 1795. Drįsčiau teigti – kad jis yra tapatus sovietinio laikotarpio lietuvių sovietinei nomenklatūrtai, kuri irgi galėjio teigti, pasiremdama Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos konstitucija, kad LTSR buvo nepriklausoma valstybė. Taip pat drįsčiau teigti, kad šlėktija buvo dar kenksmingesnis lietuvių tautai sluoksnis, nei sovietinei nimenklatūrai.Šlėktijos palaikytas režimas iš esmės pažeidė lietuvių tapatybę, tuo tarpu sovietinė nomenklatūra iš esmės laikėsi tarpukaryje suformuotos tapatybės, nors ir formavosi lietuviškoji sovietinė tapatybė, bet ji dar buvo labai silpna. Jos atstovais laikytini gal tik tokie kaip Burokevičius? O ką padarė šlėktija? Iš esmės beveik sunaikino lietuviškąją tapatybę. Žinoma galima pasakyti, kad susifomavo nauja tapatybė, charakterizuotina kaip antroji lietuvių tauta. Esą mes tapom lenkų makrotautos dalimi. Taip ir buvo. Bet tai ne kas kita kaip lietuviškosios tapatybės sunaikinimas. Užteks vieną kartą žaisti su LDK “nepriklausomybe” iki 1795. Nesąmonė. Lietuvos valstybė įvairiomis priemonėmis – politinėmis, kultūrinėmis, religinėmis ir kt. faktiškai buvo suardyta iki Liublino unijos. Po to liko tik administracinė autonomija, kokią turėjo ir LTSR (o tam tiku savo istorijos laikotarpiu – Chruščiovo valdymo laikotarpiu – ir ekonominį savarankiškumą). Tai nereiškia, kad, kad su Liublino unija nebeliko Lietuvos savarankiškumo ar net nepriklausomybės siekiančių jėgų. Jos liko, bet jos nebuvo lemiančios. Be to, jos turėjo maskuotis, savo siekius maskuoti.
Buvo labai rimtos priežastys kodėl Lietuva sudarė uniją su Lenkija. Svarbiausia jų – milžiniškas krikščioniškos Europos, krikščionijos kaip tokios akrinis politinis spaudimas Lietuvai. Tai žinomi dalykai, ir istorioje įvardinti, bet jie neįvertinami pakankamai. Neįvertinamas faktas, kad pagoniškoji Lietuva nebuvo kažkokia pelkėse įsikūrusi valstybė, atskirta nuo krikščioniškosios Europs. Nieko panašaus. Tai įrodo vien tai, kad jau Bemeniečio kronikoje (IX a.) rašoma, kad į kuršių žemes atvykdavo iš Ispanijos taigi, krikščioniškų žemių) žmonės pas kuršių žynius. Vadinasi bendravimas buvo. Greičiausia buvo ar potencialiai galėjo būti jėgų koordinacija tarp antikrikščioniškų jėgų pačioje Europje ir pagoniškosios Lietuvos, kaip vis dar nepriklausomo jėgos centro. Vien tokio centro egzistavimas buvo be galo pavojingas visiems identifikavusims save su krikščionybe. Todėl galima tik įsivaizduoti koks milžinišką įvairialypį spaudimą turėjo patirti Lietuva. Kiek ji galėjo atsilaikyti? Neišvengiamai susiformavo sluoksnis, kuris dėl įvairių priežasčių sutiko priimti krikščionybę, kad tik tas spaudimas liautųsi. Be to tuometins krikščioniškosios Europso materialialinės civlizacijos spindesys, diduomėns atitrūkimas nuo liaudies ir pastarosios ištikimumas senąjai religijai. Tai beje tą atotrūkį dar didino, vertė krikščionybę priėmusią disuomenę drastiškai, atsiriboti nuo savo praeities. Be to, norint įveikti didžiulį tauros pasipriešinimą naujai ideologijai reikėjo sąjungininkų. Jai tapo lenkai, Lenkija. Norint atsiriboti nuo galingos senosios tradicijos reikėjo demonstratyviai atmesti viską kas su ja susiję – senuosius papročius, kalbą ir kt. Ir demonstratyviai prisišlieti prie lenkų (ar ne tai rodo Horodlės unojos metu priimti lenkų herbai?) ir galiausiai su jais susitapatinti.
Tiek Jogailos laikais, tiek vėliau LDK kariniu atžvilgiu buvo pakankamai stipri.
Unija buvo reikalinga ne LDK išsilaikyti, o tam, kad Lenkija išsilaikytų. Tas faktas, kad Lenkija buvo krikščioniška teritorija, nelaidavo jos kaip valstybės išlikimo. Taigi ne Lietuvai, o Lenkijai grėsė, kad ji bus pasiglemžta Ordino arba Vengrijos. Taigi krikščionijos karinis spaudimas pirmiausia vertė Lenkiją sušlieti su Lietuva, o ne atvirkščiai, kaip teigiama “Lietuvio”.
Lenkijos krikščioniškumas tapo reikšmingas tolesnei istorijos raidai tik po to, kai Jogaila tapo karaliumi ir dėl Jogailos būdo silpnybių. Buvo garbėtroška, pradžioje tiek Lenkiją, tiek Lietuvą laikė nieku kitu, o abi tokia pačia savo nuosavybe.
LDK jokie prisišliejimi prie Lenkijos dėl krikščioniškos Europos karinio spaudimo tuo metu nebuvo reikalingi, be to, ir nebuvo galimi, nes Lenkija veikė prieš LDK (Lietuvą) išvien su Ordinu. Šalis vieną prie kitos šliejo tik Jogaila karaliaudamas jose kaip savo valdose tam, kad apgintų silpną Lenkiją nuo atitekimo Ordinui.
Visa tai tik paprasčiausi tūkstančius kartų kartojami stereotipai, kurie nieko nepaaiškina. Sulenkėjo Lietuva, o ne sulietuvėjo Lenkija. Taip mąstant kaip jūs – o iš tiesų ne tik jūs, o šimtai istorikų ir jų idėjas kartojančių – galima paklausti: kas gi ta Lietuva, jei dėl vieno žmogus ambicijų galėjo įvykti tokie fatališki praradimai? Ir ne po šimtmečių, o iš karto: ką gi liudija Krėvos, Horodlės unijų formuluotės – prišliejimas, prijungumas ir pan.? O gal pasakysit, kad formuluotės nieko nereiškia, gal tuometiniai lietuvių politikai jų reikšmės nesuprato? Istorija liudija, kad puikiausiai suprato ir įnirtingai kovojo dėl menkiausių nuolaidų Lenkijai, tačiau nuo Krėvos unijos atrodo niekada nesiginčijos del pagrindinio principo – vienokio ar kitokio susivienijimo su Lenkija. Gal jie išvis neturėjo tautinės savimonės? Betgi istorija liudija, kad turėjo. Todėl visa tai reikia paaiškinti, o ne kartoti stereotipais virtusius teiginius.
Lietuvos likimui didelę įtaką turėjo visuomeninių santykių transformacijos. Abiejų Tautų Respublikoje iš pradžių didžiausią įtaką turėjo monarchas. Tad, galima teigti, kad Jogailos laikais Lietuva prisijungė Lenkiją. Tačiau ilgainiui vis didėjo Seimo įtaka, kuriame daugumą sudarė lenkai. Tai lėmė Lietuvos lenkėjimą, prie ko žymiai prisidėjo ir krikščionybės plitimas. XIX amžiuje dauguma bajorų jau buvo sulenkėję ir veikė Lenkijos naudai. Tačiau, vystantis kapitalizmui, susikūrė naujas įtakingas visuomenės sluoksnis, kuris sugebėjo atkurti Lietuvos valstybę.
“Šalis vieną prie kitos šliejo tik Jogaila karaliaudamas jose kaip savo valdose tam, kad apgintų silpną Lenkiją nuo atitekimo Ordinui”. “Silpną Lenkiją”. Esą milžiniška Lietuva ir mažytė Lenkija – tai Šapokos laikų vaizdiniai. Stiprybės neapspendžia teritorijos dydis ir taip pat ne tik gyventojų skaičius (nors jau tada Lenkija turėjo gerikai daugiau gyventojų nei Lietuva). Lemia visas kompleksas veiksnių.
Citata: “Sovietų Sąjungai žlungant, Aukščiausioje Taryboje (Atkuriamajame Seime) vieningai balsuojant už Lietuvos nepriklausomybę trys deputatai lenkai susilaikė.”
Kiek mano kukli atmintis leidzia……..SESI LENKU FRAKCIJOS NARIAI DEL LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBES ATKURIMO SUSILAIKE!!!! Taigi ne trys o sesi susilaike, kas reiskia….visi be isimties. Susilaikymas siu atvilgiu reiskia PRIES LIETUVOS NEPRIKLAUSOMYBE.
Č. Okinčicas balsavo už.
Ir dabar lenkų frakcijos nariai balsuotų prieš Lietuvos nepriklausomybę.
Ponas Aukstaiti, Lenkija jau dabar imasi konkreciu veiksmu naikinant ir kenkiant Lietuvos valstybei. Todel belieka pasikliauti Oskaro Milasiaus ismintimi ir paklausyti jo patarimo, isdestyto knygeleje “Trecdalis atskilusio menulio virs Lietuvos”, kur jis parase: Jei Lietuva nori islikti kaip Valstybe – NESUSIDETI SU LENKAIS. Sia izvalga jau daug kartu patvirtino gyvenimas……kiek dar kartu reikes tokio patvirtinimo, kad Lietuvos politika tai suprastu?
Valstieciu laikrastis-1998M.GRUODZIO29D.NR.104(7777)11psl.
Trecdalis atskilusio Menulio – virs Lietuvos
Oskaro Milasiaus pranasavimai
Istraukos is Prano ANTALKIO dokumentines apybraizos (atsiprasau, kad cituosiu ne lietuviskom raidem – del tecniniu galimybiu siuo metu – Gintaro pastaba)
OSKARAS MILASIUS (1877-1939), budamas jau keturias-
desimties dveju metu, viesai prisipazino esas lietuvis.Tapes
Lietuvos atstovu Prancuzijoje, jis atkakliai skyne savo “baltiskos
tevynes” kulturai kelius i platuji pasauli.
“Si ryta Oskaras Milasius ipuole i kabineta visai usduses. Akyse asaros, vos kvepuoja. Maniau kad cia pat mirs. O jis – antese nauju Apokalipses aiskinimu. Dabar jau viska supranta: jis pirmas zmogus Zemeje, kuri issirinko sv.Jonas, nes ligi siol niekas kitas ir visa zmonija nieko nesuprato… Lietuva patirs dideli ir baisu sukretima.” (Is Petro Klimo dienorascio)
Dabar atversime knyga ir atskleisime Oskaro Milasiaus Apokalipses aiskinimus, uzrasytus jo artimuju, Juozo Keliuocio, Petro Klimo, Juozo Salciaus perduotus, issaugotus nuo uzmarsties. Zemes galingieji nenori, kad sie pranasavimai butu visur zinomi, todel nors jus atviromis sirdimis, gera valia priimkite Oskaro Milasiaus Apokalipses sauksma, istryskusi is sventuju knygu saltinio.
Ta diena Oskaras Milasius atejo i Lietuvos pasiuntinybes salona. Buvo liudnas, isbales, o rankose laike keleta knygu. Atverte spalvota atlasa, parode viena zemelapi ir paklause:
– Kas cia? Ar zinote? Ar suprasite? Ar matote?
Nutraukes nejauke tyla, uz visus atsiliepe Petras Klimas:
– Tai Jungtines Amerikos Valstijos.
Milasius linktelejo galva.
– Pasukite zemyn zemelapi is vertikalios padeties i horizontalia, kad Ramusis vandenynas atsidurtu siaureje, o Atlanto – pietuose. Tokioje padetyje Meksika tampa Drakono uodega. Stai ir turite zveries vaizda. Leopardo nugara, liuto galva, lokio letenos…
Milasius atsiverte kita knyga, taciau kalbejo atmintinai:
– 1939 metu ivykius as jums esu anksciau paskelbes. Atsimenate? Kai ka pakartosiu. Vokietija bus isdraskyta. Nores vokieciai susijungti, bet netures valios. Jie daug kartu tyciojosi is Lietuvos, kad neturi sostines Vilniaus. Tas pats jiems atsitiks su Berlynu. Pilsudskine Lenkija zlugs, patyrusi giliu zaizdu, nes atpildo dangun saukiasi Lenkijos valdzios persekiotos, isnaudotos tautines mazumos. Prancuzija bus padalyta pusiau. Paryzius vergaus vokieciams. Kelno katedra patirs didziuli pavoju. Notre Dame de Paris liks nesunaikinta. Nebeliks ir Lietuvos, Baltojo Zirgo valstybes, minimos Apokalipseje. Ji daug kentes uz savo tautos negimusiu kudikiu zudyma, girtavima, paleistuvystes. Geda! Dar to betruko. Lietuviai atkartojo senosios Romos nuodemes. Yra pederastu, sodomieciu, homoseksualistu. Lietuvos kunas pagrauztas is vidaus. Besaikis malonumu ieskojimas kuriam laikui prazudys tauta, bus pareikalauta skaudzios atpirkimo aukos. Is bendro Visatos aruodo lietuviai daug iseikvojo, uztat skola teks grazinti krauju, asaromis, kalejimais bei kitomis kanciomis. Tukstanciai lietuviu su saknimis bus israuti ir perkelti i amzinaji leda bei sniega. Tai ziauru, bet tikra. Viskas issipildys.
– Kodel tokia liudna Lietuvos ateitis? – paklause moterys.
– Per daug lietuviai iki siol mylejo zemiska teviske, o nesirupino amzinaja, todel svetimtauciai ismokys neturto meiles, iskiepys klusnumo, sandoros, tarpusavio meiles, atpratins nuo amerikietiskojo besaikio turtu kaupimo.
Petras Klimas uzsirase siuos zodzius.
– Gerai darai, – pritare Milasius, – tau bus lemta, nors ir ne is karto, antraja Apokalipse perduoti Lietuvon. Tik neuzmirsk visur pazymeti: “Milasius taip kalbejo ne savo vardu asmeniskai, bet issiaiskines Apokalipses slaptarasti, kuri Malone leido jam atskleisti visiems suprantama kalba”.
– Keista! – subruzdo moterys. – Mums Jungtines Amerikos Valstijos yra laisves, technines pazangos salis. Kaip tai suprasti? Nuo kada jos tapo Antikristo zverimi?
Milasius karciai syptelejo:
– Ne is jusu vienu girdziu panasius priekaistus. Bet tiesa suzinojau ir tvirtinu: neabejokite, supratote teisingai. Pasaulio pabaigos zenklai ateina kaip tik is Jungtiniu Amerikos Valstiju. Kol dar jos nepaliestos revoliucijos ugnies – paskutinio Zemes sunaikinimo nelaukite. Per anksti.
(…) – Jus is esmes besalygiskai smerkiate Jungtines Amerikos Valstijas? – pasitikslino Petras Klimas.
– Mano lupomis kalba atskleista Apokalipse. Kiekvienas kriksionis, ne tik katalikas, privalo sventai isisamoninti, kad amerikonizmas yra galingiausioji, ryskiausioji Antikristo isiviespatavimo israiska.
(…) 1939 metu karas bus seniai pasibaiges. Zeme slegs naujos nelaimes: dvasines, stichines, ekonomines. Vietomis drebes zeme, vietomis siautes vandenys, vejai, atsivers ugnikalniai, atskris retai pasirodanti kometa. Zmones ims sneketi apie pasaulio pabaiga. Bet jus nepasiduokite panikai, apgaulei. Pirma dar turi ivykti Apokalipseje uzrasyti ivykiai. Didziuju zenklu nelaukite Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Lietuvoje. Nukreipkite akis i Jungtines Amerikos Valstijas. Tik cia pasirodys pirmieji tikri pasaulio pabaigos zenklai. Cia kils ziauri revoliucija. Panasios revoliucijos zeme niekada nebus regejusi. 1917 metu revoliucija dabar atrodys kaip nekalti vaiku zaidimai. Isnaudojamos, pavergtos JAV mases sukils, joms vadovaus gelezine gangsteriu gauja, pradzioje dar remiama paciu milijonieriu. (…) Gangsteriai, atviri, kruvini priesai, iskele demono veliavas, pasigrobs valdzia ir isitvirtins. Cia man truksta zodziu. Nezinau kokias savokas sudarineti. Tokiu zodziu dar nera dabartiniuose zodynuose. Gangsteriai i rankas gaus gaus baisu, viska griaunanti ginkla – jega. Uzteks vos saujele tos medziagos panaudoti – miestai virs pelenais, zlugs valstybes, zemynai, gelezis tirps i vaska, akmenys liepsnos, sakytum, popierius. Taip bus atrastas baisus irankis, siurpesnis uz dujas, patrankas, tankus, lektuvus. Juo bus galima sunaikinti Zeme. Situo irankiu JAV gangsteriai grasins visam pasauliui, isdidziai, suktai, akiplesiskai islupdami didelius mokescius, kalbedami apie taikos saugojima. Bet viena karta patys zus savo susikurtoje ugnyje. Net pelenu neliks is Antikristo zveries didybes. Zeme degte degs. Zole ten simtmecius nezels. Stai jums “Laikas – pinigai!” Tai tikriausias Antikristo istvirkeles zenklas. Kas juo save pazenklins, tas prazudys ne tik kuna, bet ir siela.
– Daugiau zenklu nebus pries pasaulio pabaiga? – klausinejo Petras Klimas.
– Bus. Antrasis pasaulio pabaigos zenklas – Anglija. Ji pirmiausia is lengvo zlugs kaip valstybe, nuo galingos imperijos centro atsiskirs kolonijos. Bet cia – tik zlugimo pradzia. Kas diena augs vandens pavojus. Anglija skes, o netiketai kris ugnis is dangaus. Ivyks visuotinis sios salos sunaikinimas. Tai pelnyta bausme. Anglai per visus simtmecius isgere daug kraujo, asaru, svetimo prakaito is koloniju vergu. Kiekvienai valdanciai tautai yra didis perspejimas. Kiek is Visatos lobyno ji isgers pavergtu tautu kraujo, lygiai tiek pat teks atiduoti ir savojo. Amziams Vokietija nebus pasmerkta. Izraelis tures valstybe. Daug sunaikins vergu arabu ir kitu tautu zmoniu, bet lygiai tiek pat neteks ir savo vaiku. Turkai sunaikins daug armenu. Bet turkai tiek pat neteks ir saviskiu. Ne vienas pavergtos tautos kraujo lasas nezuva. Viskas surenkama ir prisikelia atpildo valanda. Tokia amzinoji Visatos tvarka. Zmogus jos nepakeis.
– Kokia bus Lietuvos ateitis? – paklause Petras Klimas.
– Ar Lietuva minima Apokalipseje?
– Kadaise Lenkija prievarta Lietuvai uzkabino Unija. Ilga laika Lietuva vargo, murgdesi veto pragare bei anarchijoje, taip budingoje lenkiskam, “poniskam” protui. Po Vokietijos zlugimo ir isdalijimo Lietuva kuri laika bus galingesne uz sutriuskinta Lenkija ir atsiims prarastas zemes kartu su sostine Vilniumi. Taciau Lenkija is naujo stipres, nebus pasimokiusi is praeities klaidu. Seinuose ir kitur uzdraus lietuviskai melstis, geis atkurti senaja valdzia, persekios, trems kai kuriuos lietuvius, bet Vilniaus neatgaus.
Moterys eme ploti rankomis. Petras Klimas irgi nusisypsojo, nors sirdyje pranasystemis visai netikejo. “Cia grazios, idomios poeto svajones”, – pagalvojo. Milasius tuojau uzciuope slaptasias Klimo mintis.
– Tamsta per daug neabejok. Mano zodziu prasme giliau ir tinkamiau suprasi tik perejes desimtis kalejimu.
Petro veidas apsiniauke.
– Burimais, pranasystemis nelabai tikiu. Bet uz ka man tektu tokia astri bausme?
– Suzinosi veliau. Vienas kunigas per ispazinti tamstai viska atskleis.
(…) Lenkija paskes siurpesneje anarchijoje negu Zecpospolitos laikais. Lietuvos kelias – tegul kruvinas, bet savitas, grynai lietuviskas. Lenkija dar ryskiau atkartos amzinaja klaida, besistengdama atnaujinti lenkiska katalikybe. Tarptautine, universali katalikybe jiems svetima.
Didzios, paslaptingos, mums iki siol dar nepazistamos galybes sujudins Menuli, atskels jo trecdali. Kokiu budu ivyks sioji nelaime, sunku issiaiskinti. Gal tai bus anos siurpios medziagos suradimo priezastis? Trecdalis Menulio nukris Zemen. Bet dar bus ne visiskas sunaikinimas. Jurose atsiras nauju salu, kalnu, pasikeis dabartinis zemynu vaizdas. Bet kur liks Menulio juros krantai, negaliu tikrai pasakyti. Dar nekrito paskutiniai issipildymo lasai. Zmones gali pasitaisyti, prisikelti is nuodemiu vergijos. As bijau galvoti, taciau Menulio jura gali neaplenkti ir Lietuvos, ne tik jos kaimynu.
– Lietuva pasiglems vandenys? – paklause moterys.
– Net ir Lietuva! – patvirtino Milasius. – Jeigu cia bus isigaleje setoniski nusikaltimai. Nesinori man prie moteru placiau aiskinti. Bet reikia.(…) Issiplatino Sodomos nusikaltimas. Ne veltui kai kuriose seimose sunys laikomi vietoj vaiku. Tauta zudys negimusius kudikius. Beveik visu seimu namu slenksciai bus pazenklinti kudikiu krauju. Nedaug kas liks isgelbetas. Jeigu tauta laiku nedarys tikros atgailos, cia tyvuliuos Menulio jura, meteles kartybeje plaukios zuvys, o niekas ju nezvejos…
– Jus uzkliudete pedarastija, homoseksualistus, Sodomos nusikaltimus, – sypsodamasis kalbejo Petras Klimas. – Pagal jusiski mokyma tai sunkios, mirtinos nuodemes. Bet kulturingose salyse i tai ziurima gana atlaidziai, be pasibaisejimo.
(…) – Neteisink tamsta iskrypeliu. Ne mano cia zodziai ir nuomone. Argi uzmirsai, kas atsitiko Sodomos miestui, senajai Romai? Kodel Zemes gyventojai buvo sunaikinti tvane? Ne viena tauta neliks gyva, jeigu nusikals siomis baisiomis nuodememis. Vienos zus ugnyje, kitos kris karuose, trecios nuskes atsiverusiuose vandenyse. Tokia Dievo bausme. Is griuvesiu turi isdygti svarus, tyras tautos augalas.
(…) Daugiausia vilciu, aisku, zadina Airija. Ji arciausiai katalikybes. Kad tik nebutu ten teroristu! Katalikai negali zudyti viesai ir is pasalu. Airija tamsia nakti Lietuvai parodys slovingos Mergeles paveiksla.
(…) Dabar papildysiu ankstesne minti. Vaizduoteje isvydau Menuli. Atsidalijo jo trecdalis. Kybo jis erdveje virsum Lietuvos, Lenkijos, Rusijos. Tai sunaikinimo rykste, angelu rustybes taure. Zutu tuomet ir mano gimtine, proteviu zeme… Koks turi buti geras katalikas? Girdejau jusu klausyma, – Milasius atsigreze. – Tai budintis zmogus. Isganytojas nupiese mums puiku jo paveiksla: ziburys rankose, apsiaustas rankose. Prisiminkime sventaji Pransisku Asyzieti. Prisiminkime Izidoriu Artoja. Ar girdejote ka nors apie siuos didvyrius, tobulus katalikus? (…)
– Motiejaus Valanciaus “Sventuju gyvenimu” neskaiciau, – teisinosi Klimas. – Gerokai pasenusi knyga. (…)
– Gaila. As paaiskinsiu trumpai. Darbsti Lietuva myli sita sventaji. Izidorius Artojas – zemdirbys, savo prakaitu laistes zeme. Jis taip pat neuzmirso ir maldos, taigi dvasiniu reikalu. Kuno veikla junge su dvasine. (…)
– Ka jus galetumete palinketi ateities Lietuvai? – paklause Klimas.
– Atsakyti sunku. Ne todel, kad nieko nezinociau. Tamstos dar nepasiruose tinkamai mane suprasti. Nezinau, apie kurio laikotarpio lietuvius cia kalbeti. Dabar mano rastu daugelis neskaito. Ateis laikas, kai zmones ju ieskos ir negales gauti. Taigi nezinau, i kuriuos lietuvius kreiptis. Bet kai kas yra bendro keliolikai amziu. PIRMA. Tegul lietuviai nieko nesimoko is lenku ir tegul neugdo tautines kataliku baznycios, tos “polsko viaros”.(…) Myleti kaip brolius reikia visu tautu zmones.(…) Bus laikas, kuomet Lietuvos zemdirbiai sulauks didelio paniekinimo. Bet malone ir garbe jiems sugris. (…)
Milasius atsistojo, bet tarpduryje stabtelejo, liudnu zvilgsniu stebejo vyrus ir moteris.
– Matau pries save lietuvius, Lietuvos sunus bei dukras. Prasau jums is Dievo palaimos. Perduokite busimoms kartoms. manaji testamenta. Gal jau paskutini karta jus regiu. Nesizavekite ir jokiu budu netikekite Jungtiniu Amerikos Valstiju pazadais ir antikristine psauleziura. Neuzmirskite: JAV yra Apokalipses zveris. Budekite, nes Viespaties atejimas arti. Gaivinkite sirdyse sventuju Pransiskaus Asyziecio bei Izidoriaus Artojo dvasia. (…)
Dar vienas dalykas, – Milasius kuri laika patylejo. – Atsaukite ta didiji pokyli sioje pasiuntinybeje, kuris greitai turetu ivykti. Isleisite daug pinigu, o Lietuvoje dar tiek daug alkanu zmoniu.
– Pagalvosime, – pazadejo Klimas.
– Neuzmirskite paprasciausiu katalikisko katekizmo tiesu. Dangui laimeti nereikia suktos filosofijos. Atsiminkite nuodemes, nuosirdziai gailekites, prizadekite daugiau nebenusideti, ispazinkite per ispazinti, primkite Komunija, uz skriaudas saziningai atsilyginkite.
Milasius dingo tarpduryje. Po kurio laiko pasiuntinybe surenge didziuli pokyli. Aukstieji kitu tautu sveciai kele taures uz laiminga Lietuvos ateiti, prisieke jai amzina istikimybe.
Netrukus Oskaras MILASIUS isejo paskui kanarele. Petras Klimas pradejo keliones po kalejimus. (…)” /citatos pabaiga/
Gineso rekordas – lietuviai savižudžiai:
Lietuvos lenkų bendruomenė – jokia tautinė mažuma. Gerbiamieji, Tarptautinė teisė tautines grupes, turinčiais išorinę valstybę( pvz. lenkai -Lenkiją), nevadina “mažumomis”. Lietuvoje yra karaimų, totorių tautinės mažumos, rusų, žydų, lenkų tautinės bendruomenės. Jeigu Lietuvoje būtų lenkų tautinė mažuma, Kremlius būtų įkūręs” Šalčininkų respubliką”, kurią Rusija okupuotų ( Abchazijos pavyzdys Gruzijoje). Gerbiamieji, naiviai vartodamas terminą “tautinė mažuma”, darote meškos paslaugą Lietuvai…Kada lietuviai bus atsargesni? Chamiškam „tuteišų“ lenkinimui – STOP. Gineso rekordas – lenkų bendruomenė Lietuvoje turi 120 lenkiškų mokyklų, išlaikomų iš valstybės biudžeto, pvz. JAV nėra nei vienos tokios lenkiškos mokyklos, Rusijoje – tik 9 lenkiškos mokyklos išlaikomos iš valstybės biudžeto. Tuteišų lenkinimas – lietuvių savižudybė,o tai prieštarauja Dievo valiai. Lietuvoje – 3,Lenkijoje – 40,Rusijoje -150, USA – 300 milijonų gyventojų… Lenkai nevardina savęs „tautine mažuma“ jokioje kitoje šalyje, išskyrus Lietuvą. Kodėl lenkai yra chamai tik Lietuvoje? Todėl, kad negauna tinkamo atsako..
Gotai-Getai-Gudai-Getitai-Godai yra godotojai, gaudziantys, gudus (gudi giria ar igudis yra antriniai zodziai suristi su senuoju giedoreliu savivardziu reiskia gaudzianti-osianti gasdinanti-baugi giria bei senoves giedoreliu Tautos ziniu turejima ir ju pritaikyma ar sugebejima buti sumaniu ir isradingu kaip kad prabociai buvo), giedotojai arba tiesiog Dainaviai kitaip dar Soduviai…Kreve zinojo kad Musu Tauta yra dainiu ir sodu tauta ir jos kalba yra ir buvo Lietuviu (suliejanciu Rasu-Saku ir PaRasiu-Neriu zemes) kalba…panasiai Nemunas yra NeMainus (per Deli teka upe Jamuna, o Gangas yra Dangaus upe kaip ir Dunojus-Dangojus), o Palemonas yra PaleiMainu (kur Nemuno srove stipresne)
Pasakos, žaidžiant liaudies etimologija! Aš tau dar ne tokių galėčiau pasekti 🙂
paskutine pastraipa yra propagandos kliedesiai, o akademikas tam negali priestarauti nes tada ji padarys ne akademiku…taip kad protingi supras
Nuoširdžiai dėkoju gerbiamam Akademikui už labai išsamią informaciją. Supratu, kad Jūs kalbininkas- lietuvininkas. gal malonėtumėte išreikšti savo nuomonę apie Lietuvių tautos senąjį kalendorių, kurio paskutinė data įrašyta Pirmajame Lietuvos DK Statute – 7037 metai nuo pasaulio sutvėrimo. Pagal tą kalendorių , patikrinus kitų senųjų tautų kalendorius, aisčiai – lietuvių protėviai – yra seniausia žmonių giminė atsiradusi Žemės planetoje po didžiojo Ledynmečoi ir Tvano. ir šiuo metu mūsų tauta skaičiuoja 7522 metus. Pagal Jus galima suprasti, kad mūsų pirmtakai atsirado prie Baltijos jūros prieš maždaug 4000 metų. O tai gerokai vėliau, nei rodo mūsų pirmtakų kalendorius. Pagaliau ir apie Kvedlinburgo vanalus kalbant, kodėl neminima , kad Brunonas buvo siųstas iš Vatikano ir kad Vatkane jam buvo sutektas Lietuvos pagonių krikštytojo arkivyskupo laipsnis ir Brunono- Bonofaco vardai. Ir , kas labai svarbu, kad tą Brunono kanonizaviną į šventousius vyko Vatikane, o ne Vokietijoje ir ten LGK vyriausias kancleris Žygimantas Pacas apie 1650 metus, studijuodamas tai rado, išsipršęs tuometinio šv.Tėvo leidimo įmažinti Bruunono krikštą Lietuvos žemėse, Pažaislyje pastatė nuostabų paminklą- su 24 freskomis, kuriose atsispindi ne tik Brunono vatikaniškasis krikštas, bet ir mūsų Karalius Netimeras, ir jo brolis karalaitis Zebedenas. Ar negalvojate, kad tai kur kas svarbesni faktai , nei Kvedlinburge surašyti lietuvių paleistų priešiškų Lietuvai vienuoliųTENDENSINGI aprašai ?
Dėkoju už Jūsų didelius ir labai svarbius lietuvių tautai darbus . Tvirtybės ir geros sveikatos linkiu iš tolimosios Čikagos.