Ilga kelionė į tremtį

Nuo nepriklausomybės pradžios spaudoje pasirodė daug knygų bei straipsnių, skirtų vieniems baisiausių, mūsų tautos naikinimo laikmečio įvykių – tremčiai. Kiekvieno kelionė į Sibirą – asmeninio gyvenimo skaudi atkarpa… sava ir nepakartojama istorija, papildanti mūsų tautos istoriją. Šiame straipsnyje kalbėsime apie skapiškietės – unikalios asmenybės Elenos Vogulaitės – Stuokienės, tada penkiolikametės mergaitės kelionę į nežinią – kančių, pažeminimo, skausmo, netekčių kelionę – į Sibirą, įsirėžusią ir likusią visam gyvenimui atmintyje bei širdyje. Sibirui Elenutė atidavė dešimt metų – gražiausius jaunystės metus… ir nieko nekaltina, niekam nesirengia kerštauti – yra Dievas, kuris tik vienas žino, kodėl vyksta taip ir ne kitaip, kodėl Aukščiausias siunčia mums įvairiausius išbandymus…

Septyniasdešimt aštuonerių metų Elenutė Stuokienė, gyvenanti šalia Skapiškio bažnyčios džiaugiasi, galinti dalyvauti sekmadienio šv. Mišių aukoje, nes į bažnytėlę gali nueiti tvirtai įsikibusi savo vyrui Broniukui Stuokai į parankę – ji beveik nemato – turi regėjimo invalidumą. Beveik kasdieną dalyvavo Gegužės bei Birželio mėnesių pamaldose. Labai gražiai sako Skapiškio seniūnas Valdas Juškevičius: jeigu kažko Dievas duoda mažiau, tai kitur pažeria su kaupu. Ir tikrai, Dievas Elenutę Stuokienę apdovanojo išmintimi, gera širdimi, darbštumu, nuoširdumu bei kitomis savybėmis. Tokias savybes turinčių žmonių mes taip norime matyti ir sutikti šiandieną.

Elenutės šeima

Alizavos parapijos Girbučių kaime (tuometinė Biržų apskritis) gyveno Voguliai. Šeimos galva Stanislovas Vogulys, pusantrų metų išgulėjęs lovoje (buvo paralyžuota kairė pusė), 1940 m. per Užgavėnes mirė. Su žmona Ona Bukauskaite – Voguliene (1894-1983) išaugino 4 vaikus: Napalį (1917 03 ?-1944 07 26), Bronislovą (1920 02 pradžioje – 1984 06 29), Genovaitę (gim. 1926 m. sausio 1 d.) ir jauniausią Elenutę (gim. 1934 m.kovo 8 d.).

Suėmimas ir „kelionė“ po Lietuvą

1949 m. Elenutė su mama buvo išvežtos į Sibirą. Jas į Sibirą išvežė tik iš trečio karto. Turėjo būti išvežtos jau 1948 m. gegužės 22 d. Bet jos buvo pranešta ir motina su dukra pabėgo. Ir per 1949 m. kovo 25 d. vežimą jų vėl nebuvo namie. Išvežė 1949 m. balandžio 10 d. per Verbų sekmadienį. Vos švintant, sutrinksėjo durys, į kambarį sugriuvo „pareigūnai“, ragindami skubėti. Prižiūrėtojai mėtė po kiemą jų daiktus, ne viską leido pasiimti, ką iš anksto buvo pasirengę. Buvo pavarytos pastotys – į vežimą Vogulienei leido įsidėto maisto (duonos, taukų, mėsos, miltų) ir drabužių. Girbučiuose, tremties į Sibirą metu, buvo tik motina su jauniausia dukra: Napalys buvo žuvęs, Bronislova ištekėjusi už Bronislovo Vaitiekūno, tad gyveno Pandėlio rajone Pažėviškių kaime, o Genovaitė, baigusi prekybos mokyklą Joniškėlyje, dirbo. Vogulių šeimoje, kuri turėjo 16, 5 ha geros žemės namuose buvo likusi motina ir penkiolikametė Elenutė, kuriai kelionė į Sibirą įstrigo visam gyvenimui.

Iš viso Girbučių kaimo jos buvo paimtos tik dvi. Vežė pro Abejutų kaimą iš kurio paėmė Glemžus (vyrą, žmoną ir tris mažus vaikus: penkių, keturių ir pusantrų metukų). Vežimai pro Alizavą pasiekė Kupreliškį. Čia salėje sutalpinę ir daugiau atvežtųjų, juos pralaikė 4 dienas. Kupreliškyje enkavedistai iš visų pasiėmė jiems patikusius daiktus. Vienai šeimai paėmė maišą, kuriame buvo visa trijų vežamų vaikų avalynė. Motina verkė ir prašė palikti tą maišą, siūlydama mainyti į kurį nors kitą jos turimą maišą. Po ilgų maldavimų pavyko išmainyti į tos šeimos vežtą pusmaišį žirnių. Ir iš Onos Vogulienės atėmė du maišus miltų – Elenutė sako, kad tie miltų maišai, būtų labai padėję Sibire – papildę maistą. Iš Kupreliškio pastotimi nuvežė į siauruką (geležinkelį) Biržuose, ir tremiamieji traukiniu pasiekė Šiaulius. Šiaulių barakuose išbuvo beveik dvi savaites, čia sutiko ir Velykas. Juos laikė tol, kol privežė žmonių, kad užpildytų 17 vagonų sąstatą.

„Kelionė“ po Sibirą

Į Sibirą vežė pro Uralo kalnus, miestą Taiga, Tomską, Usoliją. Neprivažiavus Irkutsko (liko apie 70 km iki Irkutsko), išlaipino ir dvi savaites išlaikė Usolijos belaisvių barakuose, laukė kol priveš dar daugiau tremtinių. Elenutė prisimena, kad tarp vežamųjų buvo daug jaunimo. Tai studentai, kurie buvo paimti pakely, be jokių daiktų, maisto atsargų… Gyvuliniuose vagonuose tremiamieji miegojo naruose, o apačioje laikė maišus su savo daiktais. Šviesa sklido tik pro vieną langą (į stoties pusę), kiti langai buvo užkalti, tualetui buvo padaryta skylė grindyse. Elenutė girdėjo, kaip moterys kalbėjo, kad kituose vagonuose su mažais vaikais vežamos moterys, vystyklus džiovindavo savimi – pasidėjusios po šonu. Taip džiovino ne tik vežant į Sibirą, bet ir pačiame Sibire. Vežamiesiems du kartus savaitėje duodavo tirštos geltonų smulkių kruopų sriubos (ją vadino „pšeno“) ir vieną kelapliuką forminės duonos trims žmonėms. Ona Vogulienė pradžioje maisto neėmė – turėjo savo, bet pastebėjusi, kad tie jauni, pakely paimti studentai neturi ko valgyti, pradėjo imti davinį ir jį atiduodavo jaunuoliams, kad šie nebadautų. Kadangi jaunuoliams nebuvo likę vietos įsitaisyti ant narų, tai jie gulėjo prie durų. Jiems buvo nurodyta išdalyti maistą. Ne vienas tremiamasis barė juos, reikalaudami įpilti daugiau. Visiems pilstant dažnai patiems dalintojams pabaigoje nieko nebelikdavo… Elenutė pamena, kad jų vagone kalbėjo, jog kituose vagonuose buvo bandymų pabėgti. Kiekviename vagone vienas turėdavo būti atsakingu. Norėjęs pabėgti, pasiskelbė atsakingu (pabėgus niekas nebus apkaltintas). Atsisukę langą ir traukiniui stojant, keli iššoko pro langą. Jeigu būtų šokę traukiniui pajudėjus, gal ir būtų pasisekę pabėgti į laisvę, samprotauja Elenutė. Vėliau ji girdėjo kalbant, kad pabėgėlius pristatė į Bodajbo – tačiau lėktuvu.

Usolijoje

Į Usoliją vis vežė tremtinius. Elenutė prisimena, kad į jų baraką įėjo motina su dukra laikydama rankose žvakę ir vesdamos mirštantį tėvą. Paprašė pagloboti mirštantįjį, kol atsineš daiktus – juos tris buvo atvežę su mašina. Vyrai išbėgo padėti parsinešti daiktų. Kol sugrįžo Viešpats ligonį jau buvo pasišaukęs. Žmonės susirūpino pašarvojimu ir laidotuvėmis. Barakai buvo aptverti vielomis. Tačiau barako teritorijoje buvo lentinis namelis sudėti įrankiams. Vyrai jį išvalė, suradę lentų sukalė dėžę ir ten pašarvojo mirusįjį. Nors prižiūrėtojai sakė, kad patys išveš palaidoti, tačiau visiems kilo įtarimų. Mat sargybiniai neleido niekam kartu važiuoti, nors vyrai prašė, sakydami: „Paliekam žmonas, vaikus, niekur nebėgsim!” Elenutė kalba, nežinia ar sargybiniai mirusįjį palaidojo, ar nesivargindami, kiek pavežę, kažkur išmetė tą dėžę – karstą.

Kelionė laivu

Iš Usolijos belaisvių barakų tremtinius mašinomis vežė į Angaros upės prieplaukas. Jie buvo sodinami į baržas. Po trijų dienų plukdymo išlaipino į krantą ir 200 km buvo vežami mašinomis į Lenos upės prieplauką (tada ten nebuvo jokių geležinkelių). Du laivai ir kelios baržos Lenos upe tremtinius plukdė penkias dienas. Laive davė konservų, sakė, kad tai amerikoniški, davė ir forminės duonos, tačiau ji buvo šlapia ir greitai sužaliuodavo. Plaukė pagal srovę Jakutsko link iki Vitimo upės (Vitimas įteka į Leną). Vitimo upe plaukė prieš srovę į Bodajbo miestą (už 70 km. buvo aukso kasyklos). Čia išlaipino į krantą ir ten barakuose tremtiniai ėmė laukti „pirklių“. Plaukiant laivu, mirusius vaikus liepdavo išnešti ant kranto ir palikti, žadėdami, kad bus pasirūpinta jų palaidojimu. Tačiau visi matė, kad pakrantėje nieko nebuvo, tad kas gi rūpinsis… Žmonės manė, kad mirusieji vaikai buvo sumetami į vandenį… Priekyje plaukė laivas, prie jo ant lyno prikabintas plaukė kitas laivas, o šonuose dar baržos. Elenutė prisimena, kad kartą jie vos nepradėjo skęsti. Ir dėl dainų… Baržoje plaukė suimtas nuo Biržų Kostas Šernas. Jis turėjo ypatingai gražų balsą ir mėgo dainuoti saulei tekant. Jam laivo gale užtraukus dainą, priėjo vienas, kitas, susirinko labai daug ir visi dainavo. Dainuojančius išgirdo ir prie jų prisijungė ir laivo dainininkai. Dainų pasiklausyti į laivo galą sugužėjo vežami tremtiniai. O sargybiniai užsiklausę dainų, nepastebėjo, kad laivo galas, o baržos priekis nuo svorio – žmonių gausos – jau tiek įsmukę į vandenį, kad įsitempęs lynas rodėsi nebeatlaikys… Pagaliau vienam pastebėjus padėtį – sargybiniai įjungė sirenas, liepė skubiai eiti prie savo daiktų, kad išlygintų svorį… Žmonės puolė į paniką: „Skęstam!” Čiupo savo daiktus, bet kaipgi tuos daiktus skęstant beišgelbėsi… Gana greitai padėtis susireguliavo, žmonės nusiramino. Tačiau Kostui Šernui plaukiant uždraudė dainuoti, tad jis galėjo dainuoti tik sustojus ir išlipus į krantą. Ir krante jam pritardavo ir vyrai, ir moterys – o neturėję gražių balsų, tyliai braukdavo ašarą. Pasiekus kelionės tikslą į Bodajbo, atvažiuodavo pirkliai. Visiems tremtiniams reikėdavo sustoti į eilę. Buvo kviečiamos šeimos: jei tikdavo – stodavo į vieną pusę, jei ne – į kitą. Buvo netgi paskelbta, kas nori atgal į kažkokį punktą – gali užsirašyti. Kai kurie manė, kad vis bus arčiau Lietuvos, nes niekas nesitikėjo, kad jie čia ilgam… Tačiau važiavimas „atgal“ buvo viena iš apgavysčių… Paskutinieji „perkamieji“ tarp jų ir Elenutė su mama pateko į tarybinį ūkį „Kalabauščino“. Viršininkas Tarasovas „gyvų prekių“ – tremtinių atvažiavo parsivežti dviem jaučiais pakinkytu vežimu. Elenutė pamena bijojusi lipti į tą vežimą – jaučių dvikinkis buvo baisus: nevadelioti, „kervojami“ tik lazda – tad manė, nežinia kur jaučiai gali sumąstyti nueiti… Daugiau kaip po dviejų mėnesių kelionės (išvežti balandžio 10 d.) birželio 16 dieną pasiekė Kalabauščiną – tremtinių kelionės vietą. O jau kitą dieną – birželio 17-ąją buvo nurodyta eiti į lauką sodinti kopūstų… Prasidėjo dešimties metų „tarnystė“ toli nuo savo namų tėviškėje, kuriant „sovietinį rojų“ – komunizmą.