D. Paukštė. Priežastys ne emigrantuose, o Lietuvoje – valdžios vykdomoje politikoje

Prisimenu pirmąsias šios vyriausybės kadencijos dienas. Po „naktinės“ reformos iki tol su pasaulio lietuviais bendravęs  Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas (TMID) vyriausybės sprendimu buvo reorganizuotas ir Užsienio reikalų ministerijoje sukurtas Užsienio lietuvių departamentas. Kartu su TMDI buvo panaikintas ir Lietuvio grįžimo į tėvynę informacinis centras.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. birželio 10 dienos nutarimu panaikinus TMID, užsienio lietuvių reikalų koordinavimo funkcijos perduotos Užsienio reikalų ministerijai, tautinių mažumų klausimų koordinavimas – Kultūros ministerijai, užsienio lietuvių ir tautinių mažumų švietimo reikalai – Švietimo ir mokslo ministerijai.

Taigi, įvyko kapitalinė decentralizacija, emigrantų klausimai buvo paskirstyti skirtingoms institucijoms. Gavom tipinį atvejį, kai neliko nei vieno atsakingo (kada tėvų daug – vaikas be galvos). Pamenu, kaip Pasaulio lietuvių išeivijos vadovai priekaištavo premjerui ir Seimo vadovams ne tik dėl šių klausimų decentralizavimo, bet ir dėl departamento, bendraujančio su jais, statuso pažeminimo (TMDI buvo pavaldus vyriausybei, o Užsienio lietuvių departamentas tapo pavaldus užsienio reikalų ministrui). Manau, kad kaip tik decentralizacija ir lėmė, jog pastarosios institucijos interesu tapo tik tie klientai, kurie savo noru ar be jo kirto Lietuvos sieną, t.y. emigravo. Situacija Lietuvoje ir emigracijos priežastys ir jų analizė visoms institucijoms staiga tapo nebeįdomios. Ir ne tik joms, bet ir Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai, iki tol koordinavusiai Ekonominės migracijos reikalų komisijos veiklą, kuri taip pat buvo numarinta. Tokiu būdu visi ir nusiplovė rankas.

Manau, jog toks valstybinio statuso emigracijos klausimams pažeminimas, lėmė ne tik emigracijos srautų padidėjimą per šios vyriausybės kadenciją (per 2009 – 2012m. Lietuva neteks apie 200 tūkst. piliečių), bet dar suformavo ir civilizuotą pasaulį bauginantį lietuvių, kaip nusikaltėlių ir siaučiančių jų gaujų iš Lietuvos, įvaizdį ES šalyse ir ypač Skandinavijos regione.  Tiesiogiai esame susidūrę su posakiu: šaukštas deguto statinę medaus pagadina. Tai ką turime migracijos srityje yra tiesioginės visų aukščiausio lygio politikų ir jų struktūrų nieko neveikimo politikos pasekmė. Jau baigiasi ir šios vyriausybės kadencija.  Kaip žinia, iki šiol Seimui buvo pateiktos trys vyriausybės veiklos metinės ataskaitos, bet nei vienoje jų emigracija nebuvo įvardinta kaip sritis, kelianti problemų ne tik valstybės vystymuisi, bet ir jos ateičiai. Šioje vietoje keistai atrodo ir prezidentės užimta pozicija. Ji, kaip ir vyriausybė, sakydama metines kalbas, taip pat nei karto neužsiminė Seimui apie emigracijos keliamas grėsmes. O juk ji, buvusi Europos Komisijos komisare, gerai žino ES sukūrimo pagrindus (laisves), ant kurių bazuojasi visa ES. Viena iš tokių laisvių yra laisvas asmenų judėjimas…

Nežinau, kodėl  Lietuvos politikai (nežinojimas, nesuvokimas ar kitos priežastys) vykstančią iš Lietuvos ekonominę emigraciją bando pateisinti kaip normą ir siekia ją įsprausti į ES laisvo asmenų judėjimo principo rėmus. Bet juk tai visiškas absurdas. Laisvas asmens judėjimas buvo priimtas senųjų ES narių dar tuomet, kai Rytų Europos šalys net nesvajojo tapti ES narėmis. Todėl tarp ekonominės migracijos ir laisvo asmenų judėjimo ES nėra nieko bendro, juolab kad jis naudojamas tik tarp ES narių. Laisvą asmenų judėjimą ES šalys naudojo vienetiniais atvejais ir laikinoms (ne nuolatinėms) tų šalių piliečių problemoms (mokslas, verslas, šeimų susijungimas, gal ir laikinas darbo vietos pakeitimas, kuomet važiuoji dirbti pagal turimą specialybę ir pan.) spręsti. Laisvas asmenų judėjimas nebuvo siejamas nei su masiškumu, nei , tuo labiau, su pasilikimu nuolat gyventi ar pilietybės pakeitimu, t.y. santykiams, kurie būdingi ekonominei migracijai. Ekonominė migracija vyksta iš totaliai nelaimingų šalių į ekonomiškai stiprias šalis. Būdamas ekonominiu migrantu sutinki su viskuo: ir su bet kuriuo darbu, ir su mažu atlyginimu, kai paslepi diplomą ir nekreipi dėmesio į gautą išsilavinimą, turimą patyrimą, gyvenimo sąlygas ir pan. Tačiau viską atperka tai, jog esi laikomas žmogumi, nepriklausomai nuo gaunamo atlyginimo, kurio, beje, pakanka ne tik iki naujo atlyginimo. Esi laimingas, kad pavyko ištrūkti iš „pragaro“. Štai kodėl ekonominė migracija visuomet yra savotiškas prievartos aktas emigranto atžvilgiu, privertęs jį palikti Tėvynę. Tai kaip reikėtų vadinti tokią politiką?

Šitaip elgdamiesi mūsų politikai patys pripažįsta Lietuvą esant neturtinga ir nelaiminga Afrikos kontinento ar Lotynų Amerikos lygio šalimi kur siaučia stichinės nelaimės, badas, karas ar vykdomi žmogaus teisių pažeidimai. Tuomet kalbėti, kad esame civilizuotos Europos dalimi ar, tuo labiau, išrinktųjų klubo – ES nare, visiškai netinka. Kasdien vis labiau jaučiasi, kad Lietuvoje valstybės lieka vis mažiau ir mažiau. Vis mažiau ji gali ir sugeba tvarkyti santykius savo viduje, nes jos funkcijos arba panaikintos, arba privatizuotos, todėl daugeliui nepasiekiamos arba jas bandoma ir toliau privatizuoti (Darbo birža, Sodra, darbo santykių liberalizavimas, aukštasis mokslas ir pan.). Kasdien didėjant emigracijai trūkinėja iki tol buvę stabilūs saitai tarp valstybės ir piliečių. Visiškas absurdas, kuomet dabartinių politikų vairuojama valstybė imasi rūpintis žmonėmis tik tuomet, kai jie emigruoja. O kol jie yra Lietuvoje, žmones slegiančios problemos yra tarsi ne šios vyriausybės galvos skausmas…

Tokia politika – kelias į niekur. Ji palieka valstybę be dabarties ir ateities, o pasauliui sukuria įvaizdį, kad esame blogiukai iš Lietuvos, darantys gėdą ir savo valstybei, ir jos istorijai. Artėjantys rinkimai į Seimą suteikia šansą rinkėjams kardinaliai pakeisti vykdomą politiką. Arogantiški, o kartais ir buki bei logikai prieštaraujantys premjero bei jo patarėjų pareiškimai: nuo „prieš 22 metus Lietuva iškovojo laisvę šaliai ir laisvę emigruoti… Kada kalbame apie emigraciją, tai tikrai fenomenas, kuris įprastas visoms laisvoms šalims!” iki „Jaunimui darbo nėra ir nebus“ – tikrai neleis sumažinti dabartinio emigracijos potvynio iš Lietuvos, siekiančio 17 proc. tautos.  Ar jums kur nors teko matyti masiškai emigruojančius žmones iš „visų laisvų šalių“ ar jaunimu nesirūpinančios valstybės?

Siekiant stabdyti išsivaikščiojančią Lietuvą, būtina kardinaliai nauja politika. Jos priemonės turėtų būti priešingos dabartinei „bėgimo traukinio priekyje“ politikai, kada visomis turimomis galiomis stengiamasi padėti globaliam pasauliui „suvirškinti“ Lietuvą. Nauja politika turi būti sukoncentruota į Lietuvos valstybės ir tautos sugebėjimą ne tik surasti savo vietą, bet ir išlikti globaliame pasaulyje, sukuriant tokią bendravimo su globaliu pasauliu matricą, kuri užtikrintų mums valstybės ir tautos tęstinumą. Šiai misijai įvykdyti trys skirtingos politinės jėgos: Lietuvos socialdemokratų sąjunga, Lietuvos Centro partija ir Lietuvos Tautininkų sąjunga susijungė į Nacionalinį susivienijimą „Už Lietuvą Lietuvoje!“ . Taip daroma tik išskirtinais, šaliai lemiamais atvejais. Keliamiems uždaviniams jau surasti ir sąjungininkai. Susivienijimo tikslams pritarė ne tik Visuomeninis judėjimas „Už teisingumą“, bet ir Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariai, bet ir kelios dešimtys Nepriklausomybės akto signatarų.

Akivaizdu viena – prieš surasdami tolesnę mūsų visų egzistavimo formulę, atgautą valstybę iš pradžių turime sukurti ir paversti civilizuota bei europietiška valstybe. Turime prisiminti, kad šis siekis istoriškai buvo ne vienos lietuvių kartos neįvykdoma svajonė ir mitas. Šias ainių godas mes galime ir privalome paversti realybe. O tą įgyvendinę, turime užtikrinti, kad Lietuvos valstybę prieš 1 000 metų sukūrę valdovai savo amžino poilsio vietose jaustųsi ramūs dėl kadaise pradėtų įgyvendinti projektų gyvybingumo. Kitaip patys tapsime nedėkingais ir nevertais palikuonimis.