A. Aleksandravičius. Provincialumo atgarsiai iš Jungtinės Karalystės – Zitos Čepaitės balsu

Visai neseniai interneto dienraštyje delfi.lt pasirodęs Zitos Čepaitės rašinėlis apie lietuvišką patriotizmą dėl savo menkos vertės nesukėlė jokios tautiečių reakcijos, nes niekas nesiteikė jo skaityti. Išskyrus Karolį Jachimavičių, kuris, atrodo, skaito beveik viską. Jo dėka ir užtikau šį tekstą socialiniame tinkle „Facebook“, už ką esu dėkingas, nes nemanau, kad tokie tekstai turėtų mėtytis viešojoje erdvėje niekieno nepašiepiami (beveik niekieno – ačiū delfi.lt komentatoriams už primintą varškės memą!).

Iš kvailybės šaipytis būtina, nes antraip ji anksčiau ar vėliau ims pretenduoti į standartą. Tai ką ten tokio baisaus p. Čepaitė brūkštelėjo? Galėčiau gi čia pacituoti visą išvargusį rašinuką, bet nebūtų labai logiška, todėl tiesiog perpasakosiu.

Zitai Čepaitei jau įprasta, kad žodžiai patriotas ir idiotas statomi greta arba kad neva daugelis „nebereaguoja į pasišaipymus iš tų, kurie Tėvynės meilę iškelia kaip didžiausią vertybę“. Keista, nes aš manau, kad laisvas žmogus tikrai reaguoja į tokius pasišaipymus, o patriotizmą laiko ne kažkokia išskirtine savybe, o būtina oraus piliečio dalimi. Dėl to man ir gaila žmogaus, kad ji niekaip negali suprasti, kodėl dar apskritai ją kviečia giedoti himną Valstybės dieną. Juk tai taip sunku ir siaubinga! Visas dvi minutes stovėti ir giedoti tą jos taip nekenčiamą giesmę!

Dargi p. Čepaitė parašė, jog „vieši pareiškimai, kad patriotizmas yra paskutinė niekšo priebėga, nieko nebestebina“. Ir po štai šios eilutės aš staiga viską supratau labai aiškiai kaip dieną, kaip Mozė ant Sinajaus kalno. Taigi ji pati emigravusi ir, reiškia, kai bendrauja su lietuviais, tai beveik visada jų didelę dalį sudaro visokie čia įsitvirtinti nesugebėję bedaliai, kuriems nieko kita neliko, kaip nešti savo negabią ir neišprususią darbo jėgą į Vakarus ir ten ją parduoti, būti niekuo, bet jaustis kažkuo! Todėl jie ir nekenčia patriotų, nes pastariesiems likti čia, būti kažkuo ir jaustis gerai visgi pavyko! Tik jų prisiklausiusi p. Čepaitė ir sprendžia, kad visiems lietuviams patriotizmas jau yra tik pajuokos objektas.

Tais žmonėmis remiasi Zita Čepaitė sakydama, kad patriotizmas yra diskredituojamas ir dėl to visai nebeaišku, kam reikia šitiek daug meilę Lietuvai reiškiančių gestų. Plieninė logika: „ai, juk šis žmogus serga, kam jį gydyti?“ arba „ai, juk šis žmogus kvailas, kam jam mokytis?“…

Aš, beje, nekomentuosiu jos teiginio, kad dviguba pilietybė ar elektroninis balsavimas padidintų meilę Lietuvai, nes bijau, kad atsakinėjant į tai mano galvoje kas nors gali negrįžtamai trakštelėti. Panašiai kaip ant merginos rankos pamačius tatuiruotę „I love Bieber“ ar panašiai. Nerizikuoju.

Šešios Lietuvai reikšmingos datos per metus p. Čepaitei yra nepakeliama našta. Todėl ji siūlo vietoje tautinės atminties rinktis tautinę užmarštį. Žinote, prieš kokius du ar tris metus, kai buvau dar jaunesnis ir dar naivesnis, visus tai siūlančius nurašydavau į „tų, kuriems moka Maskva“ sąrašą, nes nemaniau, kad šiaip jau lietuvis galėtų taip kalbėti. Šiandien nebekyla abejonių, kad viskas kur kas paprasčiau – vienų lūpomis kalba provincialumas, kitų – postsovietinis nepilnavertiškumo kompleksas, ir nieko daugiau. Atrodo, kad p. Čepaitei įtaką padarė ir viena, ir antra, o dėl to dar labiau gaila – juk eilinio „runkelio“ rašinių niekas nepublikuoja, o jos kažkodėl publikuoja. Kaip tai atsitinka?

Aš siūlyčiau p. Čepaitei, jeigu jai himno giedojimas reiškia prievartą, nutraukti visus saitus su šia šalimi ir daugiau čia nebegrįžti bei apie mus nerašyti. Nežinau, ką daugiau galima pasiūlyti žmogui, kuris teigia, kad kasmetinis himno giedojimas ar valstybinių švenčių paminėjimas atakuoja jo pereikvotą pareigos jausmą. Kai patriotizmas kyla iš pareigos (kuri tokia didžiulė, jog šešis kartus per metus sugiedotas himnas ją pereikvoja), o ne iš meilės ir pasididžiavimo, tai ir prasideda tokie vieši nusikalbėjimai. Nebūtina gyventi supervalstybėje, kad galėtum ją mylėti ir ja didžiuotis, bet turbūt ne visiems suteikta ši dovana. Vargšas žmogus.

Tegul ji negieda himno, jei nenori, nes niekas nuo to nepasikeis, o, galų gale, juk ne himno giedojimu patriotiškumas pasireiškia. Linkiu p. Čepaitei šią dieną tiesiog užmiršti, o aš pabandysiu užmiršti p. Čepaitę. Tik vieną dalyką privalau paminėti ir juo neabejoju – nors jai, rodos, yra gėda savo Tėvynės, iš tiesų, bent jau po paskutinės rašliavos, p. Čepaitei derėtų gėdytis… savęs.