M.Kundrotas. Baltų sklaidos teorijos istoriosofijos šviesoje (I)

Skaitant garbės daktarės Jūratės Statkutės de Rosales, profesoriaus Alvydo Butkaus ir daktaro Stefano Lancos disputą apie gotus, jų kilmę ir spėjamą protėvynę – Skandzą – kyla keletas klausimų.

Pirmiausia – žanro klausimas. Ar šie trys garbingi autoriai diskutuoja istorijos, ar istoriosofijos, o gal net kalbotyros plotmėje? Kalbantis skirtingomis kalbomis, kiekvienas gali būti savaip ir iš dalies teisus, bet susikalbėjimas – sunkiai įmanomas.

Antras – objekto klausimas. Ką šie autoriai siekia įvardinti ir apibrėžti – Skandzos vietovę ar gotų tautinį tapatumą? Ligšiolinė diskusija vyko taip, tarsi pirma grįstų antra, o tai – visai nebūtinas ryšys, kuo netrukus įsitikinsime.

Trečias – sampratos klausimas. Abi pusės diskutuoja taip, tarsi tautos būtų statiški, stabilūs socialiniai organizmai, gimstantys ir mirštantys su nekintamu ar beveik nekintamu tapatumu. Tuo tarpu istorija rodo užtektinai pavyzdžių, jog būna ir kitaip.

Aptarkime šiuos tris klausimus atskirai. Sutarus dėl sąvokų ir apibrėžimų – ar bent pasiūlius galimybes šiems sutarimams – galima bus pateikti daugiau apmąstymų, kur vyko ar bent galėjo vykti baltų tautų sklaida.

1. Istoriosofija – mokslas, jo klastotė ar papildas?

Dabartinis istorijos mokslas į istoriosofiją žvelgia įtariai, dažnai netgi priešiškai. Istoriosofams priskiriama žinių, mokslinės metodikos, net garbingumo stoka, jie laikomi istorijos klastotojais. Išties beveik visą senąją istoriografiją, nuo Herodoto iki pat Apšvietos, šiandieniniais istorijos mokslo kriterijais tektų priskirti istoriosofijai.

Dauguma senovės istorikų stokojo istorinės faktologijos žinių, jau nekalbant apie kalbotyros, kultūrologijos ir fizinės antropologijos žinias, be kurių šiandieninis istorijos mokslas būtų sunkiai įsivaizduojamas. Istorinių tyrimų metodika taip pat buvo gana skurdi, o dažnai jos išvis nebūdavo. Daug kur remtasi mitais, legendomis, nuogirdomis. Kai kurie istorijos veikalai primena stebuklines pasakas – juose gausu antgamtinių reiškinių ir veikėjų, iš ko dažnas dabartinis istorikas tiesiog išsityčiotų.

Nežiūrint to, šie senovės istorikai-istoriosofai laikomi šiuolaikinio istorijos mokslo pirmtakais ir pradininkais. Jų darbai tiriami kritiškai, bet pagarbiai. Priešingai, šiuolaikinės istoriosofijos veikalai tiriami nebent teksto analizės požiūriu. Jų pačių faktografiniai ir analitiniai duomenys a priori stumiami už mokslinės kritikos ribų. Ar šiais laikais istoriosofija gali turėti teigiamą reikšmę, ar ją visą derėtų mesti į pseudoistorijos šiukšlyną?

Istoriosofija – tai istorinis mąstymas ir vaizduotė, grindžiami tam tikromis žiniomis, daugiau ar mažiau laisvi nuo griežtos istorijos mokslo metodikos. Istoriosofas gali sau leisti kelti drąsesnes ir netgi toliau siekiančias prielaidas, nei akademinių dogmų suvaržytas istorikas. Dogmatizmas – lazda su dviem galais. Viena vertus, jis užkerta kelią įvairių pramanų pretenzijoms į tiesą. Antra vertus, užveria vartus į gilesnį ir platesnį tiesos pažinimą, o kartu saugo jau įsitvirtinusias klaidas.

Ši dvilypė problema visą laiką lydi tiek religiją, tiek ir mokslą. Prisiminkime, ką teko aukoti Džordanui Brunui ir Galilėjui Galilėjui už abejones ligtol įsitvirtinusia Klaudijaus Ptolemėjo astronomine schema, kurioje Saulė sukosi aplink Žemę. Dogmatinis požiūris – ką radome, tą ir paliksime. Ar bereikia sakyti, jog tokiu atveju apskritai jokia pažanga neįmanoma?

Dėl to istoriosofas – joks priešas istorikui: tai – labai vertingas talkininkas. Keldamas naujas, dar nepatikrintas teorijas ir hipotezes, jis atsiduoda istoriko, o taip pat – archeologo, kultūrologo, kalbininko, antropologo ir kitų mokslininkų teismui. Dar daugiau – bet kuris rimtas istorinis tyrimas teorijų ir hipotezių kėlimo etape yra istoriosofinis. Istoriosofija – tai tarpinė disciplina, iš vienos pusės besiribojanti su istorija, iš kitos – deja – su pseudoistorija.

Nėra prasmės neigti, jog esama ir tikros pseudoistorijos. Čia gausu egzaltacijos, emocingų ir tendencingų epitetų, faktai traukiami „iš oro“, šaltiniai prasimanomi arba išvis apsieinama be jų. Iš to pseudoistoriją ir atpažįstame.

Istoriosofijos vardas ne tik pagarbiau skamba, bet ir labiau įpareigoja. Čia galimos drąsios faktų interpretacijos, bet patys faktai turi būti patikimi, ar bent jau – tikėtini, pateikiami bendresniame jau patikrintų faktų kontekste. Jokia istoriosofinė prielaida neteiktina beapeliaciškai. Deja, būtent tai dažnas istoriosofas mėgsta net labiau, nei leistina tikrajame istorijos moksle. Dėl šio pomėgio dažnai įžvalgūs istoriosofai patys save pasmerkia pseudoistorikų ir netgi antiistorikų epitetams.

Atsitiktiniai sąskambiai geografiškai ir genealogiškai tolimų tautų kalbose, atsitiktiniai architektūros ar dailės panašumai, stokojant bendresnio konteksto – greičiau pseudoistoriko, nei istoriosofo duona. Prūsų vado titulą „rikis“ lengva susieti su polineziečių vado titulu „arikis“, Meksikos piramides – su Egipto piramidėmis, o žydų karaliaus Dovydo vardą – su lietuvių kunigaikščio Butvydo vardu. Vis dėlto šiais panašumais grįsti ištisų tautų giminystę ar tarpusavio įtaką be kitų, papildomų duomenų – paprasčiausiai neatsakinga. Tai neverta ne tik istoriko, bet ir istoriosofo.

Apibendrinant galima tarti, jog istoriosofija – ne pseudomokslas. Tai greičiau paramokslas. Ne tariamas mokslas, ne jo klastotė, o greta mokslo tekanti mąstymo ir vaizduotės srovė, kuri tai atsiskiria, tai susipina su istorijos mokslu. Atmesdama istoriosofiją, istorija daug ką prarastų. Juk nei Herodotas, nei Petras Dusburgietis, nei Albertas Vijūkas-Kojelavičius šiandien net nebaigtų istorijos fakulteto.

2. Skandza… Skadanas… Skandinavija?

J. Statkutė de Rosales gotų istoriko Jordano VI a. aprašytą šios tautos protėvynę – Skandzą – lokalizuoja tarp Vyslos ir Aistmarių, istorinėje Prūsoje. A. Butkus ir S. Lanca ją griežtai kritikuoja, laikydamiesi įprastos versijos: Skandza – tai Skandinavija. Anot jų, J. Statkutė dirbtinai perkelia Skandzą į istoriškai baltams pripažįstamą erdvę, kad pagrįstų gotų – godų – gudų tautos baltiškumą. Dėl suprantamumo kol kas vadinkime šią tautą įprastu gotų vardu, jų kilmės ir tapatybės klausimą šiek tiek atidėdami. Aptarkime Skandzą.

Žvilgtelkime, ką apie Skandzą rašo pats Jordanas savo „Getikoje“. „Ši sala yra Vistulos upės priekyje, kuri išteka iš Sarmatijos kalnų ir teka į šiaurinį Okeaną trigubomis žiotimis per Skandzą, atskirdama Germaniją ir Skitiją. Rytinėje salos dalyje yra didžiulis ežeras (…), vakaruose ją juosia didžiulė jūra. Šiaurėje ją riboja tas pats didžiulis Okeanas“. „Šiaurinėje salos dalyje gyvena adogitų tauta, kuri sakosi turinti nuolatinę šviesą vidurvasariu keturiasdešimt dienų ir naktų, ir kuri taip pat neturinti aiškios šviesos tiek pat dienų ir naktų“ (17 ir 20 eilutės, laisvas autoriaus vertimas iš angliško Čarlzo Kristoferio Myrou vertimo).

Painus tekstas, tiesa? Poliarinės dienos ir nakties apibūdinimas atrodo tiesiogine nuoroda į Skandinaviją. Vis gi čia pat – didžiulis ežeras „salos“ rytuose. Dėl salos – nesiginčysime: abi pusės sutinka, jog iš tiesų kalbama apie pusiasalį. Jei čia būtų Skandinavija – kas per ežeras? Baltijos jūra jau antikos laikais žinota kaip jūra – vadinta tai Saulėlydžio, tai Svebų jūra. Lyg painiavos dar būtų maža, Jordanas čia pat rašo, jog Vysla teka per pačią Skandzą… Per dabartinę Skandinaviją ji tikrai neteka.

Abi diskutuojančios pusės daug laiko skiria aiškinimuisi – ką reiškė Jordano žodžiai „a fronte“ – priekyje ar priešais? Šio straipsnio autorius tikrai nesikiš į šį ginčą, kuriam neturi nei kompetencijos, nei intereso, nes jis – kaip greitai įsitikinsime – visiškai antraeilis pačios gotų kilmės klausimu. Verčiau žvilgtelkime, ką sako kiti du šaltiniai, vienas – gal šimtmečiu, kitas – dviem šimtmečiais vėlesnis už Jordano istoriją.

VII a. veikalas apie kitą tautą – „Langobardų tautos kilmė“ („Origo Gentis Langobardorum“) aprašo salą, vardu Scadanan – Skadananas arba Skadanas. VIII a. šio veikalo pagrindu surašyta platesnė „Langobardų istorija“ („Historia Langobardorum“), autorius – langobardas Paulius Diakonas. Čia „sala“ įvardinta: Scadinavia…

Jei gotų ir langobardų šaltiniai aprašo tą pačią protėvynę, tai Skandzos lokalizavimas Skandinavijoje – anaiptol ne XX a. kūryba, ką teigia J.Statkutė. Šis lokalizavimas – vos dviem šimtais metų jaunesnis už Jordano tekstą, siekdamas laikus, kai tiek gotų, tiek langobardų istorinės tradicijos dar buvo gyvos.

Jordanas aprašo daugybę tautų, gyvenusių Skandzoje. Šalia gotų – vinovilitai. Langobardų pirmavardis jų šaltiniuose – vinilai. Greta Jordanas įvardina rugijus, herulus, danus, svionus (suetidi) – dabartinius švedus, kurių karalystės vardas kituose šaltiniuose įvairuoja nuo Svearikės iki Svitjodo, pagaliau – suomius (finni). Jei dėl rugijų ir herulų galima abejoti, tai danai, švedai ir juo labiau – suomiai (finais dar nuo antikos laikų vadintos išimtinai ugrofinų tautos) pietiniame Baltijos pajūryje aprašomuoju laiku tikrai negyveno.

Pauliaus Diakono veikalas Skadinavijos etnografijai – kur kas šykštesnis. Pirmieji įvardinti kitataučiai – sunkiai identifikuojami skritobinai (scritobini). Po to – vandalai: su jais susidurta karo lauke, bet jau ne Skadinavijoje, o kitame krašte – Skoringoje. Iš pažiūros primena Skonę Skandinavijos pietuose, bet ši sąsaja – nebūtinai teisinga.

Jordanas aprašo tokią pat sandūrą tarp vandalų ir gotų – žemėje, į kurią gotai persikėlė iš Skandzos: jų vardu šis kraštas pramintas Gotiskandza. Neatmestina tikimybė, jog su vandalais langobardai susidūrė vienoje vietoje, o gotai – visai kitoje. Vandalai taip pat kildinami iš Skandinavijos, nors erų sandūroje jau gyveno ties Vyslos vidurupiu.

Atrodo, Jordano ir Pauliaus Diakono veikalų lyginimas sunkiai padės išsiaiškinti, ar Skandza, Skadanas ir Skadinavija – ta pati vieta. Neaišku, ar vinilai ir vinovilitai – ta pati tauta, o gotai langobardų protėvynėje išvis neminimi. Galiausiai, net ir susiejus gotų Skandzą su langobardų Skadinavija, lieka – nors ir maža – tikimybė, jog tais laikais šis vardas reiškė visai ką kita, nei šiandien – Skandinavija.

Atsakymų tenka ieškoti paties Jordano tekste. Vieni jo fragmentai liudytų Skandzos lokalizaciją Prūsoje – Skandzoje tekanti Vysla ir rytuose tyvuliuojantis ežeras (marios?), kiti – Skandinavijoje – poliarinės dienos ir naktys, šalimais gyvenę švedai ir suomiai.

Atsakymą iš dalies sufleruoja ir pati J.Statkutė, pagrįstai pliekdama kitą autorių – Pomponijų Melą, I a. aprašinėjusį Kodano (Gdansko?) įlanką tai vienur, tai kitur. Antikos ir viduramžių autoriai neretai painiodavo įvairias vietoves. Joks rimtas istorikas nepaneigs, jog erų sandūroje gotai išties gyveno Vyslos žemupyje, prūsų kaimynystėje, gal net maišydamiesi su jais. Kitas klausimas – kur gotai gyveno prieš tai?

Jei Gotiskandza – antroji gotų tėvynė – lokalizuojama aplink Gdansko įlanką (iš Gotiskandzos kildinant tiek Kodano, tiek Gdansko vietovardžius), kas skamba įtikinamai, tai Skandzos – pirmosios tėvynės – vieta vis dar mįslė. Ar negalėjo Jordanas padaryti tos pačios klaidos, kuria – jau minėta, kad pagrįstai – J. Statkutė kaltina Pomponijų Melą? Ar nebus taip, jog tuo pačiu vardu įvardintos dvi skirtingos vietovės: vienur Skandza – tai Prūsa ir jai artimos žemės (painiojant jas su Gotiskandza), o kitur – Skandinavija..?

Šalia Skandinavijos – Gotlando sala. Pietinėje Skandinavijoje – Ostergotlandas ir Vestergotlandas (Östergötland ir Västergötland). Anot Jordano, ostrogotai ir visigotai išsiskyrę jau Skandzoje… Tėviškėje likę gotai istoriografijoje išliko gautų vardu. Iškeliavę – gotų, godų, gudų.

Kurgi šioje istorijoje baltai? – paklaus reiklesnis skaitytojas, apeliuodamas į straipsnio antraštę. Atsakymas – būtent čia. Archeologiniais duomenimis, neolito pabaigoje pietryčių Skandinavijoje gyveno baltai. Krašte, iš kurio kildinami gotai. Šį laikotarpį nuo Jordano istorijos skiria daugybė amžių. Antikos laikais čia jau lokalizuojami germanai. Kaip germanai pakeitė baltus? Išvijo? Išnaikino? O gal – asimiliavo? Kiek laiko truko ši asimiliacija? Kiek išliko baltiškojo substrato?

XI–XII a. galinga baltų tauta – kuršiai – dažnai užklysdavo į skandinavų pakrantes, bet sutikę čia jau organizuotas valstybes, apsiribodavo grobiamaisiais žygiais. Kas žino, kiek baltų bangų čia buvo nuo akmens amžiaus pabaigos iki antrojo mūsų eros tūkstantmečio?

Gali būti, jog į Romos teritorijas įsiveržę gotai jau buvo germanai, bet – kiek ir nuo kada? Lenkų istorikas Ježis Stželčikas, kurį vargiai apkaltinsi baltofilija, pabrėžia, jog germanizmų gotų apgyvendintose Romos provincijose išlikę stebėtinai mažai. Užtai, anot J.Statkutės, netrūksta baltizmų. Vargu, ar yra pagrindo abejoti autore, puikiai išmanančia tiek baltų, tiek romanų (šiuolaikinių šių teritorijų gyventojų) kalbas.

Juo labiau – turint galvoje, kad galimai jau sugermanėję baltų palikuonys gotai persikėlė prūsų kaimynystėn ir baltiškasis elementas juose – genealogiškai, kultūriškai, lingvistiškai – vėl atsinaujino.