Pasibaigus mokslo metams Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas Aleksas Bartnikas sukviečia į tradiciniu tapusį metodinį seminarą. Kasmet jis vyksta vis kitame Lietuvos regione.
2012 m. į seminarą, kurio tema „Vaiko lietuvių kalbos ugdymas daugiakultūrinėje aplinkoje“, atvyko 25 lietuvių kalbos ir etnokultūros mokytojai, lietuviškų ansamblių vadovai, dirbantys įvairiose srities vietovėse.
Liaudies buities muziejuje Rumšiškėse
Pirmąją seminaro dieną atvykome į Rumšiškes, miestelį prie Vilniaus–Kauno plento, minimą nuo XIV a. Klausėmės gidės pasakojimo, kai statant Kauno HE, sodybos buvo iškeltos į viršutinę Nemuno terasą, už 2 km nuo buvusios vietos. Liaudies buities muziejus įkurtas 1966 m., jis vis papildomas ir tobulinamas.
Nors Lietuva – nedidelė šalis, bet žmonių gyvenimas įvairiose jos vietose buvo skirtingas. Muziejaus teritorija suskirstyta į keturias teritorijas, atsižvelgiant į etnografines Lietuvos sritis: Aukštaitiją, Dzūkiją, Sūduvą ir Žemaitiją. Apžiūrėjome šiems regionams būdingus pastatus, atkurtas sodybas, kaimų fragmentus. Sužinojome, kaip skirtingai vadinasi gyvenamasis namas: dūminė aukštaičių pirkia, Sūduvos valstiečių stuba, XVIII-XIX a. Žemaičių numas. Pamatėme, koks skirtingas trobų vidus, darbo įrankiai, žmonių drabužiai, audinių raštai. Matėme ant kalvos stovintį kepurinį, Aukštaitijos sektoriuje – XIX a. stiebinį vėjo malūną.
Vertingiausias muziejaus eksponatas – žemaitiškas numas, vienintelis toks pastatas Lietuvoje. Tokie pastatai byloja apie senąjį Lietuvos kaimą, mūsų senelių ir prosenelių buitį ir džiugina muziejaus lankytojus.
Pabuvojome miestelio centre, bažnyčioje, senovinėje mokykloje, pamatėme kaip atrodė mokymo klasė. Šią ekskursiją padovanojo VŠĮ Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkas Sigitas Šamborskis.
Vilniuje
Atvykome į Vilniaus vidurinę mokyklą „Lietuvių namai“, kur jau du dešimtmečius mokosi lietuvių kilmės vaikai iš viso pasaulio.
Susirinkusius pasveikino centro vedėja Asta Turskienė ir Irina Norkutė, perdavė mokyklos direktoriaus Gintauto Rudzinsko sveikinimus.
Sėkmingo darbo linkėjo dr. Liucija Citavičiūtė, dirbanti Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. P. Liucija priminė, kad išleistas folkloristo, leksikografo, Karaliaučiaus universiteto profesoriaus, Lietuvių kalbos seminaro direktoriaus, išleidusio K. Donelaičio „Metus“, Liudviko Rėzos Raštų pirmasis tomas, planuojama išleisti 10 tomų.
Susitikome su kultūros istoriku, „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ atsakinguoju sekretoriumi, „Vorutos“ redakcinės kolegijos nariu, dirbančiu Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, Vytautu Gocentu.
Etninės kultūros globos tarybos prie Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkės dr. Dalios Urbonavičienės paskaitos tema – etninės kultūros ugdymo metodinės rekomendacijos ikimokyklinio, priešmokyklinio ir pradinio ugdymo pedagogams. Pranešėja kalbėjo apie etninės kultūros ugdymo sampratą, jos svarbą, integravimą, rekomenduojamas mokymo gaires, etninės kultūros plėtrą, programos įgyvendinimą švietimo įstaigose.
Gedulo ir Vilties dienos išvakarėse, birželio 13 d., lankėmės Lietuvos Respublikos Seime, klausėmės p. Valentino Stundžio pasakojimo apie Seimo darbą, apžiūrėjome 3-uosius Seimo rūmus, kuriuose dirba komitetai.
Dalyvavome fotoparodos (autorius Jonas Paršeliūnas) apie Laisvės paminklus Lietuvos miestuose atidaryme.
Tą pačią dieną nuvykome į Tuskulėnų memorialinį kompleksą, kurį sudaro rimties parkas, koplyčia – kolumbariumas, dvaro rūmai, oficina, Baltasis dvarelis ir Šv. Teresės koplytėlė. Dvaro teritorija yra masinė 1944-1947 m. sovietinių aukų kapavietė, kurioje palaidoti 763 vyrai ir 4 moterys, antifašistinio ginkluotojo pasipriešinimo dalyviai, dvasininkai. Susipažinome su ekspozicija „Tuskulėnų dvaro paslaptys“, klausėmės edukacinės paskaitos „Tuskulėnus kūrusios ir griovusios rankos“, dalyvavome apžvalginėje ekskursijoje.
Kitą dieną lankėmės Jaunųjų gamtininkų centre ir Pavilnių regioniniame parke, kuris įkurtas 1992 m. Jo tikslas – išsaugoti erozinių raguvynų ir Vilnios slėnio kraštovaizdį, gamtines ekosistemas, kultūros paveldo vertybes.
Apie centrą pasakojo, rodė, su pažintinio tako paslaptimis supažindino šio centro Ekologijos ir aplinkosaugos skyriaus metodininkas Almantas Kulbis. Sužinojome, kaip pažinti vaistinius augalus, tinkamai rūšiuoti žaliavą, saugoti gamtinį etninės kultūros paveldą, išsiugdyti aplinkos darnos ir grožio pajautimą. Apžiūrėjome minizoologijos sodą, jo gyventojus, pamatėme oranžeriją, dalyvavome gamtotyros žygyje.
Ugdymo plėtotės centro Ugdymo turinio skyriaus vyr. metodininkė Ida Juraitienė supažindino su rekomendacijomis ikimokyklinio ir jaunesniojo mokyklinio amžiaus vaikų lietuvių valstybinės kalbos mokymui, lietuvybės puoselėjimui, sužinojome apie lietuvių kalbos mokymą Europos mokykloje. Lektorė kalbėjo apie šeimos kultūros svarbą, vaiko pažinimo ir palankios aplinkos sukūrimą, apie metodus, padedančius ugdyti kalbinius vaiko gebėjimus, žaidimų svarbą mokant kalbos.
Lankėmės Vilniaus universiteto didžiajame kieme, Šv. Jonų bažnyčioje, iš apžvalgos aikštelės žvelgėme į sostinės panoramą, grožėjomės Vilniaus bažnyčiomis.
Vakare Nacionaliniame operos ir baleto teatre žiūrėjome dviejų veiksmų baletą „Barbora Radvilaitė“ pagal St. Vainiūno, A. Malcio bei kitų kompozitorių muziką. Baleto libreto autorė ir choreografė – Anželika Cholina. Tai baletas apie vieną iš populiariausių istorinių asmenybių; apie Barboros Radvilaitės ir Žygimanto Augusto meilės istoriją šimtmečius jaudinančią žmonių širdis.
Senojoje Lietuvos sostinėje Trakuose
Paskutiniąją seminaro dieną atvykome į Trakus, kunigaikščių Kęstučio ir Vytauto miestą, įkurtą XIV a., apsuptą ežerų, kuriame susipina Lietuvos istorinė praeitis ir nuostabios gamtos grožis.
Pabuvojome lopšelyje–darželyje „Obelėlė“, klausėmės vedėjos p. Žanetos pasakojimo apie jos vadovaujamą įstaigą, kur yra socialinės globos grupė ir grupė, kur auginami vaikai nuo gimimo. Vaikučiai dainavo, žaidė žaidimus, į kuriuos įsijungėme ir mes.
„Obelėlės“ darbuotojos supažindino su vykdomais projektais, etninio pilietinio ugdymo tradicijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą, dalijosi patirtimi, kaip bendradarbiauja su vietos bendruomene, kaip etninė kultūra integruojama į įvairias vaikų veiklas: dailę, muziką, vaidybą, aplinkos pažinimą, kūno kultūrą, sveikatos ugdymą. Vaikučiai supažindinami su gimtuoju Trakų rajonu, organizuojamos pažintinės išvykos į muziejus, etnografines sodybas. Etnokultūrinėje veikloje skatinami dalyvauti ir tėvai, organizuojami kelių kartų renginiai.
Lankėmės Trakų neįgaliųjų užimtumo centre ir klausėmės direktoriaus Juozo Norinkevičiaus pasakojimo apie centro darbą.
Čia mūsų laukė ir Juozas Vercinkevičius, nacionalinio Lietuvos istorijos laikraščio „Voruta“ įkūrėjas, vyriausiasis redaktorius ir leidėjas, leidinių apie Trakus autorius. P. Juozas papasakojo apie laikraštį, kuris leidžiamas dvidešimt ketvirtuosius metus.
Susitikime dalyvavo p. Lolita Piličiauskaitė-Navickienė, kuri pristatė savo tėvo, profesoriaus Alberto Piličiausko atminimui skirtą knygą „Pedagoginio dvasingumo link“. Tai susitikimai su žinomu pedagogu, mokslininku, menotyrininku, muziku, švietėju. Joje gvildenamos temos aktualios mokytojams, tėvams, visiems, kurie rūpinasi švietimu, mokykla, vaikais.
Trakų neįgaliųjų užimtumo centre dalyvavome edukacinėje bitininkystės programoje. Klausėmės labai įdomaus ir išsamaus pasakojimo apie bites, vertingus bičių produktus: medų, duonelę, pikį, vašką, bičių naudą, nes jos apdulkina ir kultūrina augalus. Sužinojome apie bičių gyvenima šeimose, kurios susideda iš darbininkių, motinėlės ir tranų. Darbininkės renka nektarą, žiedadulkes, maitina motinėlę ir tranus, siuva korius, valo lizdą. Senovėje bitės buvo laikomos šventais padarais, jų nebuvo galima nei pirkti, nei parduoti, jos buvo paveldimos arba dovanojamos.
Mus supažindino su vaško pritaikymu aviacijoje, žvakių gamyboje, medicinoje, sužinojome, kaip liejamos žvakės bei patys pabandėme pasidaryti tikro vaško žvakę.
Centre pamatėme, kaip neįgalieji siuva, piešia, pina iš vytelių, ragavome medaus, apžiūrėjome įvairius centro lankytojų gaminius, jų įsigijome.
Susipažinome su Trakais, miesto istorija. Didysis Lietuvos kunigaikštis Vytautas į Trakus pasikvietė karaimus ir totorius kaip karius, pilies bei tilto saugotojus, gerus amatininkus ir daržininkus, juos apdovanojo žeme, pažadėjo išsaugoti jų kalbą ir papročius. Matėme karaimų namus, klausėmės pasakojimo apie jų maldos namus – kinesę. Jos Lietuvoje pradėtos statyti XIV a. Trakuose yra išlikusi stačiakampio plano, liaudiškų architektūros formų kinesė.
Susipažinome su karaimų kulinariniu paveldu, jie raugdavo ir marinuodavo agurkus. Neatsiejamas Trakų simbolis, karaimiškas patiekalas – kibinai. Pabuvojome „Senojoje kibininėje“, kurioje daugiau kaip 30 metų kepami kibinai su 16 rūšių įdaru. Jurtoje ne tik klausėmės pasakojimo apie karaimų nacionalinį patiekalą, bet ir dalyvavome edukacinėje programoje: patys mokėmės gaminti kibinus, juos ragavome bei gavome pažymėjimą apie dalyvavimą kibinų gaminimo edukacinėje programoje. Kitas karaimų nacionalinis patiekalas – kiubetė, didelis apvalios formos pyragas su mėsos įdaru. Jo pavadinimas lietuviškai reiškia skydą. Karaimai buvo narsi, karinga tauta, o šis pyragas – vienybės, santarvės simbolis, dalijamas lygiomis dalimis visai šeimai.
Šiame krašte gyvena ir totoriai, kuriuos taip pat atsivežė Vytautas Didysis. Jie padovanojo Lietuvai savo pyragą su medumi ir aguonomis, pavadintą šimtalapiu.
Klausantis paskaitų, bendraujant, lankantis muziejuose, teatre, parodose, įvairiuose susitikimuose greitai prabėgo keturios seminaro dienos. Grįžome pailsėję, atitrūkę nuo kasdienių darbų, pilni malonių įspūdžių, daug pamatę ir sužinoję.
Už įdėtas pastangas organizuojant sėkmingą seminaro darbą, už įdomią ir įvairiapusišką jo programą dėkojame Kaliningrado srities lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkui Aleksui Bartnikui. Nuoširdų ačiū tariame rėmėjams: Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų bei Švietimo ir mokslo ministerijoms, Mažosios Lietuvos fondui, Karaliaučiaus lietuvių bendruomenės pirmininkui Sigitui Šamborskiui ir visiems, kurie labai svetingai mus priėmė, nuoširdžiai dalijosi patirtimi, bendravo. Dėkojame Vilniaus mokyklai „Lietuvių namai“, į kuriuos atvykstame kaip į savo namus.
