M. Kundrotas. Nelįsk – užmušiu!

Šiurpus užrašas ir kaukolės vaizdas elektros įtampą žyminčiuose skelbimuose – geranoriškas perspėjimas. Deja, politinėse sistemose, kuriose valdžią perima nusikaltėliai, toks pat perspėjimas tampa anaiptol ne geranorišku.

Aliaksandras Lukašenka, atvykęs į svečius pas vos iškeptą Lietuvos prezidentę Dalią Grybauskaitę, nesuglumo sulaukęs klausimo apie be žinios dingusį verslininką. Atsakas buvo paprastas ir pažįstamas: aš jį draugiškai įspėjau – nelįsk, kur nereikia (į politiką, kurioje tvarkausi aš), nepaklausė – kuo aš jam dar galėjau padėti?

Lietuvių rezistentė Nijolė Sadūnaitė prisipažino ne kartą girdėjusi panašius įspėjimus – jei nesiliausi veikusi prieš tarybų valdžią – nustumsime nuo tilto. Linksmų plaučių vienuolė atsakydavo – puiku, būsiu tik dėkinga – eisiu iškart į dangų! Ne vienas nuėjo. Bronius Laurinavičius pastumtas po automobiliu, Juozui Zdebskiui inscenizuota autoavarija. Nelįsk – užmušiu…

Prieš tryliką metų, šiltą birželio vakarą, Vilniaus senamiesčiu ėjo devyniolikmetis jaunuolis – jaunųjų tautininkų ideologas ir lyderis Saulius Čepėnas. Netikėtai sušokusi gauja ėmė talžyti vaikiną armatūriniais strypais. Ryto Saulius nebesulaukė. Už žmogžudystę, akivaizdžiai įvykdytą grupėje, nuteistas vienintelis asmuo – Algimantas Subačius, vėliau – matyt, už nuopelnus – išryškėjęs Socialdemokratų partijoje… Byloje teismo sudėtis triskart keitėsi. „Galų ieškojęs“ senelis po kiek laiko taip pat žuvo. O svarbiausia – prieš pat mirtį Saulius parašė eilėraštį apie… savo mirtį *. Įspėta. Jo žūtimi įspėtas visas tautinis judėjimas. Nelįsk – užmušiu…

Prieš šešetą metų Baltarusijoje stebuklingai iškrito pro langą Lietuvos saugumo darbuotojas Vytautas Pociūnas. Anot bendražygių – atskleidęs aferas aukštose institucijose, o pirmiausiai – jose dirbusių ir tebedirbančių nusikaltėlių ryšius, pagrįstus tarpusavio kompromatais. Kažkas atėjo iš sovietinio KGB, kažkas įsipainiojęs į lytinius iškrypimus, kažkas – į kontrabandą… Skęs vienas – paskandins ir kitus. Oficiali žūties versija – girtas šlapinosi pro langą. Nesvarbu, kad neįtikina – tiesą sakant, to ir siekiama. Kad formalios teisinės išvados būtų vienokios, o psichologinis ir moralinis poveikis – visiškai kitoks. Kad visi suprastų: nelįsk – užmušiu…

Pagaliau – Drąsiaus Kedžio byla. Galima įvairiai vertinti pirminius šios istorijos epizodus – nors gausėjantys duomenys šios įvairovės palieka vis mažiau. Ne tik dėl pedofilijos bylos. Laimos Bloznelytės-Plėšnienės liudijimas, iškalbingas liberalų ir socialdemokratų partijų priešinimasis laikinosios komisijos sudarymui, desperatiškas Vitalijaus Kondratjevo sprendimas – atiduoti vaiką Laimutei Stankūnaitei, kol dar neištirti duomenys apie tvirkinimą. Visa tai daugtaškius paverčia klaustukais, o galiausiai – šauktukais. Vis dėlto iškalbingiausia šiame kontekste – pati Drąsiaus žūtis.

Visa Lietuva gavo progą išvysti jo nuotraukas. Sumaitotas kūnas, sulaužyta koja, sudraskytas veidas… O oficiali versija – paspringo žolės lapu. Neįtikina? Juo geriau. Juk to ir siekta. Formali versija – tai viena, psichologinis poveikis – visai kas kita. Nelįsk – užmušiu!

Mano Lietuva bedale – ar bijai?

______________________

*Saulius Čepėnas. Aš laukiu minutės

Aš laukiu minutės, ir ji jau arti,
Esu visai vienas, net saulė, kuri
dar šviečia į veidą ir šildo mane,
kažkokia neryški, blyški lyg sapne…

Kol kas dar esu aš, artėja naktis,
Prieš akis man iškyla visa praeitis.
Dar peržvelgt bandau nuo pradžios iki galo,
beliks tik įvertint gyvenimą savo.

Beliko minutė, turbūt jau nespėjau.
O dar tiek daug padaryti norėjau.
Kiek daug padariau, tiek daug ir sugriuvo,
Dabar užsimerksiu, pamiršiu kas buvo.

Jinai jau artėja, aš ją jau jaučiu.
Dabar aš ne vienas, dabar mes abu.
Manęs jau lyg nėra, bet ne – aš esu,
Dar ji neatėjo, bet aš ją jaučiu.

Dabar manęs nėra, yra tik jinai.
O aš ištirpau joje visiškai.
Vėl laukia minutės, ne aš – kažkas kitas.
Ir jam dar naktis, o kažkam dar tik rytas.