A.Patackas. Jotva – teriota, bet neprarasta

įkirsk kaip kardą
į kirsną žemę 
į seirą dangų    
į pelkių neviltį  
 jotvingio įniršį –  
– kad tu paspringtum
kad tu, gude, nesulauktum
manęs parklumpant…

Santrauka

Straipsnyje bandoma naujai pažvelgti į t. v. „Lenkų-jotvingių“ žodynėlį – ne tiek akademiniu, lingvistiniu požiūriu, kiek eseistinio pobūdžio apmąstymais bei prielaidomis, leidžiančiomis  išvesti jotvingianą į platesnį, ne vien lokalinį kontekstą, tame tarpe ir indoeuropinį. Šis metodas leidžia apčiuopti netikėtas jotvingių sąsajas ne tik su kaimyniniais etnosais, bet ir su tolimesniais, su kuriais tiesioginio kontakto nebūta. Iškeliama hipotezė, kad galbūt į jotvingius galima žiūrėti turinčius archaines sąsajas su lotyniškuoju pasauliu šiaurės-pietų kryptimi, ir kaip į jungiančiąją grandį tarp skitų-iranėnų bei gotų-vikingų oikumenų vakarų-rytų kryptimi, t. y. kaip savotišką „centristinį“ etnosą, didžiosios baltų girios autochtoną. Remiantis žodynėliu, aptariamas jotvingių mentalitetas, karybos menas. Iškeliama hipotezė, remiantis rusų mokslininko Levo Gumiliovo teorija apie landšaftų įtaką istorijai, kad galbūt Jotvos kaip protovalstybinio darinio (deja, neatlaikiusio totalinės kaimyninių priešiškų tautų agresijos) kristalizaciniu centru galėjo būti Sūduvos aukštuma, kurios kalvos leido mažiausiomis sąnaudomis įrengti gynybinius kompleksus, panašiai kaip Žemaitijos – Žemaičių aukštuma.

Jotvingiai, jų likimas yra, be abejo, vienas tragiškiausių baltų genčių istorijoje. Lietuviai jotvingių atsparos dėka sukūrė valstybę, prūsai paliko istorijoje bent savo vardą, o prūsų kalbos likučiai buvo užrašyti keliuose žodynėliuose, dėl ko tapo įmanoma netgi atkurti „nawaprūsiskan“, naująją prūsų kalbą. Tuo tarpu iš jotvingių, kadaise garsios, gausios ir didingos genties, buvo likę nedaug vietovardžių ir vandenų vardų. Sakome „buvo“, nes įvyko kai kurie poslinkiai, patvirtinantys teiginį ar viltį, kad negalima, neįmanoma, jog niekuo nenusikaltusi tauta, „Dievo mintis“, pražūtų be pėdsakų.

Be Lietuvos, mūsų metraščiuose dar randame tautą, su kuria Rusija suėjo į priešiškus santykius ir kuri vėliau buvo įjungta į imperijos sudėtį – tai paslaptinga jotvingių tauta. Jotvingiai gyveno visų pirma Poliesėje, po to Palenkėje, dalyje Mazovijos, tarp Valpušės upelio, įtekančio į Narevą, ir Bugo, pagaliau senovinėje Sudavijoje. Dėl jotvingių kilmės senieji metraštininkai nesutaria: vieni sako, kad jotvingiai kalba, religija ir papročiais panašūs į lietuvius, prūsus ir žemaičius, kiti gi, kad jotvingiai visiškai skiriasi nuo slavų ir lietuvių. Naujausi tyrinėtojai pripažįsta juos sarmatų jazygų palikuonimis, bet be pakankamai aiškių įrodymų. Kokia bebūtų jotvingių kilmė, istorijoje jie pasireiškė kaip laukinė, plėšikiška tauta, ilgai išlaikiusi pagonybę. Tikėdami sielos persikūnijimu, jotvingiai niekada nesitraukdavo iš mūšio lauko ir nepasiduodavo į nelaisvę, bet žūdavo kartu su žmonomis. Jie gyveno pusiau klajokliškai, pusiau sėsliai. Dar ir dabar jotvingių likučiai aptinkami Skidelio valsčiuje, kairiajame Pelesos ir Katros upelių krante. Jie ryškiai skiriasi nuo lietuvių savo juodbruvumu, juodais rūbais, papročiais ir gyvensena, nors visi jau kalba gudų kalba su lietuviška tartimi. Palenkės gudai turi posakį „žiūri kaip jotvingis [выгляда як ядвинга], t.y. žiūri kaip plėšikas [1].

Cituojame šią išnašą iš XIX a. rašytos istorijos, norėdami parodyti, kad jotvingių įvaizdis kaimyninių etnosų akyse nesikeičia jau nuo XIIa., kai lenkų kronikininkas Vincentas Kadlubekas apibūdino juos kaip “baisingą ir žiaurią gentį” [„gens atrocissima, omnium ferarum immanitate trucelentior“]. Tai suprantama – sunku laukti teigiamo apibūdinimo iš priešo kronikininkų, o patys jotvingiai nepaliko jokio rašytinio teksto. Pamėginkime tai padaryti už juos – „baisinga“ tereiškia, kad jotvingių bijota, ir būta dėl ko, nes jotvingių narsą, vitališką aržumą liudija metraščiai. Štai kunigaikščio Skomanto charakteristika iš Ipatijaus metraščio – „борзъ же бѣ, яко и звѣрь“. Čia susiduriame su vertimo problema – борзъ, senosios slavų kalbos žodį galima versti ir kaip „aržus“; kiek sušvelnintai „aršus“ arba sukultūrintai  „narsus“. Bet kadangi jis lyginamas su žvėrimi, plėšrūnu, tai semantiškai artimiausias žodis būtų барс, lūšis, Jotvos girių pažiba, labiausiai tinkantis vardas narsiajam Skomantui. Tas pats ir su „plėšikų“ charakteristika – agresoriais buvo pašonėje susiformavusios slavų gentys, turinčios azijinio kraujo priemaišų (Švarno, Galičo –Voluinės  didiko, trumpą laiko tarpą valdžiusio ir Lietuvą, senelė buvo kilusi iš polovcų). Agresorium buvo ir Kryžiaus karų idealus išdavęs teutonų ordinas, o atsakomuosius žygius vadinti plėšikavimu – įprasta „informacinio karo“, kaip dabar sakytume, priemonė. Įsidėmėtina, kad kaimyninių baltų genčių atsiliepimai apie jotvingius yra neutralūs.

Žodynėlis

Be abejo, vienas tų poslinkių – 1978m. Belovežo girioje buvo rastas taip vadinamas jotvingių žodynėlis[2]. Priminsime šią įsidėmėtiną istoriją – jaunas 18-metis tų kraštų, kaip dabar sakytume, „žygeivis“ (matyt pas baltarusius, kaip ir Lietuvoje, jau buvo prasidėjęs pusiau legalus kraštotyrininkų sąjūdis), keliaudamas po Belovežo girią, apsistojo šiaurinėje jos dalyje glūdinčiame Novy Dvor kaime (tarp Rovbickaja ir Krynica). Iš vieno senuko jam pavyko išprašyti seną lotynišką maldaknygę, kurios gale buvo priklijuota keletas puslapių su ranka rašytu tekstu, pavadintu „Pogańskie gwary z Narewu“ („Pagoniškos šnektos iš Narevo“). Tolimesnis Viačeslavo Zinovo (tokia jo pavardė) likimas klostėsi panašiai, kaip ir bendraminčių Lietuvoje – netrukus jaunuolį paėmė į sovietinę kariuomenę, o tėvai, aptikę radinį tarp jo daiktų, išsigandę, kaip sako oficiali versija, kad jų sūnus „neužsikrėstų religinėmis pažiūromis“, maldaknygę sunaikino. Greičiausiai buvo kitaip – tėvai išsigando ne religinių pažiūrų, bet KGB dėmesio, gal net kratos. Šią versiją patvirtina tolimesni įvykiai – po armijos jis įstoja į Bresto universitetą, studijuoja geografiją bei biologiją, bet po dvejų metų pašalinamas iš universiteto „за нарушение трудовой дисциплины “‚ t. y. už „darbo disciplinos“ (?) pažeidimus. Pažįstamas anų laikų vaizdelis – su tokia formuluote paprastai šalindavo nelojalius sistemai studentus.

Bet grįžkime prie maldaknygės ir paslaptingųjų lapelių. Likimas buvo gailestingas – Viačeslavas, tarsi kažką nujausdamas, jų turinį buvo persirašęs į chemijos paskaitų konspektą. Žodynėlį sudarė 215 žodžių – lenkiški žodžiai ir jų atitikmenys nežinoma, „poganska“ kalba.

Vaikinas bandė šiuo radiniu sudominti mokslininkus – siuntė žodynėlį į Minską, į Mokslų Akademiją, paskui į Vilnių, bet atsako nesulaukė – mat, buvo nutarta, kad žodynėlis yra, ko gero, padirbinys. Pagaliau po penkerių metų, 1983-iais leidinyje „Балто-славянские исследования“ pasirodė prof. Zigmo Zinkevičiaus straipsnis „Польско- ятвяжский словарик ?“[3]. (atkreipkime dėmesį į klaustuką ir į faktą, kad lietuviškas straipsnio variantas pasirodė tik po dvejų metų – tai rodo, kad ir kalbotyroje, laisviausioje, kaip dabar teigiama, iš sovietinių laikų humanitarijų, irgi galiojo ideologiniai gniaužtai. Atrodo, kad šioje istorijoje lemiamą vaidmenį suvaidino Vladimiras Toporovas (1928-2005), vienas žymiausių visų laikų baltistų-slavistų. Sakoma, kad jis yra išsitaręs – „jeigu tai padirbinys, tai jį turėjo kurpti pora institutų“. Šito užteko, kad žodynėlis taptų pripažintas autentišku).

Deja, neišsipildė, bent jau lietuvišku atveju, Vladimiro Toporovo prognozė – kad „atradus lenkų-jotvingių žodynėlį, prasideda naujas etapas jotvingių kalbos tyrinėjimuose, o pati kalba nustoja būti praktiškai „toponomastine (ty. kurios tyrinėjimai remiasi vien vietovardžiais – autoriaus past.), kokia ji nesenai buvo“. Išskyrus vieną kitą išimtį, žodynėlis nesusilaukė didelio mūsų tyrėjų dėmesio. Žymiai didesnį dėmesį jam rodo lenkų kalbininkai [4], baltarusiškuose portaluose verda diskusijos šia tema, o rusiškame kontekste susilaukta netgi ironiškos parodijos, nelabai draugiškos, betgi savaip liudijančios dėmesį su geroka doze blogai slepiamo pavydo [5].

Todėl nėra ko stebėtis, kad šis nelygstamas, per stebuklą išlikęs mūsų žilos senovės liudytojas, tarsi balsas iš anapus, iš kapo duobės, tasai vėrinys iš 205-ių senovinės kalbos brangžodžių, mums, mūsų savimonei lyg ir neegzistuoja. Jautriau į tai reaguoja poetai – štai Kazio Bradūno eilutės iš širdies, kurias jis parašė paveiktas žodynėlio atradimo:

O aš kalbuosi su jais
Tartum su savimi
Niekam kitamui
Neįsiterpiant
Ir mirusio žodžio širdis
Lygiai kaip mano
Pradeda plakti.

Tad siūlome pažvelgti į žodynėlį ne tiek lingvistiniu, kiek eseistiniu rakursu, mėgindami įspėti ne tiek atskirų žodžių reikšmes, kiek už jų slypinčią omę, savastį. Bet pradėkime nuo konkretesnių dalykų.

Kaimynai

Guti – kryžiuočiai. Siejama arba ghudas (ghudos; guta, gutans, gutos), gotų savivardžiu (K. Būga, E. Frenkelis), arba su lietuviškuoju gudas – baltarusis. Kadangi gudais lietuviai vadina apskritai svetimuosius, ne savus, reikia ieškoti, ką reiškia pati šaknis got -. LKŽ siūlo goti – skubiai eiti. Yra dar ir guiti – varyti, vyti. Gotai – tie, kurie buvo išguiti, išvaryti? Prisiminkime vikingų radimąsi – turintys vyriško prado perviršį, pasionarijai vardan ramybės išvaromi iš sociumo; susidarius kritinei masei, organizuojasi į būrius, ordas, ir iškeliauja į tolimus kraštus laimės ieškoti (užkariauti, plėšti).

Drygi – moskali, rusai. Paprastai siejama su dregoviči, slavų gentimi, o šis etnonimas yra kildinamas iš drėg-nas, suponuojant, kad pastarieji gyveno pelkėtoje vietovėje. Tačiau šaknis dryg- lukštenasi ir kitaip. Drigantas – a) eržilas b) neramus žmogus, pajodžarga; drignė(drignys)- a)nuodingas augalas b) nenuorama; drignes sėti – išdykauti; drignius- velnias, nelabasis. Apskritai, dr(tr) prasidedantys žodžiai nieko gero nežada – užtenka užmesti akį į LKŽ.  Taip pat palyginti su gotų driugan – kautynės.

Mažugas – lenkas. Siejama, gerokai pritempiant, su mozūras (kaip g galėjo virsti r ?). Kyla kiek ironiškas klausimas – o kodėl ne su maz-gius – neūžauga, mažius ( „ką tu čia dirbi, mazgiau“ – LKŽ); arba su mažiukas ? Kaip žinia, augalotų jotvingių pietiniai kaimynai ūgiu nepasižymėjo…

Satem / kentum

Kuriai kalbų Indoeuropos kalbų grupei priskirsime jotvingių kalbą – sateminei ar kentuminei? Egzistuoja prielaida [6], kad baltų kalboms šis suskirstymas, ko gero, negalioja, nes jos yra ankstesnės už skilimą, t.y. jose s ir k kaitaliojasi laisvai, pagal vidinius kalbinius ir mentalinius poreikius (kaukti-šaukti; kleivas-šleivas; klysti-slysti; klupti-slopti; glėbti-slėpti; kiemas, kaimas-šeima). Atrodo, kad šitai tinka ir jotvingių kalbai: kuo – šuo, pesi (galvijai) – pekus, akti – aštuoni, kaldi – šalta. Tačiau kadangi statistiškai – trys prieš vieną – žodynėlyje nugali k, tai panorėję galime padaryti prielaidą apie jotvingių kalbos prielankumą kentuminėms „nuotaikoms“, t.y. materijos, kietosios K vyravimą prieš sakraliąją S.

Žodynėlis patvirtina ir porą hipotezių – antai, miškas jotvingiškai yra miszta. Yra nuomonių, kad miš-kas yra kilęs iš mišti, susimaišyti, t.y., po plyno kirtimo atauganti augmenija yra chaoso būklėje, sumaištyje, kol nesibaigia sukcesija (sukcesija– galutinio girios, nebe miško susiformavimo procesas, kai susidaro ardai, ir giria pereina į dermės, harmonijos fazę, tampa germe, itin išlakia giria). Taip pat jotvingiškasis Perkūno vardas Perkus sutvirtina, iš vienos pusės, perkūno ryšį su ąžuolu (lot. ąžuolas – quercus), ir iš kitos pusės daukantiškąją prielaidą apie Perkūno kilmę iš perti – mat, pavasarinis griaustinis, žaibai peria žemę, taip ją apvaisindami. Beje, rūgęs pienas arba varškė, gaunama pakaitinus pasukas, vadinama perkūnaine. Galima manyti, kad rūgimo bakterijų radimasis yra analogiškas anam Daukanto pasiūlytam variantui – ten gaivinama dirva, o čia – pienas, organika.                                           *

Viena didžiausių žodynėlio mįslių – tai jo „lotynizmai“, kurie iš esmės baltų kalbose neturėtų stebinti, bet nesuprantama, kodėl jų analogų nėra kaimyninėse baltų kalbose:

Pradėti būtina, be abejo, nuo jotvingių Deus – Dievas, kas visiškai sutampa su lotyniškuoju Deus, taip pat ir duo („du“) su lotyniškuoju duo, ir, gal būt, jotvingiškasis nom…s (viena raidė neįskaitoma) su lotyniškuoju nomes – vardas; lotyniškai tėvas – pater, o jotvingiškai paders. Įmanomas netgi sakinys: Deus Pater – duo nomina – lotyniškai Deus Paders – duo nom…s – jotvingiškai, t.y. Dievas Tėvas – du vardai.

argikas – vaivorykštė. Z.Zinkevičius siūlo rišti su oras, orarykštė, o – gikas su gỹkaruoti – eiti, bėgti; arba su argoti – mušti, draskyti. Tuo tarpu akivaizdu, kad šis žodis yra rištinas su lotynų kilmės kalbose paplitusiu vaivorykštės kaip arkos (arg- / ark-), dangaus lanko įvaizdžiu – arc en ciel ((pranc.), arco iris (isp.).  

(beje, lotyniškasis vaivorykštės pavadinimas iris ryškiai manifestuoja, nusako r kaip raiškos, esos apsireiškimo garsą-prasmę ; plg. yra ir daiktavardinį neologizmą  yras – tai, kas matoma, išryškėję; taip pat atkreiptinas dėmesys į kitą žodynėlio žodį irmi – esu (liet.)  Ta pačia proga dėl vaivorykštės – čia susiduriame su grynai fonetiniu, liežuvio riktu – akivaizdu, kad šio žodžio antrasis sandas nieko bendro su rykšte neturi, o yra sietinas su rik- ; plg. rikia – a) eilė b) tvarka arba rykys – kas rikiuoja, tvarko (LKŽ). Beje, latviai yra dar labiau pripainioję – latviškai vaivorykštė yra varavīksne. Tad vaivorykštę reikėtų taisyti į  vaivos rikia, vaivorikia ar vaivos rykys).

Buni – gerai. Z. Zinkevičiaus žodynėlio komentaruose teigiama, kad „šis žodis neaiškus“, nes atitikmenų pas kaimynus nerandama. Užtat jų esama pas tolimesnes tautas, vėlgi lotynakalbes –  „geras“ bus bona (lot.), bonne (pranc.), buena (isp.), o jei pasidairyti pas artimesnes, tai moldavų-rumunų bun. Kaip galėjo šis grynai lotyniškas žodis, į kurį nėra nieko panašaus nei aplinkinėse baltų kalbose, nei pas slavus, nei pas vokiečius, iš Apeninų, Latijaus nukeliauti į šiaurės giriose glūdėjusios genties kalbą? Tik vienu atveju – jeigu jis iš ten neatmenamais laikais išėjo…

flums – gėlė. Komentaruose rišama su blume- gėlė (vok.), tačiau įmanoma ir su lotynų flamma – liepsna ; flammeus – ryškiai švytintis, liepsnojantis. Tad gėlė girios prieblandoje gyvenančiam žmogui – kažkas ryškaus, liepsnojančio (prisiminkime žemaitiškąjį gėlės pavadinimą – puika).

Pagis – gerai. Komentaruose bandoma rišti su rusiškuoju Бог, богатый, indų bhágas – laimė. Tačiau yra įmanoma su lotyniškuoju pax – taika, ramybė.

Laicha – šviesa. Komentaruose siūlo kildinti arba iš lietuviškojo p-lieksti – ryškiai šviesti, arba iš ide  leuk- šviesti, blizgėti (graik. λευκός – baltas). Tačiau tokiu atveju įmanoma ir iš lotyniškojo lux ( itališkai luce).

Wirba – moteris. Komentaruose rišama su virpėti, virbėti, kas neatlaiko prasminių reikalavimų. Tuo tarpu įmanoma wirba ( laikant b↔g rašybos klaida) sieti su lotyniškuoju virgo – nekalta mergelė, vestalė.

Serpine – gyvatė. Jokio analogo aplinkinėse kalbose, tuo tarpu lotynišai serpēns (sen. indų   sarpa-).

Perkus – perkūnas. Jau minėta, kad atitinka lotyniškąjį ąžuolo pavadinimą – Quercus.

Tai ne pirmas atvejis, kai jotvingių kalboje randama sąsajų ne tik su artimiausiais kaimynais, bet ir su tolimesniais, netiesioginiais. Paprastai jotvingių kalba laikoma tarpine tarp prūsų ir lietuvių kalbų. Grynai hipotezės teisėmis, atsižvelgiant į aukščiau pateiktas sąsajas su lotynų šeimos kalbomis, galima teigti, kad galbūt labiausiai į pietus nutolusios baltų genties, jotvingių kalba yra tarpinė tarp lotynų ir baltų kalbų, kai tarp jų dar nebuvo įsiterpę germanai, o vėliau ir slavai, t.y. kalbama apie laikus prieš Kristaus gimimą. Kaip kitaip paaiškinti lotynizmų buvimą girių tautos kalboje ?

Čia pat prašosi ir antroji prielaida – kad jotvingių kalba ir patys jotvingiai yra sąsaja tarp gotų ir iranėnų-skitų.  Kai dėl gotų-germanų, tai duomenų pakanka – germanizmais Z. Zinkevičiaus komentaruose laikomi augi – akys; ejchol-ąžuolas ; hantus-ranka; mejdo – mergaitė; monda – mėnulis; paters – tėvas; sterkas – gandras wiza – pieva ir kt. V. Toporovas yra šiuos germanizus apibūdinęs kaip anaiptol netrivialius (весьма нетривиальных). Tikriausiai mokslininkas turėjo omeny jų gotišką kilmę – reikia manyti, kad ši žymaus baltisto remarka susilauks lietuvių bei kitų kalbininkų dėmesio. Kol kas į akis krenta, kad augi – akis beveik paraidžiui atitinka gotų augo, o hantus – ranka gotų handus, jotvingių kaldi – šalta atitinka gotų kalds – šaltis. Kai ką „gotiško“ galima įžiūrėti ir kituose žodynėlio žodžiuose:

Barnaj – vaikai. Plg. gotų barns – vaikas

Lajcha – šviesa. Žodis komentaruose pripažintas neaiškiu, bandomas rišti su laukas – balta dėmė arklio kaktoje. Tačiau gotiškai šviesa – leihts.

Wajrid – verkti. Komentaruose siejamas su raudoti, o taip pat su tarmišku vairuoti – garsiai šaukti, rypauti. Tačiau gotiškai wai – sielvartauti; wainags – vargdienis, tad gal wajrid(waj-rid?) – sielvartingai raudoti?

Wurc – šaknis. Siūloma laikyti germanizmu – wurzel (šaknis), bet yra ir gotų waurts.

Wuld – norėti. Rišama su viltis (tikėtis). Gotų „norėti“ – wilja

Komplikuotesnė situacija yra su jotvingių-iranėnų sąsajomis. Jotvingiai dažnai yra dėl savo mentalinių savybių – aržumo, karingumo, gerokai gąsdinusio gretimai įsikūrusias kolonistų slavų tautas, pamėgimo klajoti, o ypač dėl heroinio santykio su mirtimi yra vadinami baltų iranėnais. Yra žinoma, kad kažkada, dar prieš slavų radimąsi baltai turėjo tiesioginį kontaktą su iranėnais-skitais (kaip pavyzdys pateikiamas dabartinis Dniepro-Seimo baseino upės Lisica, tekėjusios girios-stepės riba, pavadinimas, kuris senovėje turėjo identiškus – iranėnišką ir baltišką variantus). Tačiau pačiame žodynėlyje iranėniškų pėdsakų dar reikia paieškoti; kad jų esama, rodytų ir toks pavyzdys – jotvingiškai žmogus yra mard (Dzūkijoj dažnai sutinkama pavardė Mardosa, yra ir Mardasavo kaimas). Avestoje, iranėnų šventraštyje, žmogus yra vadinamas gaya-martan. Šį pavadinimą galima traktuoti kaip mirtinga gaja, gyvybė ar panašiai; tuo tarpu jotvingiams žmogus yra tiesiog „mirsiantysis; tas, kuris mirs“ – ar ne šituo galima paaiškinti jotvingių bebaimiškumą, mirties nepaisymą, kurį pabrėžia kronikininkai, pasakodami, kaip jotvingiai stodavę į beatodairišką kovą su dešimt kartų gausesniu priešu. Mirties, marõs tema tema yra svarbi dominantė jotvingiškoje mentoje – jai galima priskirti ir miego, kaip mirties pakaitalo ar sinonimo sampratą; pvz., slaubd – miegoti. Z. Zinkevičius riša su šliaupti. Tuo tarpu LKŽ turime slopti- silpti, glebti, alpti (plg. gotų slepan – miegoti). Aržiai, energiją manifestuojančiai, bet tuo pačiu ir egzistenciškai susigyvenusiai su mirties artybe „samurajiškai“ jotvingio prigimčiai (žr. jau cituotą jotvingių vado Skomanto charakteristiką – „aršus kaip žvėris“ [борзъ же бѣ, яко и звѣрь]), miegas yra beveik tolygus mirčiai.

Pats – pats ir lietuviškai. Iranėnų-skitų žodyne [7] pati – šeimininkas, pathaka – vadas.

Pesi – galvijai. Siejama su liet. pẽkus- gyvuliai, galvijai. Iranėnų-skitų pasu – avis.

Wiros- šeimininkas, ponas (plg. vyras). Iranėnų-skitų vir(a) – vyras.

Narsad – mesti, sviesti. Bandoma rišti su naršyti, bet patikimiau atrodo iranėnų-skitų marz- nublokšti, numesti.

Geptis – septyni. Z.Zinkevičius abejoja, ar nebus tik perrašinėtojas vietoj neaiškios „s“ įrašęs „g“. Tačiau iranėnų-skitų žodyne rasime hapta – septyni.

(beje, dar viena su Avesta surišta semantinė marginalija yra išlikusi …kauniečių gatvinėje šnektoje. Tai neturėtų stebinti – šnektos, slengas dažnai pateikia senžodžių, kurių nerasime žodynuose). Tai „terminas“ som-inti; pri-som-inti („…aš tuoj tave prisominsiu“, t.y. taip „duosiu į galvą“, kad liksi ramus, gulėsi paslikas). Manoma, kad šis senžodis yra užsilikęs iš jotvingių kalbos. Čia pat prašosi egzotiška paralelė su Avestos soma, chaoma – iš nežinomo augalo sulčių daromu šventuoju gėrimu, naudotu ritualiniais tikslais, turėjusiu tonizuojančių ar raminančių savybių).

*

Kaip žinia, tarp skitų-iranėnų, klajojusių begalinėse Eurazijos stepėse, ir šiaurės Europos karingųjų vikingų, irgi mėgusių klajones, tiktai ne stepėmis, o jūromis bei upėmis, mokslininkai randa įdomių paralelių. Visų pirma, tai t.v. „žvėrinis stilius“ – įvairūs artefaktai, kur pavaizduoti žvėrys ir kiti grobuonys, dažnai  fantastiniai – liūtai, ereliai, grifonai ir t.t., aržūs ir plėšrūs, manifestuojantys agresiją ir jėgą. Šio stiliaus kūriniai būdingi ne tik skitams, bet panašia stilistika pasižymi ir vikingų bei ankstyvųjų gernanų menas, tuo tarpu tiesioginio ryšio, geografinio bei istorinio kontakto tarp šių archainių etnosų nebūta, nebent jungiamaja grandimi laikyti jotvingius. Paaiškinti „žvėrinio stiliaus“ fenomeną galima ir tuo, kad jų radimasis yra vieno ir to paties proceso pasekmė – kai didžiosios girios, kažkada dengusios visą Vidurio Europą, kur gyveno sėslios matricentrinės gentys, pakraščiuose susiformuoja dėl vienų ar kitų priežasčių iš Girios „išėjusių“ vyrų būriai, ordos. Kai jiems pavyksta, vaizdžiai sakant, prisijaukinti žirgą (stepėse) ar pasidirbdinti valtį (pajūriuose), prasideda klajonės, pradžioje netolimos. Prie arklio „prikabinus“ vežimą ir, atitinkamai, prie valties burę, prasideda ir tolimesnės kelionės, migracija bei užkariavimai].

Grįžtant prie jotvingių – jie galėjo būti ta jungiamąja grandimi tarp gotų-vikingų ir stepių klajoklių iranėnų-skitų. Šiaip ar taip, ši prielaida išvestų jotvingianą į platesnius, „netrivialius“, anot Vladimiro Toporovo, vandenis – jotvingius galima būtų traktuoti iš „centro“ pozicijų, kaip jungiamąją grandį tarp baltų ir lotynų šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų rytų-vakarų kryptimi. Be abejo, tai liečia, kaip jau buvo sakyta, dar ikikristinius laikus, t.y. I-jį tūkstantmetį pr. Kr. ir vėlesnius, kai dar nebuvo nei slavų nei germanų.

*

Primename, kad rašinio pradžioje buvo pabrėžta, jog į žodynėlį ir apskritai į jotvingių kalbą bus žvelgiama ne tiek iš kalbotyros pozicijų – autorius nėra kalbininkas – kiek stengiantis suvokti, kas slypi už pamirštųjų žodžių, jų skambesio ar aido mūsų sielose, atspėti garso ir prasmės žaismę, t. y. naudojant metodą, kurį galima įvardinti eseistine, arba, anot Dainiaus Razausko, „poetine lingvistika“ (…taigi turime ne tik dvi kal­bas – įprastąją, kasdieninę, ir šventą, poetinę, bet ati­tinkamai ir dvi lingvistikas, t. y. du skirtingus, skirtingai teoriškai bei metodologiškai grindžiamus santykius su kalba kaip skirtingų santykių su tikrove apskritai atspindžius – būtent paprastą, profanišką, ir slaptąją, šven­tąją lingvistiką. Pirmoji, priklausydama šiam pasauliui, suprantama, remiasi visų pirma šiam pasauliui priklau­sančiu „kalbos kūnu“, t. y. istorinės garsų kaitos mokslu; o antrosios, iš esmės priklausančios „anam pasauliui“, pagrindinis tikslas – kiek įmanoma sodriau įprasminti kalbą, o per ją galiausiai ir aplinkinį pasaulį. Šiaip jau abi šios dvi lingvistikos ir tarpusavy san­tykiauja nelyginant „kūnas“ ir „siela“, todėl nejučia tik papildo viena kitą: šiuolaikinis lingvistikos mokslas – suteikdamas „poetinei lingvistikai“ tvirtą fonetinių tapatybių, etimologinių atitikmenų pagrindą, o „poetinė ling­vistika“ – įkvėpdama etimologijos mokslui ne vieną gi­lią semantinę įžvalgą) [8]. Tad leiskime sau pereiti prie transcendencijų:

Auu – vanduo.
Turbūt vienintelis baltų, o gal ir visose ide kalbose žodis iš vienų balsių. Jei priebalsė – forma, o balsė – esmė, esa, tai šiuo žodžiu yra pagauta vandens esmė – vanduo yra gryna esa, absoliuti ne-forma.
Ais – oras.
Nėra būtina, kaip siūlo Z. Zinkevičius, rišti šį žodį su lietuviškuoju gaisas – tiesiog „oras“, ais yra ta pati esa. Tiesa, dar yra aisa – slėpiningas žodis, reiškiąs metafizinį liūdesį, weltschmertz („Jis vėl pajuto ilgesį savo gyvenimo aisumo“ rš., LKŽ).
Irm – esu. Absoliučiai skirtingas nuo lietuviškojo supratimo, kad aš esu ( tu esi, o jis, ji – yra). Aš yra, irmi? Gal būt, tai liudija stiprų realybės, buvimo čia ir dabar jausmą. Tai, beje, koreliuojasi su anksčiau išmastytu kietosios, negyvosios kentuminės k vyravimu prieš sakraliąją s, o taip pat su jotvingių pažiūra į mirtį, į žmogų, mard kaip į mirsiantįjį, „tą, kuris mirs“.

*

Karyba ir ginkluotė

Metraštininkai giria jotvingių karvedžių aršią drąsą, tačiau jų raštuose galima rasti teiginių apie šios girių tautos civilizacinį atsilikimą, tame tarpe ir karyboje. Antai, solidi XIX a. Brokhauzo ir Efrono enciklopedija [9] juos atkartoma teigia, kad “jotvingiai nepažengė toliau gentinės-šeiminės sąjungos , susiformavusios dėka gręsiančio pavojaus ir vadovaujamos drąsa išsiskiriančio kunigaikštuko. Lenkų metraštininkas vadina juos plėšriais žvėrimis, Avenarijus – drąsuoliais, bet amžinais klajūnais. Praleisdami didesnę gyvenimo dalį karuose ir medžioklėse, jotvingiai mirdavo toli nuo savo namų, gūdžioje girioje ar mūšio lauke. Jų kaulai nesiilsėjo genties kapinėse, po pilkapiu ar kruopščiai suręstoje akmeninėje kapavietėje, jie atguldavo ten, kur juos ištikdavo mirtis“. Vertėjo pateikti šią ilgą citatą, nes ji atspindi XIXa., o ir vėlesniais laikais neišnykusį atsainų europocentrinį požiūrį į kitas kultūras – antai, Darvinas, keliaudamas „Bigliu“ aplink pasaulį, Ugnies žemėje, šiauriausiame Pietų Amerikos kyšulyje, aptiko gentį, jo nuomone, gyvenusią beveik kaip gyvuliai, be jokių civilizacijos požymių. Tuo tarpu misionieriai, ištyrę šiuos „beveik gyvulius“, nustatė, kad jie turėjo devynis Dievo įsakymus, kurių laikėsi; neturėjo tik dešimtojo – „nevok!“, nes nebuvo ko vogti…

Taip ir su jotvingiais – norėtusi pamatyti veido išraišką to enciklopedijos autoriaus, kai jis būtų supažindintas su, pvz., kad ir su Šveicarijos kapinyno radiniais. Bet palikime materialinę jotvingių kultūrą apginti archeologams, ir apsistokime ties karyba. Toje pačioje enciklopedijoje rasime: „Jotvingiai kovoje su volyniečių kariauna negalėjo jiems prilygti ginklais – sulicos (smiginiai) ir svaidomos ietys negalėjo atstoti šalmų, skydų, iečių ir strėlių“. Susiraskime šaltinį, t. y. Ipatijaus kroniką. Ją rašęs metraštininkas nepagailėjo gražių žodžių savo patrono, Galičo-Volynės kunigaikščio Danilos kariaunai aprašyti: „…jų skydai švietė kaip aušra, šalmai žėrėjo kaip tekanti saulė, ietys jų rankose atrodė panašūs į tankų nendryną, o iš abiejų pusių ėjo lankininkai, laikydami rankose lankus, užtaisytus strėlėmis…“ („…щитѣ же ихъ, яко заря бѣ, шоломъ же ихъ, яко солнцю восходящу, копиемь же ихъ дрьжаимъ в руках, яко тръсти мнози, стрѣлчемь же обаполъ идущимъ и держащимъ в рукахъ рожанци своѣ и наложившимъ на нѣ стрѣлы...“) [10]. Tuo tarpu jotvingiai teturėję ragotines bei svaidomas ietis-smiginius.

Kyla klausimas – kaipgi tada jie galėję laimėti šitiek mūšių? Atsakymą galime rasti tame pačiame metraštyje: „ Kunigaikštis Danila sušuko: O karo vyrai! Argi nežinote, kad krikščionių jėga yra atviram lauke, o pagonių – tankmėje, jiems įprasta kautis girioje“ ( „князь Данилъ, воспивъ и рече имъ: «О мужи воистии! Не вѣсте ли, яко крестьяномъ пространьство есть крѣпость, поганым же есть тѣснота, деряждье обычай есть на брань») [11].

Taigi paslaptis paprasta – girios tankmėje geriausias ginklas yra svaidoma ietis ir ragotinė. Strėlės, ilgosios ietys čia mažai ką padeda, nes tinka tik atviroje erdvėje. Kaip priešą įvilioti ar užklupti girioje, jau taktikos klausimas – viena aišku, kad į girią priešui geriau buvo nelįsti. Patyręs karys svaidomą ginklą – trumpas, 1,2-1,5m. ilgio ietis-smiginius naudojo 10 ir daugiau metrų atstumu, jų turėdavo bent keletą, o smigdavo ir žeisdavo jos giliau nei strėlė. Priešas būdavo užsvaidomas smiginiais ir pribaigiamas ragotinėmis bei kertančiais ginklais – kalavijais. Kad jų turėta, rodo jotvingių kapinynų tyrinėjimai. Beje, jotvingių žodynėlyje peilis yra vadinamas sworstis. Tai galėjo būti ne tik kovos peilis – durklas, bet ir trumpas kardas ar kalavijas plačiais ašmenimis, kokius naudojo pvz. žiemgaliai. Artimiausias žodis yra germanų schwert – kardas (anglų sword). Aiškiai matyti jotvingių pagarba ginklui – lietuviškasis kardas (nuo kirsti) jotvingiškuoju atveju yra sušventintas sakraliojo dvigarsio sv- (šv-). Apskritai, čia galima įžvelgti gotiškojo prado įtaką bei sąsajas su juo. Sv- (sp- ) priedėlį prie kertamo ginklo turi ne tik germanų, bet jį perėmė ir lotynų grupės kalbos ( espada – isp., spada – ital.), nors lotyniškai kardas yra gladio. El Side, ispanų epe, kardai turi netgi vardus – Kolada ir Tison, ir yra paveldimi.

*

Beje, jotvingių žodynėliui turime būti dėkingi už naują Kauno vardo kilmės hipotezę [12]. Čia „Kaunas“ yra rišamas su jotv. kalni – kalnas (nuo Aleksoto kalvų žiūrint, Nemuno-Neries slėnių smailėje stūksąs Žaliasis kalnas, Žaliakalnis, apaugęs šimtamečiais ąžuolais, atrodė išties įspūdingai). Pats Kaunas, nors esąs anapus Nemuno, tačiau ribojasi su jotvingiams priskiriamu arealu.

Epilogas

Kuria kryptimi galėtų vystytis jotvingiana? Atrodo, kad pirminė užduotis – surinkti ir paviešinti materialinės kultūros, archeologinius artefaktus, apibrėžti jų bei istorinių šaltinių pagalba Jotvingijos ribas, jotvingių oikumeną beveik įvykdyta. Jau yra rašyta [13] apie Žemaitijos radimosi ryšį su Žemaičių aukštuma – stebėtinai sutampa ankstyvosios, pirminės Žemaitijos, Samogitia propria teritorija su Žemaičių aukštumos-tarpupio, natūralios gamtinės tvirtovės kontūrais.

Labai gali būti, kad rusų mokslininko Levo Gumiliovo pasiūlytas metodas – rišti landšaftą su istorija, o konkrečiai, Lietuvos istorijos atžvilgiu – su pirminio valstybingumo formavimusi aukštumose yra universalus ir tinka ne tik Žemaitijai, bet ir Jotvai, o gal ir Mindaugo Lietuvai. Juk Jotvos (Sudūvos) „epicentras“ yra Sūduvos aukštuma su aukščiausiu (282,4 m.) Pavištyčio (Dunojaus) kalnu bei didinguoju Šiurpilų piliakalniu, o Mindaugo Lietuvos – Aukštaitijos-Ašmenos aukštuma su aukščiausia (245 m.) jos kalva – Piliakalnio (Žiezdrių) kalnu. Visos šios aukštumos kartu yra tarpupiai, nuo jų į visas šalis nuteka upės. Susiformavę palyginti saugiose aukštumose, kur piliakalnių ir kitų fortifikacijų įrengimas reikalavo mažiau sąnaudų nei lygiose vietovėse, pirmieji baltų valstybingumo židiniai, kurių kontūrai stebėtinai sutampa su aukštumų kontūrais. V

ėliau Jotva plėtė savo teritorijas ir lygumose bei žemumose, kur, nesant kalvų, buvo statomos medinės konstrukcijos – bokštai, turėję turbūt trigubą – žvalgybinę, gynybinę, o gal ir sakralinę funkciją (iki šiol yra išlikę gausūs toponimai Бакшты, tur būt savotiški Jotvos pasienių žymenys; kitas šių įrenginių pavadinimas yra вежа (matyt yra rištinas su šaknimi vyd- ir žodžiais „vydys [vyzdys]“, „veizėti, veiza[akis]“ ). Šiaip ar taip, koreliacija tarp pirminio valstybingumo kristalizacinių centrų ir geografinių aukštumų-tarpupių yra gana akivaizdi (žr. žemėlapį).

*

Laikas būtų pereiti prie platesnės ir gilesnės šios gal slėpiningiausios baltų genties, jų būtovės pažinties. Dar kartą pakartojame esminę šio teksto mintį-prielaidą: Jotva, jotvingių istorija bei kultūra gali būti jungiamąja, trūkstamąja grandimi tarp baltų ir lotynų pasaulio šiaurės-pietų kryptimi, ir gotų bei iranėnų oikumenų rytų-vakarų kryptimi. Yra neišnaudotų rezervų – visų pirma tai aukščiau aprašytas žodynėlis, o taip pat ir nauji, nebe vien empiriniai žvilgsniai į istoriją bei kultūrą. Būtina įrašyti Jotvingijos istoriją į platesnį kontekstą – LDK ištakų, Mindaugo Lietuvos, paskui įkikristinių laikų Europos, ir pagaliau Indoeuropos.

Tik tada bus galima sakyti, kad pareiga pastatyti paminklą žuvusiai tautai, įrašyti jos slėpiningąjį paveldą į lietuviškąją istorinę savimonę bus įvykdyta.

Literatūra

1. С.М.Соловьев, История России с древнейших времен, С.-Петербург, 1896žr. Z.Zinkevičius, Jotvingiai ir jų kalba, Terra Jatvezenorum, Punsko „Aušros“ leidykla, 2009, p. 18
2. З.Зинкявичюс, Польско-ятвяжский словарик ?, Балто-славянские исследования, Москва, 1983, p. 3
3. žr. Białuński, Grzegorz, Studia z dziejów plemion pruskich i jaćwieskich, Olsztyn, 1999; Nalepa, Jerzy, Jaćwięgowie – nazwa i lokalizacja, Białystok, 1964; Nalepa, Jerzy, Z badań nad jaćwieskimi relikatami onomastycznymi Połeksza, Studia linguistica slavica baltica K.-O. Falk, Lund 1966, S. 185-202; Nalepa, Jerzy, Połekszanie (Pollexiani) – Plemię Jaćwięskie u północno-wschodnich granic Polski, Rocznik Białostocki, t. VII: 1966, Warszawa 1967, s. 7-33.
4. http://www.russianresources.lt/dictant/Mananas/Manintro.html
5. A.Patackas, Satem ir kentum (apie vieną lietuvių kalbos paslaptį), Literatūra ir menas, 2010 09 17 nr. 3298, p.14
6. http://www.kladina.narod.ru/dremin/dremin.htm
7. D.Razauskas. Lingvistinė beprotybė ir šventoji kalba // Liaudies kultūra, 1997, Nr 1, p.10
8. Энциклопедический словарь Брокгауза и Ефрона — Москва, Терра, 2001.
9. http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4961
10. ten pat
11. A.Patackas, Dėl Kauno vardo kilmės, Nemunas, 2009 07 20
12. A.Patackas, Kaip radosi Žemaitija, Naujasis Židinys-Aidai, 2011 nr.1

Šis straipsnis buvo paskelbtas 2012 m. istorijos paveldo metraštyje „Terra Jatwezenorum“ (“Jotvingių kraštas”).