Luošam, neįgaliam žmogui sunku ne tik dėl savo neįgalumo, bet gal net labiau dėl menkinančio aplinkinių požiūrio į jį, žeminančio santykio su juo. Pastaruoju laiku mes pradedame tai suprasti ir pripažinti, bent jau viešai, įrengiame įvažiavimus vežimėliams į svarbiausias parduotuves bei įstaigas, bent jau miesto centre…
Nes neatjausti kito, nesugebėti bent akimirkai įsijausti į kitą, net nepamėginti įsivaizduoti savęs jo vietoje – siaubingai šalta ir šiurpu.
Nereikia nė luošumo, akivaizdžiai išoriškai išskiriančio žmogų iš kitų. Pernelyg dažnai, deja, gana šiaip kokio išskiriančio kūno bruožo ar net sielos ypatybės, pavyzdžiui, švelnesnio būdo, jautresnės širdies, kad būtum apstumdytas, pažemintas, o gal net primuštas.
Ar ne tai mes vadiname patyčiomis mokykloje, į kurias pagaliau imame ar bent jau bandome atkreipti dėmesį? Vaikai nepakaltinami, jų ir nubausti deramai negali, o kartais žiaurūs kaip kraujo ištroškę vilkai. Žiaurūs ir abejingi kitam, bent kiek kitokiam – kaip ir suaugę, nes suaugę tėra buvę vaikai.
Išsiskirianti ir žmogų išskirianti ypatybė mūsų dažnai laikoma jo trūkumu, yda. Ir net pati ydos samprata ar kažkiek nepriklauso nuo mūsų požiūrio, nuo neprisipažinto polinkio pažeminti, paniekinti kitokį?
Laikas prisiminti ir homoseksualus. Žinoma, kai žmonės ima vienytis – nesvarbu, pagal kokį išskirtinį požymį, – ir imasi tą savo požymį pabrėžti, tarsi jis būtų kažkokia ypatinga Dievo dovana, nesunku perlenkti lazdą į priešingą pusę.
Be to, kai jau imasi judėjimas ir išsikovoja sau teisių, visuomet atsiras, kas juo pamėgins pasinaudoti savo naudai, susireikšminti jo sąskaita ir t.t.
Bet vis dėlto – įsivaizduokime jaunuolį, vaikiną ar merginą, tolydžio pradedantį patirti, ypač paauglystėje, kai taip viskas jautru, kad giliai širdyje jis kitoks?
Kad nuo šiol jam telieka slapstytis, žūtbūt neišsiduoti, ne gyventi, o tik nuolat tūnoti susigūžus, tik apsimetinėti, slapta pastirus iš baimės, nepaliaujamos kitų ir savęs paties baimės?
Kalbu ne apie lytinę orientaciją, o apie žmogiškumą, nepaisantį išlygų. Apie gryną nuogą žmogiškumą, plakantį kiekvieno gyvo žmogaus krūtinėje, nepriklausomai nuo visų ir bet kokių polinkių, įpročių, nuomonių, įsitikinimų, interesų ir tiesų.
Ar baimė ir pažeminimas kito akyse neužgauna mano orumo? Ar aš galiu stovėti išdidus ir laisvas, jei kitas šalia manęs, užuitas, nedrįsta net pakelti galvos?
Tai senas kaip pasaulis klausimas, per kurį eina riba tarp kilnumo ir menkystės, tikrosios dorovės ir išskaičiavimo, Dievo kibirkšties ir gyvulio žmoguje. Šiuo klausimu galiausiai remiasi pati žmogaus teisių samprata, kova prieš moters priespaudą bei pažeminimą, t.y. pažeminimą pagal lyties požymį, prieš rasizmą, t.y. pažeminimą pagal odos spalvą ir t.t.
Dėl daugelio tokių skiriamųjų požymių pastaraisiais laikais lyg ir nebėra ginčų – lyg ir aišku jau, kad vienokia ar kitokia išorinė ar vidinė, asmeniška ar kolektyvinė žmogaus ypatybė savaime negali būti pagrindas jį niekinti.
Itin ryškus tos pat rūšies reiškinys yra antisemitizmas, kurio viešas vertinimas, regis, irgi jau nebekelia abejonių. Ne taip ryžtingai, bet vis dėlto atmetamas ir bet koks nacizmas, t.y. neapykanta bet kokiai kitai tautai – neapykanta žmogui pagal tautinį požymį.
Na, mes kartais šiek tiek pasišaipome vieni iš kitų, pabrėždami vieną ar kitą abejotinos vertės nacionalinį bruožą (ir tuo iš esmės vieni kitiems net pasitarnaudami); supykę ant atskiro kitos tautos atstovo, kartais leidžiame sau pernelyg apibendrinti.
Panašiai vienas kito atžvilgiu elgiasi, beje, ne vien skirtingų tautybių žmonės, bet ir skirtingų profesijų, gretimų gyvenviečių ir t.t. Tačiau niekas – tikiuosi! – nenori savęs įsivaizduoti rimtai ir valingai veiksmais žeminant kitą žmogų vien dėl jo tautybės.
Galima prigalvoti begalę visokiausių papildomų aplinkybių, kurios neva galėtų tai pateisinti, bet aš kalbu apie gryną nuogą žmogiškumą: nejaugi lemiamą akimirką tu galėtum mėgautis pažeminimu kito akyse, save pateisindamas tuo, kad jis kitos tautybės?
Turbūt sutiksime, kad jokia tautybė savaime to negali pateisinti, kad ir kokių jos atstovų gyvenime būtume sutikę. Ar vis dėlto yra išimtis, ir kuri nors – pateisinti gali? Pavyzdžiui, lietuvių?
Mums jau įprasta smerkti žmogaus pažeminimą už tai, kad jis kitoks. Ir dėl to jaustis kilnesniems bei oresniems. Tačiau kaip jaustis, ką galvoti ir daryti, jei žmogus yra žeminamas dėl požymio, pagal kurį jis ne kitoks, o toks pat? Ar tai, kad pažemintasis yra ne kitoks, o toks pat, atpalaiduoja nuo pareigos ginti jo orumą?
*
Noriu paklausti, ar lietuvis – irgi žmogus? Ar lietuviui galioja žmogaus teisės? Ar aš, kaip žmogus, nors irgi lietuvis, galiu išlikti orus ir laisvas, jei šalia manęs žeminamas kitas lietuvis? Ar ginti kitą lietuvį nuo paženimimo – tai jau tik kolektyvinis egoizmas, tautinė savimeilė, lietuviškasis nacionalizmas ir t.t.? Ar vis dėlto – žmogiška pareiga?
Paprastai kalbant, ar mes pajėgūs įsivaizduoti, kad nacizmas gali būti nukreiptas į mus, ir pripažinti, kad įmanomas toks dalykas kaip neapykanta Lietuvai ir lietuvybei? Suvokti, bent kaip prielaidą, kad ne mes nuolat „kurstome tautinę nesantaiką“, bet patys esame pavirtę nuožmios neapykantos, nežmoniško pažeminimo objektais, taip seniai ir ilgai, kad jau net įpratome prie to, kone susitaikėme su tuo ir nebematome? Ar gal dar vis nedrįstame pamatyti iš siaubo?
Šiaip jau neapykanta Lietuvai – ne naujiena. Iš istorijos puikiai žinome apie carinės Rusijos nacionalinę politiką, lietuviškos spaudos draudimą ir t.t. Antai tarp Jono Basanavičiaus „Ožkabalių dainų“ yra V. Vaičaičio 1876 m. užrašyta daina, pavadinta „Šaukia mano balsas“ (Nr. 299), kurioje lietuvis atvirai skundžiasi: Maskoliai labjausia pyksta, / Kad lietuvninką išvysta. / Ant svieto mat geriaus būtų, / Kad tos Lietuvos nebūtų… // Kursai tą vardą išgirsta, / Kožnas vienas bjauriai pyksta, / Vis tai nori išnaikintie / Ir Lietuvą pražudintie.
Jokia paslaptis ir sovietinės Rusijos tautinė politika, trėmimai, žudynės, daugelio dar prisimenama totali viešojo gyvenimo rusifikacija. Jau senieji rusų metraščiai Lietuvą vadino поганая Литва, t.y. „pagoniška“ ir kartu „netikusia, pasibjaurėtina, šlykščiąja Lietuva“.
Apskritai rusiškasis nacizmas – sena, įsisenėjusi liga, turinti religines šaknis; pirmuosius jos simptomus rodo pats rusiškas „pagonių“ pavadinimas язычники, pirmiausia žymėjęs tuos, kurie kalba „kalbomis“ (на языцех), – nes vienintelė tikra kalba, suprask, yra bažnytinė slavų, vėliau rusų. Plg. priežodį: я тебе русским языком говорю „aš tau rusų kalba sakau“ – vadinasi, tiesiog privalai suprasti!
Rusiškasis šovinizmas liaudyje yra taip įsišaknijęs, įaugęs į kraują, kad net rusų tautosakoje „žemės, pasaulio“ sąvoką tiesiog atstoja „šventoji Rusia“ (pavyzdžiui, pasakos herojus iš kito pasaulio sugrįžta ne šiaip žemėn, bet „šventosion Rusion“; ragana užuodžia ne šiaip žmogaus kvapą, bet „rusišką kvapą“, ir pan.). Lietuvių tautosakoje nieko panašaus nė su žiburiu nerasite.
Dabar tarsi galime guostis, kad visa tai jau istorija. Bet ar žmogus, per dvidešimt metų pragyvenęs nepriklausomoje Lietuvoje ir neišmokęs, nė nenorintis išmokti lietuviškai, nekelia įtarimo? Tatai vis lietuviai iki šiol nesunkiai, ne mokykloje – tai gatvėje išmoksta rusiškai. Šiaip jau tai būtų privalumas, jei nebūtų pažeminimas ir nerodytų slaptos, pritykusios, tebetvylančios po pamatais neapykantos Lietuvai.
Tačiau rusiškasis šovinizmas šiaip jau nėra nukreiptas išimtinai prieš Lietuvą. Tai rasi tiesiog „didelės tautos“ ypatybė… Be to, net ir carinėje bei juolab sovietinėje Rusijoje jis buvo būdingas anaiptol ne visiems visuomenės sluoksniams, ypač ne aukštajai kultūrai.
Kartais net atvirkščiai: ne vienas rusų kultūros veikėjas ir šiaip kultūringas rusas tiek Lietuvoje, tiek pačioje Rusijoje atvirai palaikė lietuvybę abiejų okupacijų sąlygomis ir tiesiogiai ar netiesiogiai prisidėjo prie jos atgimimo, tuo bent iš dalies atpirkdamas ir nuplaudamas rusiškojo šovinizmo ir neapykantos Lietuvai gėdą ir sustiprindamas tikrą tautų tarpusavio pagarbą.
Nors tarpvalstybiniu mastu apie bent kokią pagarbą kalbėti netenka. Atominė bomba, „elektrinės“ slapyvardžiu Rusijos statoma pavilny, vos už kelių dešimčių kilometrų nuo Lietuvos sostinės, nepaisant net ekonominių argumentų, ir dargi Neries, tekančios per Lietuvos širdį, pakrantėje, nepalieka vietos iliuzijoms.
**
Kitas ne mažiau opus ir ne mažiau senas neapykantos Lietuvai pūlinys – lenkiškasis šovinizmas, irgi turintis religines šaknis. Susimąstyti verstų jau vien tai, kad pirmieji kunigai lenkai, turėję krikštyti Lietuvą ir aiškinti lietuviams tikėjimo tiesas, nesimokė ir nė neketino mokytis lietuviškai.
Nuo pat pirmųjų Lenkijos ryšių su Lietuva mūsų kalba jai buvo język pogański „pagonių kalba“. Šis nežmoniškas (ir jau tikrai ne krikščioniškas, bent jau pagal pačių krikščionių savivoką) pažeminimas ilgainiui kaip koks juodas debesis, kaip tikras dvasinis maras apėmė visą Lietuvą taip, kad paskutiniaisiais LDK amžiais jau vien už tai, kad viešumoje, pavyzdžiui, mokykloje prabilai lietuviškai, galėjai būti nuplaktas.
Iškalbingas ir atsišaukimas, kuriuo 1830–1831 m. sukilimo dalyviai bajorai kreipėsi į prasčiokus baudžiauninkus, norėdami juos patraukti. Atsišaukime buvo žadama, kad, nugalėjus sukilimui, jūs palikset tuo kartu tikrais Lankais walnays – t.y. tapsite laisvais, visaverčiais žmonėmis, vadinasi, lenkais. Vargu ar begalima aiškiau pasakyti, kad lietuvis tuomet nebuvo žmogus – kaip negras vergvaldžių Amerikoje.
Kad ir kaip, bet Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje dėl lietuvybės likimo negalima kaltinti vien kitų kultūrų bei kitų valstybių įtakos. Tenka tik apgailestauti dėl savų ir svetimų didikų žmogiškojo kurtumo ir tikro kilnumo stokos.
Bet štai prasidėjus lietuviškajam atgimimui ir ypač 1918 m. prisikėlus Lietuvos valstybei, su tokios neapykantos lietuvybei ir Lietuvai recidyvais ir netgi sistemine tąsa iš Lenkijos valstybės pusės taikstytis negalima.
Net žinant Juozapo Giniočio-Pilsūdiškio (Pilsudskio) lietuviškas šaknis ir didžiosios bajoriškosios Lietuvos viziją, vertusią jį kariauti su lietuviais „mužikais“, vis dėlto ant Gedimino pilies bokšto, užėmęs Vilnių, jis iškėlė Lenkijos valstybinę vėliavą, ir tai jo veiksmus pavertė tiesiogine karine Lietuvos okupacija iš Lenkijos valstybės pusės. Reikia dėkoti savanoriams, kad mes šiandien išvis turime Lietuvą, nes Lenkija visai neketino jos palikti.
Todėl iš esmės nėra įmanomi jokie lygiateisiai Lietuvos ir Lenkijos tarpvalstybiniai santykiai, kol Lenkija valstybiniu lygiu nepripažins šitos okupacijos ir jos atitinkamai oficialiai neįvertins. Kol taip nenutiks, bet kokie tarpvalstybiniai Lietuvos ir Lenkijos santykiai tebus daugiau mažiau atviras politinis Lietuvos pažeminimas. Ir jokia „senatis“ bei „užmarštis“, jokie „ekonominiai interesai“ to niekuomet neištrins.
Juolab kad toji rytų Lietuvos okupacija iš Lenkijos pusės pasižymėjo itin aršiu nacizmu, atvira ir nuožmia neapykanta lietuvybei. Buvo persekiojama ir baudžiama už lietuviškas dainas, lietuvišką tautosaką, kalbą, apskritai už bet kokį lietuviškumą, uždaromos lietuviškos mokyklos ir t.t.
Ko vertas, pavyzdžiui, vien draudimas į pasą įrašyti tautybę lietuvis! „Lenkas“, „baltarusis“ ir kt. įrašyti galima, o štai lietuvis – ne! Tai reiškia, kad žmogus, tautybe lietuvis, tiesiog neturėjo teisės būti. Be to, tik įrašęs pase esąs „lenkas“ įgydavo teisę pirkti parduoti žemę. Tad ar tokios kilmės „mažumų teises“ mes dabar turime pripažinti ir gerbti – sąskaita išprievartautų lietuvių?
Iki šiol akivaizdžios ir lenkiškosios neapykantos Lietuvai religinės šaknys. Antai žygio Nerimi, skirto grafo K. Tiškevičiaus ekspedicijos 150-sioms metinėms, metu vienas baltarusių etnologas (beje, savarankiškai išmokęs lietuviškai) Mikailiškėse – buvusioje etninėje Lietuvoje, visai netoli šiuolaikinės Lietuvos sienos – užėjo pasišnekėti pas vietos kunigą kataliką, žinoma, lenką. Vos grįžęs žygeivių stovyklon jis priėjo prie manęs ir papasakojo, ką išgirdęs.
Pasirodo, paklaustas, ar kalbasi su žmonėmis vietos „tuteišių“ kalba, kunigas atsakęs – taip, baltarusiškai jis mokąs ir buityje laisvai ta kalba susišnekąs. Bet paklaustas, gal kartais mokąs ir senąją vietos gyventojų kalbą, kuria dar visai neseniai čia ištisai kalbėta ir kurią vienas kitas vyresnis žmogus gal dar atmena, – lietuvių, kunigas atsakęs trumpai drūtai: Psi głos do nieba nie idzie „Šuns balsas į dangų neina“. Štai taip, XXI amžiuje, Lietuvos pašonėje.
Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad ir šiuolaikinei Lietuvai priklausančioje istorinės rytų Lietuvos teritorijoje ant bažnyčios nerasi jokio lietuviško užrašo – visi užrašai tik lenkiški. Nes lietuvių kalba čia tebėra język pogański.
Nes Lietuva – kaip tauta su sava kalba, sava istorija ir sava valstybe – čia nepripažįstama išvis. Nes iš tikrųjų tik lenkas yra žmogus; na, iš bėdos dar baltarusis (antrarūšis, bet vis dėlto žmogus), iš būtinybės – vėliau čia pasirodęs rusas. Tačiau lietuvis – nieku gyvu.
Prieš kelis metus, sėdint su draugais Vilniaus universiteto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus vardo kiemelyje, kiemelin įėjo šeima turistų, garsiai tarpusavy šnekančių lenkiškai, vyras, moteris ir keli vaikai.
Vyriškis priėjo prie lentos su Stuokos-Gucevičiaus pavarde ir balsiai ėmė ją skaityti, vis pasikvatodamas, nepaisant šalia pat sėdinčių lietuvių: „Stu-óka Gucevíčus, cha cha cha!“ Ir vėl, ir dar kartą: „Stu-óka Gucevíčus, cha cha cha!“ Suprask, kaip laukiniai iškraipė „tikruosius“ vardus ir pavardes! Nors štai kitados vykdytas masinis lietuvių pavardžių lenkinimas nekelia jokių skrupulų.
Štai į ką vienąsyk reikia atsimerkti, štai ką vienąsyk reikia išvysti ir prisipažinti sau. Ne tam, kad „kurstytume tautinę nesantaiką“ ar „gadintume santykius“ – anaiptol! Be to, ar baimė „pagadinti santykius“ vien pamačius, kokie tie santykiai iš tikrųjų yra, – ne tos pat moralinės prievartos, šantažo ir apgailėtino užuitumo apraiška?
Atsimerkti būtina tam, kad apgintume žmogų – žmogų lietuvį, o kartu ir žmogų lenką, nes šitokia neapykanta Lietuvai yra liga, pakertanti ja sergančių lenkų žmogiškumą. Nes tai ir lenko orumo klausimas, lenkų garbės reikalas. „Už mūsų ir jūsų laisvę“, – kaip būdavo sakoma Sąjūdžio laikais.
Ta proga galima būtų priminti, kiek iš tikrųjų Lenkija yra skolinga Lietuvai ir lietuviams už nuopelnus jos valstybingumui, kultūrai ir šlovei, pradedant karaliais ir baigiant naujosios Lenkijos atkūrėju, jau minėtu Juozapu Giniočiu-Pilsūdiškiu, bei pirmuoju jos prezidentu Gabrieliumi Narutavičiumi (Stanislovo Narutavičiaus, Lietuvos nepriklausomybės akto signataro, broliu), pagaliau prisiminti Adomą Mickevičių, Česlovą Milošą, paminėti popiežiaus Jono Pauliaus II bei pastarųjų dviejų Lenkijos prezidentų lietuviškas šaknis ir t.t. Ar visa tai negalėtų kelti jei ne dėkingumo, šilto artumo jausmo, tai bent šiokių tokių palankių sentimentų? Ar kaip tik priešingai?
Šiaip ar taip, kad normalizuotųsi tarpvalstybiniai santykiai su Lenkija, pirmiausia pati Lenkija turi pripažinti ne tik jos prieš Lietuvą įvykdytą okupaciją, bet ir neapykantą Lietuvai kaip savo kultūrinės tradicijos, bent jau Lenkijos rytiniuose paribiuose, ligą.
Norint santykiai visai išsilygintų ir atsirastų dora, pagarbi pusiausvyra, Lenkijos valstybė turėtų ne toliau aktyviai tęsti Lietuvos polonizaciją, bet savo lėšomis vykdyti Lietuvos relituanizaciją, subtiliai ir ramiai aiškinant vietos gyvenojams, daugumai kilme lietuviams, praeities skriaudas, atsiprašant jų už seną, įsisenėjusią neapykantą Lietuvai kaip gėdingą lenkų savimonės ydą ir visaip padedant jiems susigrąžinti savo protėvių kalbą bei lietuviškąją tautinę tapatybę. Taip pat, žinoma, visokeriopai remti lietuvybę andai okupuotame Suvalkų krašte.
Kaip kad Vokietija žydams išmokėjo kompensacijas už patirtą skriaudą, tuo ją bent moraliai atpirkdama, kaip kad Lietuva žydams gražina turtą, prarastą genocido metu, nors ir ne pati jį vykdė. Nes lietuvių ir lenkų nesantaikos tikroji šaknis – ne joks lietuvių „nacionalizmas“ (argi lietuviai kada buvo užpuolę Lenkiją, valstybiniu mastu persekioję ir niekinę lenkiškumą?), bet liguista lenkų neapykanta Lietuvai.
***
Galų gale, nusileisti totaliam rytų Lietuvos lietuvių pažeminimui – argi ne toks pat nusikaltimas žmogiškumui ir žmogaus teisėms kaip pripažinti negrų vergovę ar žydų genocidą? O gal jei nuskriaustasis yra lietuvis, tai jo skriauda nebesvarbi, ir jis nebevertas užstoti? Kalbu net ne apie tautų ir valstybių santykius, o apie paprasčiausią žmogiškumą.
Jei patys mes vienas kito užstoti nebesugebame, tai pasikvieskime pagalbon tuos, kurie to jau išmoko: juodaodžiai, žydai, homoseksualai, neįgalieji ir visi kiti buvę pažemintieji, kurie jau stojote petys petin ir atsitiesėte (būtų tiesiog išganinga, jei prisidėtų ir kultūringi lenkai), – padėkite mums, lietuviams, pakilusiems iš baudžiavos, bet jos dar nenusikračiusiems, apginti savo orumą ir žmogaus teises! Mes irgi norime būti žmonės.
Nes ne tik gerbdamas kitą gali išmokti gerbti pats save, bet ir atvirkščiai: tik gerbdamas save, tik nesileisdamas kito žeminamas tegali išmokti ir kitą gerbti.
Šiek tiek nuvažiuota į šoną: niekas niekada Lietuvoje nepropagavo juodaodžių, homoseksualiais gimusių, neįgaliųjų, “žydų” žeminimo.
nieko čia nenuvažiuota. Pasakyta taikliai, teisingai, įtaigiai.
Tik gaila, kad to nebus. Lenkija neatsisakys požiūrio ir veiksmų, kurie yra jos savasties dalis. Jei ne polonizacija ir okupacija, tokios Lenkijos ir tokių lenkų apskritai nebūtų. Slavai visą laiką “ėdė” mus, taip patys didėdami, o mes mažėjome. Kita vertus, tai dėsninga. Klaba neatsiejama nuo pasaulėvokos ir pastarajai kintant, kinta ir kalba. Taip vadinamų baltų kalba, kintant senąjai pasaulėvokai, gyvensenai, kito ir ta pakitusi kalba ir yra slavų kalbos.
Lietuvių ir lenkų, kaip priešingų polių santykis atspindi kur kas gilesnius ir platesnius dalykus. Tai apskritai yra visos žmonijos (ide- palikuonių) dvasinės, pasaulėvokinės raidos atspindys.
Ne apie lenkus kalbėjau – skaityk kas parašyta, o po to komentuok.
Paminėta gana svarbi, bet tik dalis problemos. Aš linkęs manyti, kad didžiausia bėda – ne tiek slavų kaimynų šovinizmas, kiek visokių liberastų ir šiaip kairiųjų intensyviai vykdomas lietuvių ir Lietuvos žemininas, niekinimas IŠ VIDAUS. Pažiūrėkit, koks požiūris peršamas į mūsų istoriją, mūsų kultūrą, mūsų didvyrius ir iškilias amenybes, galų gale – į visą mūsų tautą ir lietuviškumą kaipo tokį? Kol šituo puviniu neatsikratysim, veiksmingo išorinių problemų sprendimo tikėtis sunku.
Istoriją dera nagrinėti objektyviai – tik tada priešui galėsi šauti faktais į kaktą taip, kad daugiau bijos išsižioti.
Kas kita, kad tas žeminimasis prieš tuos negrus, čigonus, žydus, pederastus, lenkomanus, rusofilus ir panašius, kurie čia ieško tik lengvatų visuomenės daugumos sąskaita, yra tiesioginis kenkimas Lietuvos valstybės stabilumui.
Niekam negali būti jokių lengvatų (kalba ne apie ligonius) – visi turi būti lygūs, nes yra ir turi būti lygiateisiai.
Kitaip yra veisiami parazitai, kurie gali ir suėsti Lietuvą.
BŪKIME BŪDRŪS: jei leisime griauti valstybę, tai neliks Lietuvos.
O nebus Lietuvos – nebus ir lietuvių, ko, aišku kaip dieną, visi tie parazitai ir siekia.
Tikrasai lietuvi, pamiršai paminėti bažnytininkus, kurie ir po šiai dienai bando vis stabdyti mūsų gyvuojantį paveldą. Vilkaviškio krašte, prieš kelias dienas vykusiose apeigose, kurių retai pamatysi tokios formos, nes jos net nepanašios kaip atlieka romuviečiai. Nes žmonės daro tai iš pajautos, O nuostabą sukėlė viena mergikė, kuri pati savarankiškai atlieka ant vieno iš esančių apie Pajevonį alkakalnių. Vadinas Bažnyčiai jau šakės yr mūsų kraštuose, nes žmonės bunda ir grįžta prie savųjų šaknų. O vietos kunigas labai siunta, kad netoliese prie Pajevonio esančio Kunigiškių pilekalnio atlikinėjame apeigas taip kaip mes jaučiame pagal gamtos ritmą.
Algi, o ar dar pūti tą Ragą ?
———————————–
Dabar smalsiai galvoju, o kokią prasmę turi Rago pūtimas: ar tai, tarytum, Dausų savotiškas žadinimas, sąšauka, kvietimas, ar kas kitka…?
Ką tai galėtų neatsitiktinai reikšti ?
Jo ragą išmokau gerai pūst, žiūrint kokia rago paskirtis, maniškio rago paskirtis, sukviesti žmones protėvių dvasias, pažadinti piliakalniuose alkakalniuose ir kitose mums šventose vietose esamas dvasias, jėgas… 🙂
Jei papūstum kur kapinėse, gal pagaliau nubustų ir visi sugulę amžinam “poilsiui” krikščionys.
man patiko straipsnis. 😉 toks atpalaiduojantis ir tiesus.
Tiesiai į dirvonus nuvažiuojantis:
1. niekada čia nebuvo niekieno žeminimo;
2. prašyti kažkieno pagalbos, kada pats bijai išsižioti, yra žema.
Manau, kad autoriaus rašinyje atliekamas rusiškojo ir lenkiškojo šovinizmo suvertimas į vieną katilą yra tendencingas. Laikymas, kad jie abu labu tokie, yra tai, ko siekia Lenkija dabartine savo politika Lietuvoje, Baltarusijoje, Ukrainoje. Galima sutikti, bet su didelėmis išlygomis, kad tiek vienas, tiek kitas viduramžiais skleidžiamas šovinizmas turėjo religinį pagrindą, tai apie XX amžių, ypač Rusijos atžvigiu to nepasakysi. Tai jau nacizmo viešpatavimo metas. Rusijoje stalinizmas, Lenkijoje pilsudskizmas, Vokietijoje hitlerizmas.
Be to, mano nuomone autorius nutylėjo du svarbius įvykius parodančius Lenkijos ir Rusijos pozicijų skirtingumus Lietuvos atžvilgiu. Antai, Sovietų Rusija, 1920-07-12 taikos sutartimi pripažįsta buvusioje carinės Rusijos teritorijoje Lietuvos valstybės nepriklausombę etnografinėse lietuvių žemėse, kurios beveik siekė Minską. Gi Pilsudskis karine avantiūra didžiąją Lietuvos valstybės žemių su sostine Vilniumi atplėšia nuo Lietuvos ir ją prijungia prie Lenkijos. Be to, Lenkija apskitai 1918 metais paskelbtos Lietuvos nepriklausomybės iš esmės nėra pripažinusi iki šiol, o apie 1920 metais užgrobtos teritorijos grąžinimą dabar esančios Lenkijos teritorijoje dalies nėra nė kalbos.
Pabrėžtina, kad Rusija (Jelcinas) 1993 metais išvedė kariuomenę iš Lietuvos. Esu giliai įsitikinęs, kad Lenkija Rusijos vietoje to nebūtų padariusi niekada. Manau, kad Rusija ir Lenkija šovinizmo atžvilgiu apskritai nėra gretintinos. Dėl šovinizmo stalinizmas ir Rusija – skirtini dalykai, kai pilsudskizmas ir Lenkija – nelabai.
Manau, kad autoriaus nurodytas tautosakinis pasakymas, – “šventoji Rusija” kaip rusiškasis šovinizmas, nėra tam tinkamas faktas. Tai daugiau pasaulėvokinis – mitopoetinis išsireiškimas. Beje, sovietmečiu skaitydamas tautosakos rinkinius, kitus šaltinius esu radęs tokius pasakymus, kaip “svetaja Litva”, “uboga Litva” ar pan.
Manyčiau, kad autoriaus pagraudenimai dėl santykių su Lenkija nėra reikalingi, jie tėra tik pamatų dėjimas dar vienai istorinei apgaulei realizuoti.
Oskaras Milašius, giliai analizavęs Lietuvos santykius su Lenkija, padarė išvadą, kad dėjimasis su Lenkija yra Lietuvos pražūtis.
Taigi Lietuvai jokie artimi santykiai su Lenkija nėra reikalingi – šalta kaiminystė ir taškas. Juk šalia turime brolius latvius, baltarusius, toliau ukrainiečius, kitus – Kaukaze ir būkime tuo patenkinti.
Šitokia inteligentiškoji saviplaka yra ne kas kita kaip pederastizmo atmaina.
Nu tikriausiai teisybė parašyta, bet taip ant skaičiaus daugiau straipsnis. Nu čia mano nuomone.
Egluže mažu į Jorės šventę atlėksi prie Molėtų opservatorijos?
Būt įdomu susipažinti.
Oba 🙂 Į šitą šventę neatvažiuosiu, bet jei kada į kokią kitą panašią atvyksiu, tai eisiu ratais ir klausinėsiu žmonių, ar kas pažįsta Algirmantą 😀 Ar čia toks slapyvardis?
Čia slapyvardis, tikrasis vardas Algis iš Vilkaviškio, paklausi, kada kurio vedančiojo tai jis pasakys ar dalyvauju kuriame renginyje ar ne 🙂
Sutarėm 🙂
Gerai 🙂 Šiandien Vilkavisškio pagrindinės mokyklos esamoje teritorijoje pasodinom su pradinių klasės mokinukais medelių. Vaikai liko patenkinti ir jiems buvo smagu sodinti medelius.. Su ragu sukviečiau ir tuo pačiu paskelbiau medelių sodinimo pradžią, o pabaigoj vėl visus sukviečiau ir sumokytojomis kurios surengė medelių sodinimą įteikėm klasių atstovams ir jų mokinukams padėkos raštus, kad padėjo sodinti medelius.
Linkiu, kad prigytų ir gerai augtų 🙂
Dėkui :), o Eglužė kažin iš kurio Žemaitijos krašto būsi?
Aš iš Žiemgalos 🙂
O aš tai gyvenu buvusioj Jotvingių teritorijoje, bet manom gyslom teka kuršių, žemaičių ir prūsų kraujas. 🙂
Elgle,
tai tu – skerslatvė? 🙂
O tu tukrasai lietuvi skerspolitrukas? 🙂 😀
Sumaišei: aš iš suvalkų riktinimo tarnybos. 😉
Smagu, kad mes čia dar bent kiek susikalbam :DD
Tada ja. 🙂
straipsnis labai geras, nes pasisakymuose oi kaip nemažai neapykantos, kategoriškumo (kas tolygu siauraprotiškumui) pasireiškė.
Viskas yra atvirkščiai.
Įvardinta teisingai, tiksliai, nešališkai. Sveikinu
Tikrai parašyta taikliai ir iš esmės. O mes kažkaip nerasdavome laiko, ar nedrįsome taip aiškiai skaidriai ir žmogiška įvardinti. Prisijungiu prie Algirdo sveikinimų. Dėkui Dainiau.
Deda deja – nepataikyta.
Nereikia taip žemintis.
Nieko panšaus, Patackai, verkšlenimais dėl nepykantos Lietuvai pasaulio nesugraudinsi, o juolab – Lenkijos. Be to, čia yra suvertimas į vieną katilą rusų ir lenkų, o tai – parama Lenkijai, kuri savo politika kaip tik ir siekia vieno lenkų ir rusų fronto prieš lietuvybę Rytų Lietuvoje (na Wilenščizne).
Apskritai viešojoje erdvėje šiuo klausimu nepaprastai viskas užglaistyta, užmuilinta, užpolitkorektinta. Ir tada nebesupranti, apie ką kalba eina. Visi politikai kaip papūgos kartoja “Lietuvos lenkai, Lietuvos lenkai, Lietuvoje gyvenantys 200 (kiti priskaičiuoja ir 300) tūkst. lenkų”. O kad aiškiai, kaip autorius pasakytų, kad tai daugumoje sulenkinti lietuviai (na, teisybės dėlei reikia pripažinti, kad nemažai sulenkėjo ir savo noru, norėdami būti ponais o ne prasčiokais) – nė už ką. Atseit žmogaus teisė laikyti save tuo, kuo jis nori ir mano esąs. Bet tada kyla klausimas, kur buvo tų žmonių senelių teisė, kai jie buvo prievartaujami tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai (per sudarytą visuotinį įvaizdį, kad lenkas ponas, lietuvis prasčiokas)? Ir ne mažiau svarbus klausimas – kiek tų “lenkų” save dabar vadintų lenkais, jei ne nuolatinės Varšuvos pastangos toliau juos lenkinti. Manyčiau, ir esu tuo tikras, kad jei Lenkija pastaruosius 20 metų būtų visiškai nusišalinusi nuo šio dalyko, dauguma tų :lenkų” nebelaikytų savęs lenkais, būtų didele dalimi vėl atlietuvėję. Taigi, kalbos apie tų žmonių laisvanorišką apsisprendimą kuo save laikyti yra juoda demagogija. – ten to laisvo apsisprendimo nėra nė per nago juodymą.
Tiesa, reikia pripažinti ir tą faktą, kad nemažai apie Vilnių, jo prieigas tų “lenkų” yra tikrai neaiškios kilmės žmonės – tą išduoda jų labai išskirtinė išvaizda. Atsiprašau už tokį išsireiškimą, tai tikrai ne rasizmas ir ne nacionalizmas, bet jie tikri mišrūnai. Bet gal tuo nereikia stebėtis žinant, kiek kariuomenių pražygiavo čia įvairiais laikais ir jos dažniausiai juk traukia per sostinę.
Tie “lenkai” net per tv kalba ne lenkiškai – arba po prostu, arba rusiškai.
Todėl kalbėti apie juos nėra ko: Lietuvoje įstatymai turi galioti visiems, todėl –
1.visas savavališkai ant namų užkabintas lenteles privalu nukabinti (net jeigu, pvz., būtų priimtas jų noras parašyti gatvių pavadinimą ne tik lietuviškai, tai vis tiek pavadinimai turėtų būti suderinti su n instancijų, pvz., kalbos komisija ir t.t., ir pan.);
2. visas nelietuviškai mokančias ir iš Lietuvos biudžeto išlaikomas mokyklas dera panaikinti (kaip ir yra visame pasaulyje, nes visose šalyse yra valstybės finansuojamos tik valstybine kalba dėstančios), nes žmones reikia ruošti Lietuvai, o ne kitoms valstybėms.
Vertingas rašinys. Sveika būtų jį išversti ir nusiųsti rusų ir lenkų spaudos leidiniams ar interneto portalams.
Manai, kad perskaitys ir … mūsų pasigailės (ar mums to reikia?)?
Drambliuko svajonės – lips ant sprando dar labiau, nes, kaip sako lietuvių liaudies patarlė, ant palinkusio karklo visi lipa.
Na, “lenkų” jaunimas jau kalba lenkiškai. Pats neseniai girdėjau tėvo ir sūnaus pokalbį. Tėvas su juo kalbėjo tuteišų rusų kalbos mišiniu, įterpdamas dar vieną kitą lietuvišką žodį iš vartotojiškos reklaminės terpės “nuolaida ir pan.”. O sūnus su juo kalbėjo lenkų kalba. Taigi, iš Lietuvos biudžeto išlaikomos mokyklos jau išmokė “lenkų” jaunimą kalbėti lenkiškai. Bet ir ne tai blogiausia – blogiausia, kad ten iš tiesų ugdomi ne Lietuvos, o Lenkijos piliečiai. Jei ne įrašu pase, tai savimone. Bet kad sutvarkyti šį reikalą, reikia daug valių – ir politinės, ir ekonominės ir apskritai valios, kurios visada trūko šiuo klausimu šimtmečiais, dėl ko ir turim ką turim. Nors kažin, ar tai valia. Tai daug gilesni dalykai. Aš lieku su savo nuomone, kad lietuvių, plačiąja prasme taip vadinamų baltų slavėjimas yra dėsningas reiškinys. Kinta pasaulėvoka, kinta ir kalba. Lietuvių kalba susikūrė visiškai kitokios pasaulėvokos – visiškai kitokio žmonių santykio su aplinka, vienas su kitu ir su savimi sąlygomis. Lietuvių kalba atspindi nepaprastai subtilius, jautrius minėtus santykius, o tam reikia ir atitinkamų gyvenimo sąlygų – švarios gamtiškos aplinkos, išlavėjusių, atvertų, nenubukintų, neužterštų juslių (čakrų, kad būtų aiškiau). Kintant gyvenimo sąlygoms, požiūriui, jos bunka, kemšasi – miesto dundesy kaip atskirti kas zyzia, kas zvimbia, kas dūzgia, kas zirzia ir t.t. O kur begalės atspalvių ,kurių nebemato miesčionio akis, o kur begalės kvapų, kurių jis nebeužuodžia. O kai to neberė, nebereikia ir tai nusakančių žodžių. Nuolat skubant, žodžiuose kirtis keliasi į priekį ir nyksta galūnės – tas labai akivaizdu slavų kalbose, lyginant tuos pačius lietuviškus ir slaviškus žodžius. Taigi, kam mieste lietuvių kalba, jei jos jos gausūs ir subtilūs žodžiai ten nereikalingi, jie ten neranda savo pritaikymo? O kam kaimiečiui, kuris į žemę, mišką, medį, gyvūną, pievą žiūri jau grynai vartotojiškom akim, matydamas kubus, centnerius, litrus ir visiškai nebesuprasdamas santykio, ne juos kurdamas, o naikindamas, pildamas į žemę gausybę gyvybę žudančios chemijos ir t.t.? Kur beišgirsite kalban malonybiniais žodžiais? O anksčiau kalbėta, nes kitaip jie nebūtų išlikę.
Taigi, jei nei XIX a. nacionalistinis judėjimas, kalbą iškėlęs kaip svarbiausią tautos savasties bruožą ir taip sudėjęs saugiklius, lietuvių kalba jau būtų beveik nunykusi, nes nebėra lietuvių. Beje, ir valstybė tikram lietuviui negali būti vertybė. Tai dar viena priežastis, neatsiejamai beje susijusi su tuo ką jau sakiau ir su dar daug kuo kitku, dėl ko valstybių laikotarpiu lietuviškumas tik nyko. Tarpukaris – išimtis, XIX a. nacionalizmo padarinys.
Kokia išvada? Jei norime, kad išliktų lietuviškumas, turime tapti tikrais lietuviais – kurti darnius santykius su gamta, aplinka, vienas su kitu ir savimi. Tai ilgas ir labai sunkus kelias, bet kito nėra.
Manau, kad Rimanto skleidžiamas pesimizmas dėl vien lietuvių kalbos atgyvenimo yra populistinis. Kas dėl lietuvių kalbos skurdėjimo, tai toks procesas vyksta visose kalbose – vieni žodžiai atgyvena kiti atsiranda.
Pastebėjau tokį dalyką dėl naujų terminų. Visokiem prietaisam aprašyti dažnai naudojami seni žodžiai, apibūdinantys kažkokius gyvus dalykus. Nu pavyzdžiui, jeigu turit kokio prietaiso schemą, būna sunumeruotos jo dalys, būna jo šerdis, kamieninis arba atšakinis kažkas, viršūnė ir pan. Kaip medžio kokio. Arba alkūninis, galvutė – iš gyvūno. Anglų kalboj tas ypač jaučiasi, pagrindinę kompo plokštę jie vadina motinine. Programavime irgi, paveldimumas yra toks terminas. Tėvų, vaikų klasės ir pan. Čia sąmonė nuo tos technokratijos pradeda skursti, nes tų žodžių reikšmės primityvesnės tampa. Kalba pati gal ir neskursta.
Reikėtų suvokti labai paprastą dalyką – lietuvių kalba susikūrė visiškai kitos, sar(a)matos pasaulėvokos sąlygomis, kai kitos kalbos – jau daugiausia krikščionybės laikais, o tai dvi visiškai skirtingos pasaulėvokos. Lietuvių kalba – tai esmės ir esminių pavidalų bei jų pačių subtiliausių tarpusavio santykių kalba, kai kitos – jau nuo esmės nutolusių pavidalų ir kur kas mažiau subtilių santykių kalbos.
Šnekat nežinodamas: lietuvių (baltų) kalba beveik atitinka indoeuropiečių kalbai, t.y. ji buvo pirminė beveik visoms Europoje ir net Indijoje gyvenančių tautų kalboms.
Aš apie tą ir šneku, negi nesupratote? Nors lietuvių kalba irgi jau kiek pakitusi ir iek nutolusi nuo pirminės ide- kalbos, bet tik labai nedaug, dėl ko, kiek sąlyginai, ją galima vadinti pirmine.
Kodėl iš pirminės ide- kalbos atsirado tiek kalbų? Kalba kinta dėl iš esmės trijų priežasčių – kintančios gamtinės aplinkos, kitų etinių grupių ir jų kalbų poveikio (asimiliacija) bei dėl kintančios pasaulėvokos. Ide- apgyvendinant didžiules teritorijas, jose buvo skirtinga gamtinė aplinka. Taipogi ten iki ide- pasirodymo gyveno kitos, medžiotojų gentys, kitos etninės grupės, kurios, vienur labiau, kitur mažiau asimiliuodavosi su atvykusiais ide-. Šie du dalykai veikia ir mpasaulėvoką. Pvz., gamtinė aplinka – tai ne tik kitokie regimieji vaizdai (pvz. iš lygumų į kalnus ir atvirkščiai). Didelė dalis ide-, šylant klimatui ar nusikrausčius gerokai į pietus pateko aplinkon, kur nebėra ryškios metų laikų kaitos, o tai pamažu ardo darnos suvokimą, taigi, keičia pasaulėvoką, nes tik vidutinių platumų klimatas, kur metų kaita ryški, yra tinkamas gyventi žmonėms darnoje su aplinka tą darną suvokiant. Pasaulėvoką keičia ir ilgą laiką trunkančios klajonės ieškant tinkamų apsigyventi žemių, nes klajojant silpsta esminių juslių (tarkim čakrų) vaidmuo o stiprėja akijos reikšmė, taigi, pradeda irti juslių darna (pusiausvyra). Taigi, pasibaigus ide- teritorinei plėtrai, ide- kalba dėl minėtų veiksnių suskyla į kelias kalbų grupes – taip vadinamų baltų, keltų, dakų / trakų, italikų, graikų, indoiranėnų – tai Europoje ir dar kitas, kuriomis kalbėjo Artimuosiuose Rytuose, t.y. savo protėvynėje likę ide- bei kiek vėliau didžiulius Azijos plotus apgyvendinę indoiranėnai. Manyčiau, kad iš visų tų kalbų artimiausia ide- kalbai išliko taip vadinama baltų kalba. Taip atsitiko manyčiau dėl to, kad jie mažiausiai asimiliavosi su ankstesniais gyventojais, jų gyvenamos teritorijos klimatinės sąlygos liko beveik tokios pačios, kaip kadaise, tik po ledynmečio, buvo ide- protėvynėje Anatolijoje. Tiesa, nuo jų gan greitai atskilo germanų protėviai.
Dabar klausimas – kodėl toliau kito kalbos, t.y. iš tų kelių kalbų grupių pradėjo rutuliotis dar daugiau kalbų? Štai čia atsiranda naujas veiksnys, kuris gan sparčiai, bet labai stipriai keitė pasaulėvoką – tai nesantaikos židinio atsiradimas ir jo plitimas. Prieš beveik 8 tūkst. metų stipriai pradėjo šilti klimatas ir Artimuosiuose rytuose, kur iki tol klimatas buvo vėsesnis nei dabar, taigi, labai palankus žemdirbystei, tampa kur kas karščiau nei dabar, išsiplečia dykūmos, labai sumažėja išteklių ir ilgainiui dėl jų kyla nesantaika, kova. Čia dar įsimaišė ir klajokliai. Senoji taiki pasaulėvoka – sar(a)mata pradeda irti, prasideda pagonėjimas, visuomenės sluoksniavimasis, karių, taigi, vyriško prado iškilimas (nes juk nesantaika, kariaujama), atsiranda pirmosios valstybės. Visa tai yra labai stiprūs veiksniai kisti kalbai. Nesantaika iš šio židinio plinta vis plačiau, kol po nemažai tūkstančių metų pasiekia ir taip vadinamus baltus, o jau mūsų eros viduryje ir tuos siaurąja prasme suvokiamus baltus – prūsus, galinius, jotvingius, lietuvius, kuršius. Būtent todėl, kad karas iki mūsų atėjo vėliausiai, kad ilgiausiai išlaikėme sar(a)matą, kad vėliausiai pradėjome pagonėti ir vėliausiai buvome krikštyti, taip net nespėję ir galutinai supagonėti ir leido išlikti lietuvių kalbai, kurią, šiek tiek sąlyginai, galime vadinti ide- prokalbe. Todėl lietuvių kalba ir galime vadinti tą kalbą, kuri nekinta. Kisdama ji kadaise virto slavų kalbomis. Jei dabar ji kis, virs anglų su lietuvių kalbos priemaišom kalba, bet tai jau nebebus lietuvių kalba. Ir tuo lietuvių kalba ir ypatinga r skirtinga nuo visų kitų iš ide- kilusių kalbų, nes ji atspindi senąją pasaulėvoką – sar(a)matą, jos žodžiuose, jų prasmėse ta pasaulėvoka užkoduota, tik reikia mokėti tai išgirsti ir suvesti galus taip sakant. O jei nebelieka sar(a)matos, nebelieka ir lietuvių kalbos.
Daug prirašiau, bet ir tai tik probėgom.
Man tik viena klausimas labai įdomus – kodėl lietuvių kalba, šiaip būdama tokia sena, seniausia, prarado bevardę giminę, kai kitos, kur kas naujesnės iš ide- prokalbės kilusios kalbos bevardę giminę išlaikė.
Pirminė kalba yra kaip medis, iš kurio viskas yra pagaminta, todėl visos paskesnės už lietuvių (indoeuropiečių) kalbą,. kad ir kiek būtų nublūdiję į šoną, vis tiek išlaikys svarbiausias medžiagos, iš kurios yra kilę, dalis.
Mintys geros,tik straipsnio pabaiga nekokia. Nemanau,kad reikia mums prašyti pagalbos iš juodaodžių.žydų,lenkų ar dar ko nors.Jiems mūsų lietuviškumas mažiausiai rūpi.Orūs ir lietuviški turime mes patys būti,o ypač mūsų valstybės galvos.Matyt mūsų tautos tvirtybė per amžius erzino kitataučius,tad ir dabar reikia patiems apginti save ir neleisti užmiršti nei sau,nei kitiems kas mes esame.
Taiklus pastebėjimas su ta pabaiga – prašyti pagalbos negrų, žydų ir pederastų? Jei čia bandymas pajuokauti, tai labai nevykęs…
Valatka su tuo nesutiks.
Bet pabaiga tai tikrai tikro vergo parašyta.