V.Radžvilas. Tautos savigarba ir susirinkimų teisė

Lietuvoje vis dažniau ir šiurkščiau pažeidinėjama LR Konstitucijos laiduojama piliečių teisė rengti taikius susirinkimus. Dangstydamiesi būtinybe užtikrinti viešąją tvarką ir piliečių saugumą, vietos savivaldos pareigūnai riboja galimybes rengti įvairaus pobūdžio viešuosius susirinkimus, kuriuose piliečiai siekia išsakyti savo požiūrį į valdžios institucijų ir pareigūnų veiksmus.

Ši viena iš pamatinių konstitucinių teisių nevisada varžoma atvirai. Dažniausiai tai daroma paslėptomis formomis ir būdais. Jau tapo įprasta siūlyti piliečiams rengti jų sueigas, o ypač protesto akcijas, tam netinkamose, toli nuo valdžios įstaigų esančiose vietose arba be rimtų priežasčių dirbtinai riboti jų dalyvių skaičių.

Tokių varžymų plitimas yra aiškus požymis, kad Lietuvoje nuosekliai ir kryptingai siaurinamos demokratinės šalies piliečių teisės ir laisvės. Panašiai elgiamasi tik šalyse, kuriose egzistuoja ne reali, bet valdoma, tai yra, imitacinė, demokratija.

Faktiniai susirinkimų laisvės varžymai teisinami prasimanytais pavojais viešajai tvarkai ir piliečių saugumui. Ypač patogia dingstimi pradėti vis plačiau ir atviriau taikyti šių varžymų praktiką tapo 2009 m. sausio 16 d. įvykiai.

Tokie argumentai yra demogogiški ir melagingi. Viešąją tvarką ir rimtį tokių sambūrių metu privalo bendromis jėgomis užtikrinti jų rengėjai ir teisėtvarkos institucijų pareigūnai. Jos pažeidimai ne tik neleistini – sambūrių rengėjai ir viešosios tvarkos pažeidėjai turi už juos atsakyti pagal įstatymus.

Tačiau norint išsaugoti pamatinius demokratijos principus būtina nuosekliai ir tvirtai vadovautis nuostata, kad net ypatingais atvejais dėl pažeistos viešosios tvarkos galinti kilti grėsmė piliečių saugumui ar viešajam turtui yra kur kas mažesnė blogybė negu nuolatinis Konstitucijos laiduojamų demokratinių teisių ir laisvių siaurinimas.

Dėl ribojamos demokratijos patiriami milžiniški moraliniai, politiniai ir materialiniai nuostoliai, kuriuos valstybei ir jos žmonėms daro niekieno nekontroliuojamos valdžios korumpuotų atstovų ir pareigūnų neatsakingi ir nusikalstami veiksmai. Todėl piliečių teisė būtinais atvejais ginti valstybės ir savo interesus yra svarbesnė už dirbtinai išpučiamas retas ir menkas grėsmes viešajai tvarkai, kurios iš tiesų kartais gali kilti masinių protesto akcijų metu.

Savavališkai varžydama taikių susirinkimų teisę Lietuvos valdžia įžūliai demonstruoja panieką savos šalies piliečiams ir atvirai juos žemina. Savivaliaujančių valdžios pareigūnų cinizmas atrodo dar akivaizdesnis prisiminus, jog šiandien laisvai susirinkti prie Seimo ir Vyriausybės trukdoma tiems patiems žmonėms, kurie prieš dvidešimt metų buvo kviečiami ir raginami ginti šias institucijas.

Jau seniai pribrendo laikas padaryti galą šitokiam Lietuvos piliečių konstitucinių teisių varžymui ir tautos žeminimui. Būtina ryžtingai pareikalauti, kad būtų nedelsiant priimtos būtinas įstatymų pataisos, atimančios galimybę savivaliauti išduodant leidimus rengti viešuosius susirinkimus. Derėtų įstatymiškai įtvirtinti realią valdžios pareigūnų teisinę atsakomybę už bet kokius mėginimus pažeidinėti LR Konstituciją savavališkai ribojant joje įtvirtintas pamatines ir neatimamas valstybės piliečių teises ir laisves.

Demokratinę piliečių taikių susirinkimų teisė – vienas iš didžiausių Sąjūdžio revoliucijos iškovojimų. Šiandien ji yra paminta ir faktiškai atimta iš šalies piliečių. Tačiau ši teisė – pamatinė visų mūsų laisvės ir demokratinės santvarkos išlikimo Lietuvoje sąlyga.

Todėl ryžtingas ir nuoseklus šios demokratinės teisės gynimas turėtų tapti pirmuoju patriotiniu ir pilietiniu visos tautos uždaviniu siekiant susigrąžinant savo valstybę ir atkurti Lietuvos konstitucijoje deklaruojamą demokratinę politinę santvarką. Apgynus šią teisę būtų žengtas pirmas realus žingsnis atgaivinant smarkiai sunykusį Lietuvos žmonių moralinio ir pilietinio orumo jausmą. Be jo negalės išlikti ir pati Lietuvos valstybė. Juk iš tiesų laisva gali būti tik save ir kitus gerbiančių, tad niekada prieš susireikšminusius bei savivaliaujančius valdžios ponus neklūpančių žmonių tauta.