Trečiadienio (kovo 28 d.) vakarą į šv. Kotrynos bažnyčią rinkosi šalies kino elitas ir festivalio „Kino pavasaris“ filmų kūrėjai, aktoriai bei kino industrijos svečiai. Iškilmingos ceremonijos metu buvo paskelbtas metų geriausias kino operatorius, kuriam įteikta „Ąžuolo“ statulėlė.
Lietuvos kino operatorių asociacija (LAC) už geriausią metų darbą „Ąžuolu“ apdovanojo kino operatorių Mantą Kvedaravičių. Šio įvertinimo jis nusipelnė už darbą paties režisuotame filme „Barzakh“. Kino kūrėjas tikino esąs nustebęs, sulaukęs šio apdovanojimo. „Galvojau prieš atvažiuodamas, kodėl man turėtų būti įteiktas tas prizas. Galima pradėti galvoti, kad vaizdas, kadras yra pirmiau vertinamas kaip politinis dalykas plačiąja prasme. Šis filmas yra estetiškas politiškai,“ – teigė „Ąžuolo“ statulėlę gavęs M.Kvedaravičius.
Nusipelnę kino operatoriai pagerbiami ir įvertinami jau trečią kartą. Garbinga žiuri šiais metais nusprendė specialiu diplomu paskatinti ir jaunuosius kino operatorius, todėl įsteigė jiems atskirą nominaciją. Geriausiu jaunuoju kino operatoriumi pripažintas Linas Dabriška už darbą A.Blaževičiaus režisuotame filme „Dešimt priežasčių“.
LAC valdyba apdovanojimu už kūrybinius gyvenimo nuopelnus pagerbė kino operatorių Joną Tomaševičių. Jo nufilmuotos juostos: „Jausmai“ (1968 m., rež. A. Grikevičius, A. Dausa, diplomas už geriausią operatoriaus darbą X Baltijos šalių, Baltarusijos, Moldovos kino festivalyje Minske, žiuri prizas tarptautiniame San Remo festivalyje), „Herkus Mantas“ (1972 m., rež. M. Giedrys, Valstybinė premija 1973 m., antras prizas už operatoriaus darbą sąjunginiame kino festivalyje Alma Atoje), „Ave, vita“ (1969 m., rež. A. Grikevičius), „Perskeltas dangus“ (1974 m., rež. M. Giedrys), „Skrydis per Atlantą“ (1983 m., rež. R. Vabalas), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (1983 m., rež. A. Puipa) sudaro Lietuvos kino „aukso fondą“. J. Tomaševičiaus kamera filmavo ir režisierių Vytauto Žalakevičiaus („Žvėris, kylantis iš jūros“,1992 m.), Raimondo Banionio (“Vaikai iš „Amerikos“ viešbučio“, 1990 m., „Džiazas“ ,1992 m. ir kt.), Gyčio Lukšo („Mano vaikystės ruduo“, 1977 m. ir kt.), A. Dausos (dokumentinis „Ten, už durų“, 1966 m. ir kt.) filmus.
Kino operatorių dėkingumo prizas atiteko profesionalios kino ir skaitmeninių kamerų technikos nuomos įmonei „Cineskopė“ už nepriekaištingą filmavimo technikos priežiūrą ir paruošimą filmavimui.
Apdovanotuosius ir „Ąžuolo“ statulėles gavusius savo pasirodymu sveikino legendinis berniukų ir jaunuolių choras „Ąžuoliukas”. „Muzikos ir kino sintezė gyvuoja turbūt nuo to laiko, kai pasaulyje pradėjo augti ąžuolai, o gal ir dar seniau… Tad mūsų choro dalyvavimas tokio pobūdžio renginyje, kur už nuopelnus dalijami „Ąžuolai” – neišvengiamas. Tuo labiau, kad pagal pavardę man labai artimi medžių simboliai,” – juokavo choro meno vadovas Vytautas Miškinis.
