A.Patackas. Paslaptingoji Skandija, arba visada ieškok atsakymo LKŽ

Vietoj įvado

Šaltajame kare tarp skaitančiosios visuomenės ir istorikų įvyko proveržis. Turima omeny, kad vienu metu pasirodė pora rimtų tekstų, skirtų Jūratės Statkutės-Rozales knygoms aptarti, kuriuos parašė akademinės visuomenės atstovai. Kaip žinia, iki šiol galiojo kolektyvinė akademikų nuostata juos ignoruoti, tačiau Jūratės Statkutės-Rozales triumfališkas vizitas 2011m. vasarą ir ypač Vilniaus pedagoginio universiteto jai suteiktas honoris causa bei visuomenės spaudimas berods įtikino akademikus tokios pozicijos bergždumu.

Taigi, du straipsniai. Pirmasis – istoriko Dariaus Barono „Mokslas ir mes, lietuviai“ [1] ir antrasis – kalbininkų Alvydo Butkaus ir Stefano M. Lanzos (Stefano M. Lanza) „Kaip baltai tampa gotais“ [2]. Jauno istoriko Dariaus Barono darbe pagrindinis dėmesys skiriamas pasipiktinimui nešlove, kurią akademiniam pasauliui užtraukė universitetinio garbės vardo suteikimas „savamokslei istorikei“, ir tik antroje vietoje jos kūrybai, konkrečiai gotų tėvynės – Skandzos salos lokalizacijai. Prof. Alvydo Butkaus ir jo kolegos straipsnis žymiai nuosaikesnis, labiau geravališkas, jo pabaigoje pripažįstama, kad „autorė savo tezes perša ne piktavališkai, t.y. visai neturėdama tikslo sąmoningai suklaidinti skaitytojų. Ji tiesiog tautiniu užsidegimu ir gera valia stengiasi kompensuoti savo filologinių įgūdžių trūkumą, ydingą tyrimo metodologiją, taip pat ir lotynų kalbos mėgėjišką išmanymą. Nors ir niekaip negalima sutikti su autorės pagrindine mintimi apie gotų kilmės vietą Aistmarių nerijoje, turime pripažinti, kad jos mėginimas aiškintis gotų ir gudų sąsajas su baltais ir reikalauti daugiau dėmesio lietuvių istorijai bei kultūrai yra vertas pagarbos“.

Tuo tarpu jo kolega Darius Baronas žymiai kritiškesnis, kai kurie pasažai peržengia etikos ribas: „(autorės) ryšys su istorija buvo palaikomas klausantis Ispanijos istorijos paskaitų Madride [1952-1958] ir laisvalaikiu lankantis bibliotekose bei skaitant knygas namuose. Matome savamokslę, kuri kultivuoja savo hobi – senąją baltų istoriją“. Įdomu, o kiek gi truko jo paties mokslai – ar ne tuos pačius šešis metus? Darius Baronas yra Lietuvos christianizacijos bei hagiografijos, LDK stačiatikių kultūros žinovas, tačiau visuomenėje jis yra labiau pragarsėjęs herostratinių polinkių knyga, apšaukiančia Pilėnų gynėjus bailiais ir šiaudadūšiais, moksline prasme niekine, tačiau mirtinai įžeidusia daugelio lietuvių mitologinę savimonę (nebent pliusu laikysime gausiai cituojamus šaltinius). Jūratės Statkutės-Rozales lyginimas su išgarsėjusiu pseudoistoriku Gavinu Menzisu (Gavin Menzies) yra nekorektiškas, žinant (ir nutylint), kad Jūratės Statkutės-Rozales darbus vertina ne tik jos gerbėjai, bet ir toks tikrai solidus mokslininkas bei rašytojas Giljermo Moronas (Guillermo Morón), ilgametis Venesuelos istorijos akademijos pirmininkas, Simono Bolivaro universiteto profesorius, dėstęs Hamburgo universitete ispanų kultūrą.

Taigi, visuomenės spaudimas padarė savo – ledai pralaužti. Nors abu autoriai vieningai atmeta gotų sutapatinimą su baltais (kam belieka pritarti), tačiau išties Jūratės Statkutės-Rozales atkaklumo dėka progermaniškos „ plataus akademinio tarptautinio konsensuso (D. Baronas)“ pozicijos dėl germanų-gotų-baltų tarpusavio santykių apskritai ir gotų gimtinės Skandzos lokalizacijos susvyravo. Pabandysime šiuo tekstu jas dar labiau palenkti į baltišką pusę – bet apie viską iš eilės.

***

SKANDZA

Iš esmės abu autoriai nagrinėja vieną ir tą patį klausimą – kurgi buvo paslaptingoji gotų gimtinė, sala Skandza – ar prie Baltijos rytinės pakrantės, ties Vyslos žiotimis, ar visai kitame, priešingame Baltijos jūros krante – ten, kur dabar gyvena švedai ir kitos skandinavų tautos. Kodėl šitai svarbu? Mat, jei gotai radosi šiapus Baltijos, mūsų, aisčių pašonėje, tai galima juos laikyti artimais baltams; tačiau jei jų gimtinė buvo anapus jūros, tai tada laimi progermaniškoji linija. Tyrimas iš esmės remiasi į vieną šaltinį – VIa. greičiausiai gotų kilmės istoriko Jordano veikalu „Getika“ (De origine actibusque Getarum), o ypač į tą jo teksto vietą, kur aprašoma Skandza. Abu autoriai vieningai kritikuoja Jūratę Statkutę-Rozales už jos atkaklų tvirtinimą, kad ši teksto vieta yra netiksliai išversta. Konkrečiai viskas susiveda į dviejų lotyniškų žodžių – in fronte ir in conspectu prasmių aiškinimasi. Nenorėdami kartoti argumentacijų, pateiksime tik galutines išvadas. Akademikų nuomone (kuri atitinka jau minėtą kolektyvinį „konsensusą“) Jordanas (tiksliau jo perpasakojami antikos autoriai) teigia, kad sala buvusi priešais Vyslos žiotis, bet anoje jūros pusėje, tai yra Skandinavijos pusiasalis ir yra ta sala. Tuo tarpu Jūratė Statkutė-Rozales Jordano teiginius interpretuoja savaip, tiesiogiai – kad sala buvusi pažodžiui „priešais (in fronte)“ Vyslos žiotis, tai yra čia pat, matoma nuo žemyno plika akimi, ir kad tai yra Aistmares nuo jūros skirianti sala ar pusiasalis, o taip pat Sembos pusiasalis ir netgi Kuršių nerija – kitais žodžiais, sala, o gal pusiasalių ir salų kompleksas, kuris yra jūros bangų ir toje vietoje į jūrą įtekančių upių sąveikos pasekmė. (Graikų geografas Ptolemajus kalba net apie keturias Skandijas – tris mažas, ir dvi dideles, iš kurių viena yra priešais Vyslos žiotis. Tą patį sako ir lotynų istorikas Pomponijus – kad Kodano [Gotų, dabar Gdansko] įlankoje yra daugybė didelių ir mažų salų, kurias skiria nedideli tarpai – prisiminkime, kad ir Kuršių nerija kadais nebuvo ištisinė, o turėjo ir protakų).

Tiesą sakant, mokslininkų argumentai, nors paremti ir gausiai demonstruojamomis lotynų kalbos žiniomis, nelabai įtikina. Tuo tarpu Jūratė Statkutė-Rozales remiasi dar ir gotų kilmės Kastilijos karaliaus Alfonso X Išmintingojo (1221-1284) pasakojimu apie gotų protėvynę – apskritai jos stiprioji pusė yra ispanakalbės lektūros žinojimas. Nors jis irgi remiasi Jordano (kuris, kaip jau sakyta, turbūt buvo gotų kilmės) tekstu, tačiau papildo jį naujomis detalėmis. Neatmeskime kilmės pranašumų – juk protėvių pasakojimai yra, ko gero, patikimesnis dalykas nei istorikų išmislai (prisiminkime kad ir Daukantą, kuriam iš protėvių paveldėtos žinios bei instinktas leido niekada neklysti). Be to, neatmestina, kad plačiai po Europą blaškęsi gotai gebėjo palaikyti tiesioginį ryšį su protėvyne – prie šito verta sustoti plačiau.

***

RYŠYS SU PROTĖVYNE

Jūratė Statkutė-Rozales primena, kad yra tokia keistoka  Adomo Bremeniečio veikalo „Decriptio insularum Aquilonis“ ištrauka: „Sunt  et aliae interius, quae ubiacent imperio Sueonum; quarum vel maxima est illa, quae Curland dicitur; iter habit octo dierum; gens crudelissima propter nimium idolatriae cultum fugitur ab omnibus; aurum ibi plurimum, equi optimi. Divinis, auguribus atque nigromanticis omnes domus plenae sunt, [qui etiam vestitu monachico induti sunt]. A toto orbe ibi responsa petuntur, maxime ab Hispanis et Grecis“ (paryškinta mūsų) [5]. Trumpai perpasakojant, čia sakoma, kad Kurlande (t. y. baltų krašte, pabaltijyje) pilna žynių ir kitokių dvasininkų, kurių patarimo atsiklausti atvykstama net iš Ispanijos ir Graikijos. Kas galėtų būti tie piligrimai, jei ne tolimi gentainiai, atvykę pasisemti išminties, atgaivinti atmintį iš pirminių šaltinių? Ir kita užuomina iš Alfonso X Išmintingojo raštų (jis cituoja IV-Va. istoriką Ablabijų [Ablabius, Ablavius], kurio kūrinys Historia Gethorum yra dingęs) – gotai iškeliaudami svetur visada palikdavę „savo vyresniuosius tam, kad gintų žmones ir saugotų žemę“. Kaip čia neprisiminus žemaitiškųjų butšaknių ir prūsų butsargių – būtent todėl šių vyrų liudijimai atrodo patikimesni už lingvistinius mandravojimus.

Be to, Jūratė Statkutė-Rozalesišmeta dar vieną svarbų švietalą – Motiejaus Pretorijaus veikalus. Būdamas „vietinis“, t. y. Prūsijos gyventojas, jis net neabejoja, kad „Prussia antiqua ac nativa gothorum sede [Prūsija yra senoji bei gimtoji gotų buveinė](veikalas „Mars Gothicus“).

***

Yra betgi kontrargumentas, kurį kalbininkas AlvydasButkus laiko svarbiausiu ir lemiančiu.

„Tačiau galutinio argumento prieš J. Statkutės skandinaviškos gotų kilmės neigimą nebūtina ieškoti, interpretuojant žodžių junginius, sutikrinant šaltinius, atkuriant prieš pusantro tūkstančio metų gyvenusio žmogaus geografinį vaizdinį ar aiškinant kokią giliai paslėptą Jordano aprašo potekstę.

Užtenka perskaityti tai, kas Jordano rašoma toliau, t.y. ką J. Statkutė nutylėjo:

„In Scandza vero insula, unde nobis sermo est, licet multae et diversae maneant nationes, septem tamen earum nomina meminit Ptolemaeus. Apium ibi turba mellifica ob nimium frigus nusquam repperitur. In cuius parte arctoa gens Adogit consistit, quae fertur in aestate media quadraginta diebus et noctibus luces habere continuas,  itemque brumali tempore eodem dierum noctiumque numero lucem claram nescire. Ita, alternato maerore cum gaudio, beneficio aliis damnoque impar est“. („ Scandzos saloje, apie kurią sukasi mūsų kalba, nors daug ir skirtingų tautų joje apsigyvenusios, tačiau jų Ptolomėjus mini tik septynis pavadinimus. Tenai bičių meddarių spiečių dėl nepaprastai didelio šalčio niekur nerandama  O jos šiaurinėje dalyje Adogit gentis apsistojo, kuri – pasakojama – vidury vasaros per keturiasdešimt dienų ir naktų turi  nuolatinę šviesą, ir panašiai žiemos metu tokiu pat dienų ir naktų laikotarpiu aiškios šviesos nežino. Šitaip jie patiria kaitaliojimasi džiaugsmo ir liūdesio, kurie tačiau yra nepanašūs į kitas laimes ir nelaimes“)[6]

Išties, šis aprašymas neabejotinai tinka Skandinavijai ir visai netinka mūsų „padangtėms“. Kur čia šuo pakastas? Atsakymo reikia ieškoti visai kitose plotmėse, nei senovės mokslininkų raštai. Leiskime sau pereiti į visai kitokią stilistiką…

Sakmė apie gotų tautos radimasi ir keliones po platų pasaulį

Senovėje Europos šiaurėje, jos lygumose nuo Baltijos jūros beveik iki Uralo, prieš daugelį tūkstančių metų plytėjo Didžioji Giria. Ji užaugo atsitraukus paskutiniams ledynams, atšilus orams.  Kai Girioje vėl radosi žvėrys ir paukščiai, kartu su jais radosi ir žmonės. Jie buvo Girios dalis, jos vaikai. Valgė jie ką galima buvo rasti Girioje, žemės dirbti jie dar nemokėjo, jų buvo nedaug – tiek, kiek galėjo iš Girios pramisti. Giria dalijosi su jais savo turtais – riešutais, medumi, vaisiais. Nei pietuose dunksančiuose kalnuose, nei rytuose plytinčiose dykrose-stepėse niekas negyveno, nes ten nebuvo galima išgyventi. Tokios pat tuščios ir nejaukios buvo jūros pakrantės, nes dar nemokėta pamilti jūros, kuri jiems buvo tik marios – marõs viešpatija, anapusybė. Giria buvo jų Motina ir jų maitintoja, jie ir gyveno augalo gyvenimą, jų šventės buvo augalo šventės – prasidėjimo, vešėjimo ir brandos. Taip truko tūkstančius metų, bet ir čia liejosi laiko upė. Girioje darėsi ankšta, norėjosi tolių, norėjosi sužinoti, kas ten už devynių kalnų ir devynių upių. Pirmieji pakilo neramuoliai, jauni vyrai, kuriems pabodo jauki motinos Girios prieblanda. Dalis jų patraukė į rytus, dalis į vakarus. Rytiniai prisijaukino laukinius žirgus – tada jiems atsivėrė stepių toliai. O vakariniai pasiekė jūros pakrantes. Suprato – norint čia išgyventi, reikia prisijaukinti jūrą, į ją įeiti. Taip buvo sukurta nuostabi naujovė – valtis, laivė, eldija. Ja buvo galima žvejoti bei leistis į netolimas keliones. Kai prie jos buvo atrasta burė, tapo įmanomos ir tolimos kelionės. Tiems, kuriems buvo ankšta čia, pelkėtose pakrantėse, magėjo jūros toliai. Jie sėdo į laives ir leidosi akipločiu, kol pasiekė aną jūros krantą ir ten apsigyveno, o šalį pavadino tuo pačiu vardu, kuriuo vadino ir savo tėviškę – Skandija. Jautė, kad kinta jų esmė ir jų papročiai – ten buvo visai kitas, rūstus ir vyriškas pasaulis, visai kitoks, nei jauki motinos Girios įsčių prietema. Jautė, kaip vietoje romõs radosi juose aržumo, kaip kito ne tik jų papročiai, bet ir jų kalba, virsdama aštria gerkline, be buvusio melodingumo. Jų mene siautėjo prievartos ir kovos pamėklės, aštrūs plėšrūnų ragai, snapai ir nagai. Dangų apgyvendino aržios ir negailestingos dievybės, visai nepanašios į Tą, kuriam buvo laujama* Romuvose. Dangaus  dievybės atspindėjo gyvenimą – reikėjo išgyventi, reikėjo kovoti, būti jėgesniam už kitus – silpnam tame pasaulyje nebuvo vietos. Tačiau viską atpirkdavo pergalės skonis, svaigus pranašumo narsa jausmas. Jėgos, narsõs perviršis, jei nenorėdavai jo išlieti ant sėbrų, skatino keliauti, veržtis.

Taip gimė gotų tauta – motinos Aistijõs sūnūs. Tačiau jie buvo jau kita tauta – juk sūnus nėra motina. Su motina juos rišo tik atmintis ir žodžių šaknys, tačiau dainos jau buvo praradusios melodingumą ir lyrizmą, jose žvangėjo ginklai ir grūmėjo rūstis. Tačiau sūniškumo jie neišsižadėjo – gotų kalba sūnus yra „sūnus“. Tie, kurie liko ištikimi Giriai, jos įsčioms, jos ẽsai dabar vadinami baltais. Jiems gi liko gudų-gotų, svetimų, jau nebesavų lemtis…

———————————-

Grįžkime prie tyrinėjimų – išties, Alvydo Butkaus priekaištas yra rimtas. Jūratė Statkutė-Rozales apsiriboja tik vietovardžio lokalizacija ir neaptaria jo apibūdinimo Jordano veikale, kur aiškiai kalbama apie daug labiau į šiaurę nutolusius kraštus, kur dėl šalto klimato net nėra bičių (apium ibi turba mellifica ob nimium frigus nusquam repperitur) ir kur vasarą net keturiasdešimt dienų beveik nenusileidžia saulė, t.y. šie kraštai yra arti poliarinio rato. Kaip išspręsti šią mįslę?

***

Kai lietuvis susiduria būties ir buities mįslėmis, jis turėtų ne klausinėtis pas kaimynus ar šokti prie enciklopedijų ar wikipedijų, o atsiversti savo tautos šventraštį – didijį lietuvių kalbos Žodyną. Ką rasime LKŽ, įvedę šaknį „skand-“? Pasirodo, turime terminą SKANDẼNĖ !!!, tai yra „gelmė; klampynė“ (pvz.”nevažiuok – čia gili skandenė, t. y. pelkė). Iš kito sakinio “nakčiai užspėjus, …  skendlių (t.y. skenduolių) šešėliai…pradeda staugti ir ima žmones SKANDYNĖN veik traukti (čia paimta iš Auszra, 1885m., p.45) galima daryti išvadą, kad buvo vartojama ir SKANDYNĖ. Poetiniuose tekstuose galima rasti SKENDENA (SKENDĖ) – gelmė. Taigi, , SKANDENĖ, SKANDYNĖ, SKENDENA (SKENDĖ) – pelkė, gelmė (kilę iš “skandinti, skęsti”).

Tuo tarpu NERIJA (NERINGA – turbūt kuršiškai).- siaura, ilga smėlio sekluma jūroje išilgai kranto (DLKŽ). Yra dar ir sinonimas NERČIA – “plati smėlėta pakrantė”(plg. SKANDIJA – SKANDZA (galima, anot J. Statkutės-Rozales tarti SKANČIA) ir NERIJA – NERČIA. Tad klampios pakrantės buvo vadinamos skandenėmis, o smėlėtos – nerijomis.

Taigi, Jordano ir kitų autorių SCANDZA yra lietuviškų žodžių SKANDENĖ , SKANDYNĖ, SKENDENA (SKENDĖ) kiek fonetiškai iškreiptas variantas, kuris reiškia pajūrio klampynes, pelkes, būdingos upių deltoms, estuarijams – pvz., Nemuno, Vyslos deltos yra pelkėtos klampynės, o nuo jūros jas skiria smėlėtos nerijos.

Taigi, Jordaną, teisingai nustačiusį gotų radimosi vietą rytiniame Baltijos jūros krante suklaidino perkeltasis į kitą krantą pavadinimas, ir todėl jis toliau aprašo jau Skandinavijos pusiasalį – su atšiauriu klimatu, baltosiomis naktimis. Jūratės Statkutės-Rozales bandymas aiškinti, kad baltai gyvenę ir žymiai šiauriau („baltai buvo išsiplėtę Suomijoj, kur dargi paliko savo kalbos klodą”) [9] yra apysilpnis – patikimesniu atrodo variantas apie Jordano riktą.

Arčiausiai šios mįslės įminimo buvo Motiejus Pretorijus, bandęs vesti šį žodį iš lietuviškojo „skandinu“, bet paskui nuvažiavo į pievas. Keista, kad mūsų kalbininkai, o ir kvalifikuotas kalbininkas Alvydas Butkus, kaip čia mandagiau pasakius, neatkreipė dėmesio į LKŽ siūlomą mįslės įminimą.

Koks tad mįslės sprendimas peršasi savaime? Gotai iš savo tėviškės – baltiškojo pajūrio, pasionarinio instinkto pastūmėti, persikelia į priešingą jūros pusę, dabartinę Švediją, atsinešdami čia senąjį tėviškės vardą – Skandija (Skandena, Skandenė, Skandynė), iš kurio ir kilo Skandinavijos pavadinimas (nei pajūrio pelkių, nei nerijų nerasime Skandinavijoje – ten pakrantės yra uolėtos, akmenuotos).

Paskaitykime Jordaną: „qui ut primum e navibus exientes terras attigerunt, ilico nomen loci dederunt. nam odieque illic, ut fertur, Gothiscandza vocatur“ („tik išlipę iš laivų, ant žemės, jie iškart davė jai pavadinimą. Sako, kad ji iki šiol vadinasi Gotiskandza“) [7].

Ir dar viena labai svarbi citata iš Jordano, kuri kažkodėl tiek Alvydo Butkaus, tiek Jūratės Statkutės-Rozales yra ignoruojama. Kaip žinia, pagal Jordaną gotai iškeliavo iš gimtųjų vietų trimis laivais. Trečiasis laivas atplaukė  vėliausiai, ir juo plaukusieji buvo pavadinti, anot Jordano, slunkiais, gepanta, o iš čia kilo vardas gepidae (kai kurie komentatoriai mano, kad trys laivai simbolizavo tris (būsimas?) gotų gentis – ostrogotus, visigotus ir gepidus). Pastarųjų protėvyne yra įvardijama būtent Vyslos žiotys: „hi ergo Gepidae[…], dum Spesis provincia commanerent in insulam Visclae amnis vadibus circumactam” („ Tie gi gepidai […] gyveno Spezis apylinkėse, saloje, apsuptoje upės Vyslos seklumų“) [8]. Aiškiau nepasakysi!

Taigi gotai, persikėlę į kitą Baltijos krantą, galutinai susiformuoja kaip tauta su vyraujančiu vyriškuoju pradu, sukuria savo meną – taip vadinamą „žvėrinį stilių [animal style]“ su nemažiau „žvėriška“ šiurpia mitologija (gal būt juos tada jau galima vadinti protogermanais). To paties pasionarinio impulso vedami jie nuo II a. po Kr. tęsia savo ekspansiją jau į rytus. Kažkur ties Poliesės pelkėmis jie apsistoja dar vienoje pusiau mitinėje šalyje, kurią vadina AUJOMĄ (Oium)**, vandenų šalimi, o paskui prasiveržia į Dniepro aukštupius, kur susiduria su kita vyriška, genetiškai artima stepių civilizacija – skitų, alanų pasauliu. Toliau viskas vyksta taip, kaip aprašyta enciklopedijose – užkariaujama Dakija, vėliau Roma, dar vėliau įsiveržiama į Ispaniją ir t.t.

***

Kitas, vertas dėmesio Alvydo Butkaus priekaištas yra toks: “Apie Scandzos salą Jordanas rašo ir kitur. Tačiau platesnė informacija, kurią jis teikia, sunkiai pritaikoma Aistmarių ar kitoms Baltijos nerijoms. Štai, pavyzdžiui, kaip toji sala apibūdinama IV, 25 skyrelyje: Scandza insula quasi officina gentium aut certe velut vagina nationum („Scandzos sala beveik kaip tautų gamykla arba bent tikrai kaip nacijų įsčios“). Ar įtikėtina, kad 65 km ilgio ir iki 2km pločio nerija galėjo būti taip praminta?“.

Į šį priekaištą galima atsakyti taip: Jordanas turėjo omeny ne tiek pačią salą, o upių žiotis, kurios išties buvo kaip didžiosios baltų GIRIOS įsčios (plg. „устье“, „uostas“, „ostea“[lot]). Didžioji Giria su jos didžiule viename kvadratiniame kilometre augančia biomase buvo nepalyginamai vešlesnė, tinkamesnė gamtinė aplinka senovės žmonėms nei žymiai skurdesnės, beveik negyvenamos stepės, kalnai ar nederlios jūros pakrantės. Upės – Nemunas, Vysla tarnavo kaip autostrados jų demografinio perviršio migracijai vakarų kryptimi, o jų žiotis ir susidariusios upių nešmenų dėka salų ar pusiasalių kartu su pajūriais kompleksą išties galima laikyti tautų įsčiomis – juk Jordanas išvardija Skandzoje „pagimdytų“ beveik trisdešimties tautų ar genčių vardus (žymiai daugiau nei ankstesnis autorius Ptolemajas). Ar nederlūs Skandinavijos uolynai būtų galėję jas pagimdyti ir išmaitinti?

Tad Jūratės Statkutės-Rozales įnašas į mūsų kiek užpelkėjusį istorijos mylėtojų bei jos mokintojų pasaulį yra neginčytinas – jos sukelti ratilai dar ilgai neleis apaugti maurais mūsų žingeidumui bei istorinei savimonei. Be abejo, ji ne visada ir ne visur teisi, kad ir dėl Žemaitijos lotyniškame pavadinime SAMOGITIA įžiūrėto gotiško pėdsako. Tačiau būtent jos dėka gotai „priartėjo“ prie baltų, jos dėka išsijudino baltų-germanų sąlyčio klausimas, jos iškeltų dalykų kontekste galimas kiek kitoks požiūris į Wulfilos bibliją, į gotų-baltų ir gotų-germanų kalbų bei papročių santykius. Nors Jūratės Statkutė-Rozales ir kritikuoja Kazimierą Būgą dėl jo bandymo sieti gotus su jotvingiais, ši kryptis, pasirodžius garsiajam Jotvingių žodynėliui, yra itin perspektyvi ir, kaip atrodo, žadanti netikėtumų [12].

Pora žodžių apie politinį kontekstą – Didžioji tarybinė enciklopedija („Большая советская энциклопедия“, БСЕ) irgi kildina gotus iš Pavyslio, bet ne todėl, kad pritartų probaltiškai linijai, o kad sumenkintų gotų-germanų vaidmenį pietų Rusijos ir Ukrainos istorijoje, kurį savo ruožtu eksploatavo savo tikslams ir fašistinė Vokietija. Tokios pačios tendencijos jaučiamos ir Lenkijoje, kur apie gotus ir galindus dabartinėje Lenkijos teritorijoje kalbama nenoriai, pro dantis (autoriui teko susidurti su šituo susidurti rašant apie t.v. galindų kario lobį, rastą Galindijoje )[10]. Mat, pripažinus progermanišką gotų kilmės versiją, pakimba ore garsusis šūkis „To jest naszi ziemi“, kurį rasime kiekviename prūsiškosios Lenkijos miestelyje.

Pabaigai grįžkime prie to, nuo ko pradėjome – prie šaltojo karo tarp visuomenės ir istorikų: „Pasak prof. Z. Zinkevičiaus, kai kurių mūsų istorikų pasigautas Lietuvos istorijos tendencingas menkinimas, tęsiant sovietinę ar lenkiškąją tradiciją, duoda priešingą rezultatą – žmonės iš viso nustoja pasitikėti profesionaliais istorikais, ima graibstyti pseudoistorikų knygas ir aklai tikėti jose surašytais pasakojimais apie lietuvius ir apskritai baltus [3]. Yra ir kita priežastis, mokslininkų arogancija – jau citavome Darių Baroną. Ką reiktų daryti, norint jei ne nutraukti karą, tai bent sušvelninti įtampą?

Pažvelkime į biografiją jau minėto Guillermo Morón, palankiai atsiliepusio apie Jūratės Statkutės-Rozales darbus. Atkreipkime dėmesį, kad jis yra vadinamas ne tik mokslininku, bet ir rašytoju. Išties, šalia akademinio pobūdžio knygų jo darbų („Historia de Venezuela“) sąraše rasime ir istorinės eseistikos („Imágenes y nombres“), jis yra apdovanotas Nacionaline literatūrine premija. Tai išvis būdinga kultūringoms tautoms – šalia preciziškų, bet sausų akademybių gyvuoja ir eseistinio pobūdžio kūriniai, turintys pakankamai patikimą istorinį pagrindimą, bet naudojantys esé žanrą kaip priemonę „lengviau suvirškinti“ istorikų nuobodybes. Būtent jie tarnauja tarpine grandimi tarp istorikų ir visuomenės, būtent jų ir trūksta Lietuvoje. Ar tik nebus tai pagrindine nesusišnekėjimo, abipusių priekaištų priežastimi – nebuvimas tarpinio žanro, nesugebėjimas prie profesinės kompetencijos pridėti lašelį fantazijos ir intelektualinės rizikos?

Idealiu atveju šitoks žanras, gebantis suderinti intuiciją ir logiką, tarnauja ne tik retransliavimui – dažnai jose dėstomos įžvalgos yra gilesnės nei rutininių istorikų. Štai Osvaldas Špengleris – eilinis matematikos mokytojas iš provincijos miestelio, parašęs  Der Untergang des Abendlandes – knygą, kuri ne tik nušluostė nosį istorijos profesionalams, bet ir suvaidino maždaug tokį patį vaidmenį istorijos moksle, kaip Mendelejevo atrasta periodinė elementų sistema – chemijoje ir fizikoje, jau nekalbant apie milžinišką „Vakarų saulėlydžio“ populiarumą tų laikų visuomenėje, kai ginčijamasi buvo net turguje. Be abejo, mūsų mokslininkus galima suprasti – mažos algos, akademinė aplinka, orientuota į disertacijų kurpimą, bet neskatinanti kūrybiškumo, ir t.t. Suprasti, bet ne atleisti – niekas nėra atleistas nuo pareigos tarnauti ir tiesai, ir tautai.

IŠVADOS

a) gotų tėvyne laikytinas ne Skandinavijos pusiasalis, bet Baltijos jūros pakrantės baltų genčių kaimynystėje – senovinė Skandija. Lemiamu argumentu yra LKŽ duomenys, kur randame Baltijos pajūrių toponimus Skandenė, Skandynė, Skendena (Skendė).

b) gotų gentys, persikėlę į kitą jūros pakrantę, atšiauriomis sąlygomis suformavo savo identitetą – aržų, vyrišką, o taip pat atitinkamą jam mitologiją bei „žvėrinį stilių (zoomorphic, animal style)“ mene.

c) gotus reikėtų traktuoti kaip tarpinį etnosą tarp baltų ir germanų („baltės Motinos sūnūs“). Savo ruožtu tarpiniu etnosu tarp baltų ir gotų laikytini galindai. Tačiau galindai dar yra baltai, o gotai – jau nebe.

d) lemiančiu dėmeniu yra vyriškasis pradas, o taip pat sėslumas. Baltai – tai tie, kurie niekur nekeliavo, kurie nuo amžių gyvena ten, kur gimė. Išimtis, patvirtinanti taisyklę – galindai, paskui gotus pasiekę net Pirėnų pusiasalį [žr. 9].

***

Post scriptum:

Kol šis tekstas pasiekė viešumą, pasirodė ir kiti straipsniai ta pačia tema, pratesiantys diskusiją (atsakymą į A.Butkaus ir S.Lanzos straipsnį J. Statkutė paskelbė Vorutos vasario 18 d. numeryje bei internete. Savo nuomonę, pavadintą Už ir prieš dr. J. Statkutę de Rosales,  yra pareiškęs ir sociologas prof. R. Grigas. Jo straipsnis publikuotas internetinėje erdvėje ir Lietuvos žinių kovo 1 d. numeryje. Be to, Vilniaus knygų mugei (vasario 23-26 d.) buvo išleista brošiūra, kurią sudaro J. Statkutės naujas apžvalginis straipsnis, taip pat A.Butkaus ir S.Lanzos straipsnis bei prof. R. Grigo minėtasis straipsnis. Po to pasirodė naujas, antrasis A.Butkaus ir S.Lanzos straipsnis užgauliu pavadinimu „Patriotizmas pseudomokslo pakuotėje“ (alkas.lt bei Vorutoje). Kiek žinau iš asmeninio susirašinėjimo su J. Statkute-Rozales, ji rengia atsakymą ir į šį straipsnį). Taigi, diskusija tęsiasi, tikslas tarsi pasiektas. Tačiau stebina kalbininkų atžagarumas – tie patys argumentai, tas pats požiūris „iš viršaus“, nematant savo ydų – užsidarymo lingvistiniame-fonetiniame dramblio kaulo bokšte, be platesnio kultūrologinio žvilgsnio. Kad ir toks pavyzdėlis – prie niekinamų etimologijų, be kitų, priskiriama ir Kalėdų kildinimas iš „kalėti“ (tiksliau iš „nukalėti“, t.y. nustelbti, nuvarginti. Grynai lingvistiškai-fonetiškai tai gal ir turi racijos, tačiau ar galima ignoruoti visą kultūrinį-kalendorinį kontekstą, kuris nedviprasmiškai sieja ikikrikščioniškųjų Kalėdų, kalėdinio virsmo kontekstą su gamtos nuovargiu, nusikalėjimu, su pravardėmis ir pavardėmis Kalendra, Kalėda, o gal ir Kalanta, apibūdinančiomis paliegusį žmogų. Tuo tarpu A. Butkus šią etimologiją stato šalia išties anekdotinių, savadarbių etimologijų, tokių kaip „anakonda“ kildinimo iš žemaitiško posakio „ana kond“ (ji kanda), o senovės inkų tvirtovės pavadinimo „Vilkabamba“ aiškinimo kaip lietuviško „vilko bamba“. Šitaip kalbininkai tik pademonstruoja gan abejotiną jumoro jausmą, ir, kas žymiai blogiau, profesinį siaurumą, kuris nei kiek ne geresnis už mėgėjų laisvybes…)

———————————-

*lauti (lauju, lauja; laujate, laujame) – ką nors garbinti giesme (šį pamirštą senžodį galima atstatyti iš Motiejaus Pretorijaus kupolinių aprašymo).

**Aujom’a (Oium originale– anot Jordano, “vandenų šalis“, apsupta pelkių ir palių, bet pasižyminti vešlumu ir derlumu, į kurią gotus atvedė jų karalius Filimeras. Manoma, kad tai – Dniepro aukštupiai, takoskyra tarp Baltijos ir Juodosios jūros baseinų. Atrodo, kad būtent čia gotai suskilo į ostgotus, greutnung‘us ir vestgotus, terving‘us  („gruntinius“ nuo „gruntas“, t. y. gyvenančius žvyringose vietovėse, priekalnėse ir „dervinius“ – nuo „derva“, t.y. miškinius, gyvenančius giriose ?)

Literatūra:

1. Darius Baronas, Mokslas ir mes, lietuviai, Naujasis Židinys-Aidai, 2011/8
2. Alvydas Butkus, Stefano M. Lanza, Kaip baltai tampa gotais, Voruta Nr.24[738], 2011.12.23 ir    Nr.1(739), 2012 01 07.
3. ten pat, Voruta Nr.24[738], 2011.12.23, p.1
4. ten pat, Voruta Nr.1(739), 2012 01 07
5. Kazimieras Būga, Raštai, III t.,Vilnius, p. 159.
6. Jordanas, GETICA: http://krotov.info/acts/06/iordan/iordan05.html
7. ten pat, 26 pastraipa
8. ten pat, 96 pastraipa
9. Algirdas Patackas, Galindiana, arba kelionė paskui mūsų protėvius galindus į Santjago de Kompostelą, į pasaulio pakraštį, finis terrae, per erdvę ir laiką, Kaunas, 2010.
10. Algirdas Patackas, Fenriras. Ką byloja ežero dugno lobis apie galindus ir gotus, Naujoji Romuva, 2011, Nr.2
11. https://alkas.lt/2012/02/03/j-de-rosales-kaip-tevyne-tampa-svetima-atsakant-%e2%80%9ekaip-baltai-tampa-gotais-autoriams/
12. Algirdas Patackas, Jotva – teriota, bet neprarasta, Terra Jatwezenorum 2011, III t., Punskas, 2011

———————————-

Žemėlapiai:
1. https://alkas.lt/wp-content/uploads/2012/02/vyslos-delta-rosales.jpg
2.http://www.google.lt/imgres?q=goths+maps&hl=lt&sa=X&biw=1024&bih=571&tbm=isch&prmd=imvns&tbnid=gdwc8FXf5QIs8M:&imgrefurl=http://www.vnnforum.com/showthread.php%3Ft%3D94930&docid=I5kTjIC13AFtoM&imgurl=http://nazi.org.uk/maps/Karte_v%252525C3%252525B6lkerwanderung.jpg&w=1000&h=663&ei=EMcxT4y0BMKb8gOsiommBw&zoom=1&iact=rc&dur=921&sig=110319732318210488004&page=1&tbnh=113&tbnw=159&start=0&ndsp=15&ved=1t:429,r:13,s:0&tx=117&ty=44

Šis straipsnis buvo paskelbtas istorijos laikraštyje „Voruta“ ( Nr. 4 (742) 2012 m. vasario 18 d., Nr. 5 (743) 2012 m. kovo 3 d., Nr. 6 (744) 2012 m. kovo 17 d.)