Skaičiuojame 23-uosius atkurtos nepriklausomos Lietuvos metus. Demokratinė laisva valstybė yra neatsiejama nuo pagarbos žmogui – pagarbos žmogaus pagrindinėms teisėms ir laisvėms.
Žvelgiant į Lietuvos istoriją, matome, jog žmogaus teisių idėja mūsų tautoje turi senas tradicijas. Jau 1922 m. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje buvo suformuluoti tam tikri žmogaus teisių principai. Antrajame šios Konstitucijos skirsnyje „Lietuvos piliečiai ir jų teisės“ įtvirtintos lyčių lygybės prieš įstatymą nuostatos, tikėjimo ir sąžinės laisvės, turto neliečiamybės principai, draudžiama diskriminacija kilmės, religijos, tautybės pagrindu.
Tarpukario karta, antrosios sovietinės okupacijos metais pasirinkusi partizaninės kovos kelią, gynė ne tik Lietuvos laisvę, bet ir etines, moralines vertybes, sudarančias žmogaus teisių pagrindą. Tai atsispindėjo partizanų leidžiamuose dokumentuose, pogrindinėje spaudoje, rašytuose atsiminimuose.
1949 m. vasario mėn. Minaičių kaime, Radviliškio rajone partizanų steigiamajame suvažiavime įkurto Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Taryba vasario 16 d. pasirašė konstitucinio lygmens dokumentą – Deklaraciją, kuri kartu su kitais suvažiavimo metu priimtais dokumentais sudarė teisinį ir politinį mūsų tautos laisvės kovos pagrindą. Minėtoje Deklaracijoje didelis dėmesys skirtas žmogaus teisėms. Šiame dokumente skelbiama, kad valstybinė Lietuvos santvarka – demokratinė respublika, suvereni valdžia priklauso tautai. Deklaracijoje įtvirtinta nuostata, kad iki to laiko, kai bus galimybė demokratiniais rinkimais išrinkti Seimą ir paskelbti žmogaus laisvės bei demokratijos principus atitinkančią valstybės konstituciją, Lietuvos valstybės atkūrimas vykdomas pagal Deklaracijoje paskelbtus nuostatus ir jau minėtos 1922 m. Lietuvos Konstitucijos dvasią. Dokumente pabrėžiama, kad valstybė turi garantuoti lygias teises visiems Lietuvos piliečiams, kurie nepažeidė lietuvių tautos interesų. Paskutinis Deklaracijos punktas skelbia: „LLKS Taryba, prisidėdama prie kitų tautų pastangų sukurti pasaulyje teisingumu ir laisve pagrįstą pastovią taiką, besiremiančią pilnutiniu įgyvendinimu tikrosios demokratijos principų, išplaukiančių iš krikščioniškosios moralės supratimo ir paskelbtų Atlanto Chartijoje, Keturiose Laisvėse, 12-je Prezidento Trumeno Punktų, Žmogaus teisių Deklaracijoje ir kitose teisingumo ir laisvės Deklaracijose, prašo visą demokratinį pasaulį pagalbos savo tikslams įgyvendinti.“
Lietuvos partizanai tuo metu jau suprato, kad patys tikriausiai nesulauks laisvos Lietuvos, tačiau tvirtai tikėjo, jog tokia diena Lietuvoje išauš ir šiame dokumente apibrėžė, kokiais principais reikėtų vadovautis kuriant Lietuvos valstybę.
Esant totalitarinio režimo sąlygoms, Deklaracija ne tik nepateko į Vakarus, bet negalėjo būti viešai paskelbta ir Lietuvoje.
Praėjus daugiau kaip metams po partizanų vadų suvažiavimo, 1950 m. lapkričio 4 d. anapus „Geležinės uždangos“, Romoje buvo pasirašytas vienas pagrindinių tarptautinių žmogaus pilietines ir politines teises ginančių dokumentų – Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija, 1953 m. įsigaliojusi ją pasirašiusiose šalyse.
Okupuotoje Lietuvoje žmogaus teisės visiškai neegzistavo. Jos buvo grubiai pamintos, realiai sunaikinta laisvo piliečio samprata. Totalitarinio režimo agresija vykdyta prieš ištisas niekuo nenusikaltusias šeimas – masiniai trėmimai į atokiausias atšiauraus klimato Sovietų Sąjungos vietoves atskyrė žmones nuo jų artimųjų, pasmerkė badui, nepritekliams. Politiniai kaliniai buvo verčiami nežmoniškomis sąlygomis dirbti lageriuose, suimti laisvės kovotojai po itin sadistiškų kankinimų – žudomi, jų palaikai išniekinami ir paslepiami, iš artimųjų atimant galimybę net juos palaidoti. Pokario siaubą išgyvenusiems partizanams, politiniams kaliniams, tremtiniams, jų artimiesiems apribotos galimybės mokytis, dirbti, prieš juos naudota psichologinė prievarta.
Partizaninė ginkluota kova buvo nuslopinta pačiomis brutaliausiomis priemonėmis, bet laisvės siekis, nesusitaikymas su žmogaus orumo žeminimu išliko.
Tautos laisvės ir žmogaus teisių gynimas tapo Lietuvos Katalikų Bažnyčios pogrindinės veiklos pagrindu. Prieš 40 metų kovo 19 d. pradėta leisti „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ – ilgiausiai ėjęs ir plačiausiai paplitęs pogrindžio leidinys Lietuvoje, pateikęs tiesą apie žmogaus teisių pažeidimus ir vykdomą agresiją okupuotoje Lietuvoje. Leidinio numeriai slapta nelegaliai patekdavo ir į Vakarų pasaulį. 1974 m. Čikagoje Lietuvos Katalikų Religinės Šalpos Rėmėjų organizacija surinko 1-7 kronikos numerius ir išleido juos viena knyga (vėliau JAV buvo išleisti dar 9 Kronikos tomai), anot leidėjų – tikintis, kad leidinys tarp mūsų tautiečių „atnaujins pasiryžimą kelti balsą ir nenutilti – iki Lietuvoje žmogaus teisės bus atstatytos.“
Tais pačiais metais, ruošiantis 1975 m. Helsinkio bendradarbiavimo ir saugumo konferencijai, lietuvių organizacijos anapus „Geležinės uždangos“ susibūrė į Lietuvos laisvinimo darbo konferenciją. Joje buvo sudaryta veiklos programa, kurioje numatyti tikslūs darbai, keliant Lietuvos laisvės bylą Vakarų valstybėse. Mūsų tautiečiai užsienyje prisiėmė pareigą palaikyti ir plačiau paskleisti lietuvių laisvės siekius.
1975 m. rugpjūčio 1 d. Helsinkyje 33 Europos valstybės ir JAV bei Kanada pasirašė Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Baigiamąjį Aktą. Sovietų Sąjunga, kaip ir kitos pasirašiusios valstybės, įsipareigojo gerbti žmogaus teises ir minties, sąžinės, religijos, įsitikinimų laisvę. Šis dokumentas buvo reikšmingas tiek lietuviams, gyvenantiems okupanto pavergtoje tėvynėje, tiek mūsų tautiečiams Vakaruose. Lietuvoje susikūrė slapta Lietuvos disidentų organizacija – „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“ (sutrumpintai – Lietuvos Helsinkio grupė), kuri tyrė Helsinkio nutarimų pažeidimus ir platino šią informaciją. Grupė 1976-1981 m. faktiškai atstovavo žmogaus teisių judėjimui Lietuvoje. Vakarų pasaulyje gyvenantys tautiečiai gaudami iš Lietuvos informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, turėjo teisinį pagrindą kreiptis į gyvenamos šalies valdžią arba žiniasklaidą ir kelti viešumon faktus apie Sovietų Sąjungos vykdomus Helsinkio susitarimo pažeidimus.
Nuosekli visos mūsų tautos kova už laisvę sudarė sąlygas atsirasti Lietuvos Sąjūdžiui ir atkurti Lietuvos Nepriklausomybę 1990 m. kovo 11 d.
1990 m. kovo 11-osios Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo akte yra pabrėžta, kad Lietuvos valstybė yra ištikima „visuotinai pripažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų neliečiamumą kaip jis suformuluotas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Helsinkyje Baigiamajame akte, garantuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.“ Šiame akte atsispindi esminis požiūrio į valstybę, jos piliečius lūžis. Totalitarinėje santvarkoje prioritetas suteiktas valstybei. Demokratinis pasaulis, į kurį įsiliejome 1990-aisiais, remiasi nuostata, kad laisvas žmogus teisingoje visuomenėje – stiprios valstybės pagrindas.
Iškovota laisvė reiškė naujų darbų pradžią: 1992 m. referendumu buvo priimta tarptautinius žmogaus teisių standartus atitinkanti Lietuvos Konstitucija, per nepriklausomybės laikotarpį ratifikuoti pagrindiniai Jungtinių Tautų Organizacijos ir Europos Tarybos su žmogaus teisėmis susiję dokumentai, sukurta žmogaus teises ginanti institucinė sistema, savo veiklą šioje srityje vykdo nevyriausybinės organizacijos.
Svarbu ir tai, jog į valstybės suvokimą ir viešąją erdvę kelią skinasi tiesa apie mūsų tautos istoriją, apie žmones, kurie tapo okupanto agresijos aukomis. 1999 sausio 12 d. LR Seimas priėmė įstatymą, kuriuo 1949 m. vasario 16 d. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos priimtą Deklaraciją pripažino Lietuvos valstybės teisės aktu. 2010 m. gruodžio 2 d. LR Seimas suteikė signatarų statusą Lietuvos partizanų vadams, pasirašiusiems 1949 m. vasario 16-osios Deklaraciją. Komentuodama šį įstatymą, Krašto apsaugos ministrė, Kovo 11-osios Akto signatarė Rasa Juknevičienė yra sakiusi, jog jai garbė, kad tame pačiame įstatyme įrašyta ir jos, ir partizanų vadų pavardės. Ministrės nuomone, 1949 metų vasario 16-osios LLKS Tarybos Deklaracija būtų paminėta ir 1990 metų kovo 11 dienos Nepriklausomybės atkūrimo akte, jei tik tuo metu būtų žinota apie tokios deklaracijos egzistavimą.
Kovo 11-ąją išsipildė mūsų tautos siekis – Lietuva iškovojo laisvę, nepriklausomybę, galimybes pati kurti savo valstybės gyvenimą, pagrįstą pagarba pagrindinėms žmogaus teisėms ir laisvėms. Tik šiandien, būdami laisvi, ar visada prisiimame atsakomybę už savo darbus, veiksmus, žodžius? Ar nepiktnaudžiaujame žmogaus teisėmis, pamiršdami savo pilietines ir bendražmogiškas pareigas? Atsakykime sau sąžiningai ir kurkime Lietuvą, kurioje žmonių tarpusavio santykiai remtųsi atsakomybės ir pagarbos vienas kitam principais.
