J. Vaiškūnas. Ką iš tikrųjų įkūnija Užgavėnių Morė?

Šiais laikais Užgavėnes švenčiame kaip linksmų pramogų ir „žiemos išvarymo“ šventę. Tačiau tokia šventės samprata susiformavo tuomet, kai buvo užmirštas senovinis gelminis dvasinis-religinis šventės turinys. Juk naivu būtų žiemą varyti apeigomis. Ji, kaip ir bet kuris kitas metų laikas, praeina savaime, be apeigų. Užgavėnių apeigose slypi daug gilesnis – dvasinis turinys.

Ir šias senąsias dvasines šventės ištakas dar mena pagrindinio šventės veikėjo – Morės, arba ir kitaip vadinamos, moteriškos ar vyriškos pamėklės naikinimo paprotys.

Pamėklė vežama dviračiu, vežimu arba rogėmis, tačiau dažniausiai ji vežiota ant specialaus įtaiso – rogių pavažos, prie kurios ant ašies būdavo pritvirtinamas vežimo ratas. Vežama pamėklė svyra tai į vieną, tai į kitą šoną, ratas, liesdamas žemę, suka iškamšą aplink ašį, ir ši švaistosi jai į rankas įtaisytu botagu arba spragilu, tartum gindamasi nuo ją persekiojančių persirengėlių. Apeigų pabaigoje pamėklė buvo sudeginama arba paskandinama. Ši antropomorfinė iškamša kadaise vadinta įvairiai: Žemaitijoje – More, Kotre, Sore, Šiuore, rečiau – Barbora, Magde; vidurio Lietuvoje – Čiučele, Boba, Diedeliu, Pelenų Diedu; šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvoje – Gavėnu. Pastaruoju metu, per etnografines šventes Užgavėnių pamėklės deginimo papročiui išplitus visoje Lietuvoje, įsigaliojo žemaitiškas jos vardas – Morė.

Tyrinėtojai įvairiai bandė aiškinti Morės prasmę. Teigta, kad ji yra augmenijos gyvybinių jėgų įsikūnijimas, žiemos-mirties demonas, įasmeninti senieji metai ir panašiai. Morei priskirtas išvaromo ar sunaikinamo žiemos demono vaidmuo.

Žemaičių Morė yra panaši į įvairioms Europos tautoms žinomas mitines būtybes, kurios vadinamos Māra. Tai dažniausiai žmonių sąmonę drumsčiančios, košmarus (plg. prancūzų žodis cauchemar, anglų – nightmare košmaras) užsiundančios, sloginančios ir marinančios dvasios.

Mara, kaip mirties ir maro įsikūnijimas, ypač gerai žinoma įvairių slavų tautų tradicijose. Panašiai kaip mes, su Užgavėnių More žiemos pabaigos ir pavasario pradžios apeigų metu, elgdavosi slavai su iš šiaudų pėdo arba – rečiau – iš pliauskos pagaminta apeigine lėle, vadinama Mara, Marena, Morena, arba įvardijama iš slaviško žodžio smert‘ (mirtis) išverstu vardu: slovakų Smrt, Smrtka, Smrtisko, čekų Smrtholka, moravų Smrtnice, lenkų Śmercicha.

Manoma, kad baltams ir slavams būdingo pavasario-vasaros kalendorinių apeigų metu sunaikinamos būtybės vaizdinio ir jos vardo su šaknimi mor-, mar- ištakos yra bendros – indoeuropietiškos. Pavyzdžiui, senovės indų sanskrito arba pali kalbos žodis māra reiškia „žudantis“, „naikinantis“.

Budistinėje mitologijoje Māra vadinama dievybė, įasmeninanti blogį ir visa, kas gyvas būtybes „veda į mirtį“. Maros vaizdinys būdingas visų pagrindinių budizmo atmainų tekstams. Svarbiausia Maros funkcija yra kliūčių sudarymas bodhisatvoms, t. y., dvasininkams, siekiantiems dvasinio prašviesėjimo. Marai yra pavaldžios daugybė piktųjų dievybių, reiškiančių neigiamus žmogaus jausmus: žalingą potraukį, neapykantą, abejonę, lytinę aistrą ir kt. Liaudiškojo budizmo tradicijoje Mara laikoma dievybe, o budizmo filosofija ją traktuoja kaip žmogaus psichikos atspindį.

Taigi, žemaitiškose Užgavėnes aptinkame, greičiausiai dar nuo indoeuropiečių prokalbės laikų paveldėtą dvasinį religinį dievybės Morės vaizdinį. Tuomet ir Užgavėnių šventė skirta kovai ir pergalei prieš šią mitinę galią gali būti suvokiama kaip apeiginiu būdu atliekamas religinis veiksmas, nukreiptas į žmogaus kūno ir sielos atsparos, neigiamiems dvasiniams ir fiziniams poveikiams, vedantiems į mirtį, stiprinimą.

Užgavėnės – ritualas, kurio metu iš savęs „išleidžiame“ mūsų pačių psichikos atspindžius įkūnijančius „žvėris“, suvaldome juos ir nukreipiame kovai su More. Ir darome tai pačiu lemtingiausiu metų laiku – tada, kai žmogaus, o ir visos gyvosios gamtos galios yra kritinėje būsenoje – nualintos, sumenkusios.

Baigiantis ilgai žiemai sumažėja maisto atsargų ir nusilpsta gyvybinės jėgos, todėl reikia ne tik susiveržti diržus, taupyti ir pasninkauti, bet ir nepalūžti dvasia – atsispirti žiemos slogučiui, pilkai kasdienybei ir sunkmečiui.

Užgavėnės – tarp vasario ir kovo – laikas, kai žiema susitinka su vasara. Ir už tai, kad vasara būtų arba, tiksliau, kad vasarą būtume mes šiame pasaulyje, reikia ne juokais pakovoti. Žiema išeina pagal kalendorių, bet, F. Fellini žodžiais tariant, „gyvybingoji mirtis“ ir visokios negalios lieka, jos nė neketina trauktis. Tad žmonių bendruomenė kadaise susitelkusi, simboliniais apeiginiais veiksmais stengėsi sustiprinti žmogaus sielos ir kūno galias, ir atspirti grėsmingai žudančiai Morei.

Apeiginis Morės nugalėjimas reiškė žmogaus siekį atgaivinti jo paties susidrumstusią sąmonę ir tamsos jėgų nuvargintą dvasią bei kūną. Kaip dvasinį nubudimą įkūnijantis Buda prašviesėja ir dvasiškai nubunda, nugalėdamas pagrindinį savo priešininką Māra (žudantįjį, naikinantįjį), išreiškiantį neigiamus žmogaus psichikos veiksnius, taip kiekvienas iš mūsų atsigavėti tegali tik įveikęs Morę savyje. Apeiginis Morės nugalėjimas šventėje, tai vaizdinga išraiška to, ką kiekvienas atskirai ir visi kartu turime padaryti, kad laimėtume dar vieną gyvenimo ratą po Saule.

Kad už šventės šurmulio, blizgučių ir pramogų nepranyktų jos dvasinė esmė, visuomet reikia turėti omenyje, kad apeigose, už išorinių veiksmų su įvairiais daiktais, slypi juos atitinkantys giluminiai dvasiniai veiksmai žmogaus sieloje. Nekreipti į tai dėmesio būtų tas pats, kaip žaisti gražiais klaviatūros klavišais, nesusimąstant, kokį tekstą rašome į savojo kompiuterio vidinę atmintį.