A.Juozaitis. Latvija – mikroinfarktas

Referendumo išvakarėse Rygos bukmekeriai pranešė, kad lažybų punktai jau viską žino: prie balsadėžių ateis 61 proc. rinkėjų, o už rusų kalbą pasisakys 26 proc. Viskas nuspėjama, sakė jie, tad kodėl tauta taip jaudinasi? Be to, latviai jaudinasi kelis kartus labiau negu rusai, kuriems, regis, išpuolė vienintelis šansas istorijoje. Išsikovoti antrąją valstybinę kalbą. Tačiau rusiška Latvijos erdvė žiniasklaidoje visai nesijaudino, jeigu palyginsime ją su latvių kalba skambančia.

Ir ko jaudintis, kai neperplyši pusiau ir nesurinksi 771 893 balsų „už“, reikalingų, kad Konstitucija būtų pakeista rusų kalbos naudai. Nes visų rusakalbių, turinčių balso teisę, nėra nė tų 770 tūkstančių.

Tuo tarpu latviai dvi savaites buvo gatavi pasaulį į gabalus suplėšyti. Nebuvo tokios aršios agitacijos už „savo reikalą“ nuo pat 1991 metų, kai valstybė kėlėsi. Ko norėti: paliesta pati šaknis, formavusi Latviją. Todėl referendumą tautininkai viešai vadino „referendumu prieš“. Aišku, taip nusižengdami įstatymui, nes oficialus klausimas buvo visai kitaip formuluojamas.

Latvių tautininkai nerimavo net dėl to, ar balsuos „prieš“ patys latviai, gyvenantys mišriomis šeimomis (tokių čia labai daug, daug daugiau negu pas kaimynus). Nerimą kėlė ir nuojauta, kad registruotas milijonas latvių tėra atšlijęs nuo gyvenimo blefas. Nes dešimtys tūkstančių latvių jau gyvena Vakaruose, kur dauguma nenusigauna iki balsadėžių. Žodžiu, panikos būta per akis.

Žibalo į laužą įpylė net prezidentas Andris Bėrzinis. Nežinia, kas jam šovė į galvą naujametėje kalboje pareikšti, kad nėra reikalo dalyvauti šiame fiktyviame referendume. (Premjeras Valdis Dombrovskis ta pačia proga pareiškė priešingą nuostatą.) Prireikė galingos teisininkų atakos, kad prezidentas elgtųsi apdairiau. Jam buvo paaiškinta, kad protestas prieš absurdą turi būti aktyvus, o ne absurdiškai pasyvus. Antraip rusakalbiai, jeigu jie sudarys daugumą atėjusių prie balsadėžių, galės šaukti Europoje, kad: „Matote, tik mums rūpi kalba, o latviams – ne!“ Neprisidėjo prie latvių sėkmės ir buvęs prezidentas Valdis Zatleras, kuris po sau sėkmingų rinkimų į Saeimą visai subliūško (jo populiarumas nuo 17 proc. smuko iki 2,7 proc.) ir prabilo į tautą net rusiškai. Jis, po rinkimų pareiškęs, kad su „Santarvės centru“ (rusakalbiams atstovaujančia koalicija, laimėjusia rinkimus) sudarys Vyriausybę… netesėjo žodžio. Tad kas nuviltiems tas V.Zatlero laužimasis pro praviras duris?

„Visai išvertė kailį!“ – išsižiojo tiek latviai, tiek rusai.

Tad nuriję paskutinį kantrybės lašą rusai ir surengė šį referendumą.

Tačiau vis dėlto patartina nepamiršti kalčiausiųjų šios istorijos pirmtakų – partijos „Visu Latvijai!“ („Viską Latvijai!“), kuri prieš metus kone surengė (pritrūko keliolikos tūkstančių balsų) referendumą dėl visiško rusakalbių mokyklų panaikinimo. Tad šis referendumas – politinis kirtis anam. Atoveiksmis pranoko veiksmą.

Kaip tai buvo?

Referendumui įvykti teisę garantavo beveik 188 tūkst. parašų, surinktų jo labui. Akciją inicijavo patrakėlis Vladimiras Lindermanas, neturintis Latvijos pilietybės. Žmogus, kitados pasidarbavęs latvių nepriklausomybės labui (buvo Tautos fronto laikraščio „Atmoda“ rusiškos versijos redaktorius), o vėliau – pasisukęs į visai kitus vandenis. Tai jis, kaip ir šimtai tūkstančių rusakalbių, balsavusių už Latvijos nepriklausomybę 1990 m. kovo 3 d., negavo Latvijos pilietybės. Nesunku suprasti, kas užvirė tūkstančių krūtinėse. Žinoma, užvirė ir profesionalaus revoliucionieriaus krūtinėje. V.Lindermanas savo minčių į servetėlę nesuko, veiksmų neslėpė. Buvo suimamas, deportuojamas, sėdėjo tiek Latvijos, tiek Rusijos kalėjimuose. Kol pagaliau buvo išteisintas visais kaltinimų straipsniais. Ir tada ūmai sulaukė pagalbos (mūsų minėtų veiksnių pagalbos). Pasisekė revoliucionieriui, nes prie jo akcijos ėmė ir Rygos meras Nilas Ušakovas prisidėjo. Žodžiu, istorinis maištas pavyko. Ne juokas: kažkoks pasaulio revoliucionierius priverčia visą Latvijos valstybę stotis sau ant gerklės.

Ir vis dėlto rusakalbiai nėjo į referendumą kaip į „mūsų Berlyną“ ar „mūsų Stalingradą“ (ką dažnai pasako rusų spauda, kai puola „latvių valdžią“ ar ji puola juos). Į šį referendumą rusai ėjo kaip į savą „dainų šventę“ – gegužės 9-osios minėjimą prie Pergalės paminklo Pardauguvoje. Eita ginti savo „tapatybės“ ir net orumo, savigarbos. Nes jiems jau 22 metus kalama, kad „okupantas ir jo vaikai bei vaikaičiai tapatybės neturi“. Nors gerokas absurdas: jeigu gyveni Latvijoje ir visus pastaruosius 22 metus moki naujai valstybei mokesčius – gal visgi šiokia tokia tapatybė yra?

Kas dabar bus?

Žodžiu, bukmekeriai spėjo klaidingai: vasario 18-ąją balsavo per 70 proc. rinkėjų, už rusų kalbą pasisakė tik 25 proc. Pageidavusių buvo 283 tūkst., nepageidavusių – 822 tūkst. Tai gal jau taškas?

Vargu. Labai panašu į daugtaškį.

Rusų radikalai jau laukia, kad latvių nacionalistai dabar kibs jiems į gerkles ir jau tikrai užsmaugs. Puls asimiliuoti vaikus mokyklose ir darželiuose. Tą, beje, viešai jau pareiškė europarlamentaras Krišjanis Karinis, valdančiosios „Vienybės“ atstovas. Kita tiek, elitas ne juokais įsiutęs. Jau net Alvis Hermanis (madingiausias, nors toli gražu ne geriausias latvių teatro režisierius) leido sau pasakyti tikrą baisybę. Per nacionalinę LTV1 jis pareiškė, kad tie, kas pasisakė už antrą valstybinę kalbą ar net agitavo „neteisingai“, bus įrašyti „į valstybės išdavikų sąrašus“ (tiksli citata). Vadinasi, teks įrašyti ne tik V.Zatlerą (tai seniai padaryta), bet ir naują prezidentą A.Bėrzinį. O įrašius – ką su jais daryti? Pjudyti TV ir radijuje kaip žvėris per medžioklę? Juk jeigu taip vertinama, vadinasi, referendumas buvo surengtas ne Latvijos centrinės rinkimų komisijos pastangomis, o atvežtas ant Maskvos tankų.

Ir kaip viską supras pralaimėjusieji? Nesupras juk ir Rygos „Latvių bendrijos“ reikalavimo Seimui paskelbti vasario 18 dieną Valstybinės latvių kalbos diena. Kaip pergalę visiems laikams. Ar paguos tai pralaimėjusiuosius? Vargu.

Visi prarado

Didesnės santarvės nebus ne tik tarp dviejų kalbinių grupių, bet ir tarp latvių. Ir tarp rusų. Jau šiandien daugelis rusų su panieka žvairuoja į „teisingus rusus“, stojusius latvių pusėn ir pasisakiusius už tą vienintelę kalbą. Latviai gi ėmė žvairuoti į savus, nekopusius į tribūnas ir neagitavusius. O ką jau kalbėti apie pastarųjų metų prezidentus? – abu jau „trefni“! Radikalai veja vienas kitą. Tik kur? Į Europos Parlamentą (kur referendumo išvakarėse jau lankėsi V.Lindermanas). Į medį. Į duobę. Tai neišvengiami radikalių sprendimų keliai.

Referendumo išvakarėse įvyko kitas baisokas lūžis, dėl kurio ramesniu laiku galėjo kristi net Vyriausybė. Populiariausias A 95 benzinas pabrango. Kaina, kopusi link psichologinės ribos – 1 lato (5 litų) už 1 litrą, šią ribą pagaliau peržengė. Kas dabar bus? „Vejame save į Kuršo katilą“, – prabyla ne vienas. O kas ten buvo? Apsupti latvių legionieriai, užsikasę iki pat 1945 metų gegužės 9-osios, kol Potsdame buvo pasirašytas Vokietijos kapituliavimas. Baisokas prisiminimas. Tais 1943-1945 m. dešimtys tūkstančių latvių vilkėjo pralaimėjusios armijos uniformas, stovėjo po svetima vėliava.

Taigi Latvija – po mikroinfarkto. Reikia jai padėti.

Spausdinti