Vasario 8 dieną Lietuvos jaunimo ramuva visus kviečia į Sutartinių mokyklos atidarymą kuris vyks Vilniuje, Technikos bibliotekos salę (Šv. Ignoto 6) 17 val. Visi norintys išmokti dainuoti, šokti ir groti sutartines, pasiklausyti paskaitų apie sutartinių giedojimo ypatumus čia galės įgyvendinti savo norus.
Sutartinių mokyklos tikslas – žadinti susidomėjimą nuostabiu senovišku apeiginio dainavimo būdu – sutartinemis, 2010 metais įtrauktomis į UNESCO nematerialaus pasaulio paveldo sąrašą, siekti, kad jaunimui sutartinės taptų ne tik sceniniu reiškiniu, bet ir skambėtų per visas šventes bei įvairius jaunimo susibūrimus.
Sutartinių mokykla, pradėjusi veikti praeitais metais, vėl atnaujina savo darbą. Praėję metai – ir telkimosi, ir sklaidos metai. Sutartinių mokyklos lankytojai mokėsi giedoti, groti ir šokti sutartines. Telkėsi gilindamiesi į sutartinių prasmes, struktūrą, atlikimo būdus, išmokę dalijosi su kitais.
Sutartinės – unikalus žanras savo bendruomeniškumu. Negali sutartinės giedoti vienas. Turi giedoti, išlaikyti savo melodiją, bet ir girdėti kaimyno balsą. Toks atlikimo būdas ugdo sugebėjimą derėti – mokėti išgirsti ir prisiderinti prie kito. Gebėjimas išlaikyti savastį stiprina dainuotoją kaip asmenybę, gebėjimas girdėti ir derėti – stiprina bendruomeniškumo įgūdžius.
Pats žodis „sutartinė“ reiškia „sutarti, derėti“. Sutartinės – tai bendras giedojimas, siekiant sutarimo ir darnos. Tuo sutartinės ir skiriasi nuo kitų liaudies dainų. Galima sakyti, jog sutartinės gyvavo, kol gyvavo bendruomenės. Tai patvirtina ir istoriniai įvykiai. Kaimo bendruomenės ėmė byrėti jau XX amžiaus pradžioje. Tuo metu ėmė sparčiai nykti sutartinės.
Sutartinių svarbiausias bruožas – jų apeiginės funkcijos. Beveik kiekvienoje sutartinėje galima įžvelgti jos apeiginę paskirtį. Fokloristai mokslininkai suskirstė sutartines į darbo, vestuvinių apeigų ir kt. Nors jie dažniausiai nutyli sakralinį sutartinių pobūdį, bet tai galima aiškinti tuo, jog sakralumas sunkiai įžvegiamas. Ištikrųjų sutartinės išsaugojo lietuvių senosios religijos gyvąją raišką, kurią būtina atpažinti ir įsavinti ir tai ypač juntama jas atliekant.
Praeitais metais sutartinės skambėjo Lietuvos jaunimo ramuvos rengtose kalendorinėse šventėse, sutartinių mokyklos dalyviai dalijosi savo patirtimi, mokė jaunimą sutartinių populiariuose jaunimo festivaliuose – GADI ir Mėnuo Juodaragyje. Sutartinių mokyklos vadovai ir dalyviai rengė praeitų metų „Skamba skamba kanklių“ sutartinių vakarą.
Šiais metais ketiname tęsti praeitų metų veiklos kryptį – dar aktyviau skatinti sutartinių giedojimą, gilinantis į giedojimo trejose-keturiose subtilybes, balsų „sumušimo“ ypatumus. Sykiu sieksime, kad sutartinių dermes ir galią pajustų ir pradedantieji, dalyvaudami masiniame sutartinių giedojime, sukdami „Dijūta kalneli“ Romuvos šventėse ir apeigose.
Sutartinės atgyja įvairiomis formomis – ir scenine, ir kasdiene, ir šventine. „Mūsų tikslas – kad sutartinių teikiamas galias pajustų kuo daugiau jaunimo,“ – sako viena iš sutartinių mokyklos vadovių Inija Trinkūnienė“.
Gaila, kad nesavaitgalį ta mokykla bus iš Vilkano toli atvažiuoti nespėsiu…
O kas tas Vilkanas?
Vilkaviškio miestas pas mus miestelėnai kai kurie taip trumpina Vilkanu vadina, norėjau pažiūrėti kaip kas sureguos…
Vikanas? Keistai skamba. Negirdėjau. Kiek primena kitą žodį prasidedantį kita raide.
Manau, kad visada galima atvažiuoti į Romuvos stovyklą ir pasimokyti.