Inija Trinkūnienė, www.alkas.lt
Mus visus nudžiugino pernai metų lapkričio mėn. žinia, jog į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą buvo įtrauktos Lietuvių polifoninės dainos – sutartinės. Apie sutartines unesco.lt tinklapyje rašoma:
„Sutartinės” (pavadinimas kildinamas iš veiksmažodžio „sutarti“, „derėti“) – tai unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas, itin sena polifonijos forma. Sutartinės – sinkretinis menas, atspindintis muzikos, teksto ir judesio ryšį. Tekstuose gausu archajiškų refrenų, dažni garsažodžiai, kurių reikšmę dabar galima tik numanyti. Būdingas sutartinių bruožas – vienalaikis skirtingų melodijų ir skirtingų tekstų (prasminio ir garsažodinio) skambesys. Europos muzikos teorijoje sutartinės laikomos paradoksu: harmoniją sukuria disonansinių intervalų – sekundų – sąskambiai. Sutartinės jau nuo XX a. pradžios yra tapusios vienu ryškiausių lietuvių kultūrinės tapatybės simboliu. Sutartinėmis pagrįsta daugelio šiuolaikinių kompozitorių kūryba. Užsienyje sutartinės yra tapusios savita Lietuvos vizitine kortele.“
Pereitame amžiuje vienam kitam muzikui pavyko pamatyti ir išgirsti sutartines, dainuojamas kaimo žmonių. Bet tai buvo ne tik dainavimas, skambėjo lumzdeliai, daudytės, žmonės judėjo ir šoko. Tai galima buvo pavadinti senovės muzikiniu teatru.
Etnomuzikologai vėliau šį reginį priskyrė senovės religiniam ritualui. Iš tiesų, mūsų senoji religija tokiu muzikiniu pavidalu gyvavo iki pat XX amžiaus. Šiai tradicijai išsilaikyti buvo visiškai nepalankios sąlygos ir reikia tik didžiai stebėtis, kad tradicija taip atkakliai laikėsi. Kuo labiau bažnytinė kultūra (estetika, muzika ir kt.) skverbėsi į lietuvių sąmonę, tuo sunkiau buvo sutartinėms išlikti. Berods, kompozitorius Česlovas Sasnauskas piktinosi sutartinėmis, vadindamas jas bjauriu dainavimu. Jis gi buvo aktyviausias chorinio dainavimo ir vargonų muzikos propaguotoju Lietuvoje. Bažnytinis chorinis dainavimas labiausiai ir žlugdė folklorinio dainavimo tradiciją. Neveltui liaudies dainos ir sutartinės buvo tiesiog vadinamos pagoniškomis. Prieškario Lietuvoje sutartinės pamažu nyko, o pokariniu laiku folkloristai kaime rasdavo jau tik pavienes sutartinių giedotojas, kurios jau tik prisimindavo buvus sutartines.
Sutartinės pamažu pradėjo atgimti tik etnokultūrinio ir folklorinio sąjūdžio laikais 70- tame dešimtmetyje. Jos dainuojamos gana dažnai ir dabar folkloriniuose ansambliuose, tačiau gerų giedotojų yra tik viena kita grupė. UNESCO nutarimas dėl lietuvių sutartinių yra labai reikšmingas įvykis, galintis pažadinti Sutartinių sąjūdį.
Apie sutartines kartais sakoma, jog tai yra „dinaminės meditacijos“ būdas. Matyt, senųjų sutartinių giedotojai pasiekdavo ypatingą būvį, kuomet išgyvenama aukščiausia darna. Sutartinės giedotojas turi sugebėti, dainuodamas savo giesmę, girdėti kitų giedojimą ir išlaikyti darną ir ritmą. Tai daug sudėtingesnis dainavimas, negu įprasta paprastose dainose. Sutarinių giedotojai gali patirti religinius išgyvenimus, nes giedojimas yra skiriamas dievams ir šventiems veiksmams.
Sutartinės turi turėti savo dvasinę erdvę, kurią sukuria giesmės ir instrumentų garsai. Šią erdvę kuria ir sutartinių šokami judesiai. Siekdami prikelti sutartines, turime matyti tikslą daug aukštesnį, negu tik muzikavimą. Tam ir kuriama sutartinių mokykla.
P.S.: Vilniuje Sutartinių mokykla jau pradeda savo darbą. Lietuvos jaunimo ramuva kviečia norinčius išmokti dainuoti, šokti ir groti sutartines kovo 16 dieną, trečiadienį, 17 val. į Technikos bibliotekos salę (šv.Ignoto 6, Vilnius). Čia įvyks Sutartinių mokyklos atidarymas. Telefonai pasiteiravimui: 216 29 66 ir 8 676 74057
Šokamoji sutartinė „Išvedėmo oželį“:
