M. Kundrotas. Nacionaliniai elito ypatumai (II)

Lenkiškojo aristokratiškumo tradicija išugdė elito sampratą, labai artimą prancūziškajai. Tik čia dar daugiau fanaberijos: „co to ja, co to moja kamizelka!“ „Iš viršaus – ‚ui‘, apačioje – kad ir ‚fui!‘“ – traukė per dantį tokius aristokratus ilgaamžiai kaimynai.

Įdomu, jog lenkiškąją elito sampratą salygojo visiškai kiti istoriniai veiksniai, nei prancūziškąją. Lenkija ilgus amžius buvo Europos užkampis – provincija, periferija. Taip į ją ir žiūrėta. Vokiečių, prancūzų, net skandinavų puslaukiniais laikytiems lenkams neliko nieko kito, kaip atsigriebinėti kitų tautų sąskaita: pirmiausiai – lietuvių, o po to – gudų ir ukrainiečių. Taip Europos civilizacinės erdvės rytuose gimė savotiška „mažoji Prancūzija“ – su ambicijomis tapti šio regiono kultūrine metropolija.

Nacionaliniai santykiai atitinkamai sąlygoja socialinius. Kas ilgą laiką buvo žeminamas, pats išmoksta žeminti kitus, nes tik taip suvokia savo galimybę būti aukščiau.

Valstybinės santvarkos prasme Lenkija žengė veikiau Anglijos, nei Prancūzijos keliu. Absoliutizmo čia nebuvo. Jo vietoje – savita ir istoriškai labai įdomi „respublikoniška monarchija“ (ar „monarchinė respublika“) – Rzeczpospolita. Aukščiausia valdžia – ponai, tada suvokti gerokai siauriau, nei šiandien. Tai buvo didikai. Po jais – šlėktos: pratrintais kelnių pasturgaliais, dažnai patys ariantys savo žemę, užtai – su „šoble“ prie šono. Po jais – „chlopai“ ir „smerdai“ – valstietija, mužikai, liaudis.

Būtent šlėkta tapo lenkiškojo elito simboliu, nors būtent „ponas“ – oficialiu pagarbos kreipiniu lenkų, o po to – ir jų įtakoje atsidūrusių tautų kalbose. Ujamas ponų, šlėktelė atsigriebdavo liaudies sąskaita – uidamas ir engdamas ją. Vargdienio pasipūtimas, driskiaus puikybė, marginalo arogancija tapo lenkiškosios elito sampratos ypatumais.

Hedonistinis gyvenimo būdas ir despotiškas santykis su likimo valia atsidūrusiais žemiau – taip pat būdingas lenkiškajai elito sampratai, kaip ir prancūziškajai. Žilio de Rė (hercogo Mėlynbarzdžio) ir Vladislovo Sicinskio (tautosakoje – Čičinsko) personažai liaudies atmintyje įsitvirtino dėsningai. Pasipūtimas, godumas, ištvirkimas…

Angliškoji aristokratija – bent jau konceptualiai – priėmė sampratą, jog Cezariui daug kas neleistina kaip tik todėl, kad jam leista viskas. Prancūzai ir lenkai žengė priešingu keliu.

***

Apžvelgiant svečių šalių patirtis ir jų elitų sampratas, galima trumpai apsistoti ties dar dviem šalim, kurių kultūros daugelį amžių darė įtaką ir mums – lietuviams. Pirmoji iš jų būtų Vokietija. Antroji – Rusija.

Vokiškoji elito samprata iš dalies artima angliškajai. Čia taip pat vyravo protestantizmas, kuris taip pat iš dalies plito per politines iniciatyvas iš viršaus. Tiesa, pietuose ir vakaruose liko gana įtakingos katalikiškos salos. Vis dėlto politinės tradicijos iš esmės skyrėsi. Jeigu anglai daugiau akcentavo dvasinius, dorovinius ryšius, tai vokiečiai ypač sureikšmino teisę. Formalizmą iki detalumo. Čia labiau gerbiami ne papročiai, bet administracija. Ne veltui šioje tautoje gimė posakis: „ordnung ist ordnung“. Absoliutus lojalumas – absoliuti disciplina.

Žinomiausias XX-ojo amžiaus vokietis Adolfas Hitleris ne šiaip sau sveikiausiais vokiečių visuomenės segmentais įvardijo armiją ir biurokratiją. Nežinia, kiek jos buvo sveikiausios, bet neabejotinai – įtakingiausios. Vieni žvangino ginklais, kiti šiugždeno popieriais, bet ir vieni, ir kiti faktiškai disponavo neribotomis galiomis.

Vis dėlto vokiečių ponas buvo tarsi trečia kategorija, lyginant su angliškaisiais ir prancūziškaisiais savo socialiniais analogais. Jis nebuvo globėjas, kaip Anglijoje. Nebuvo ir išnaudotojas, kaip Prancūzijoje arba Lenkijoje. Tai buvo viršininkas. Griežtas, neretai – žiaurus. Pasipūtęs – kaip ir visi ponai – bet tvarkingas. Iš savęs reikalaujantis ne ką mažiau – o kartais net ir daugiau – nei iš pavaldinių.

Vokiečių liaudis su juo jautėsi santykinai saugi. Iki tam tikro laiko. Perėjusi į respublikonišką santvarką, ji išsaugojo pagarbą aristokratijai. Veimaro respublikoje nebuvo nieko nei iš tolo panašaus į tai, ką išdarinėjo prancūzų jakobinai, rusų bolševikai ar eserai su savųjų šalių elitais. Revoliucija buvo taiki, faktiškai – delikataus institucinio perversmo forma.

Rusijos situacija – kažkas tarpinio tarp Prancūzijos ir Lenkijos. Petro I-ojo laikais pasukusi Europon, ji taip ir liko civilizacinėje žemyno periferijoje. Nežiūrint to, kad kontinentinėmis valdomis viršijo visą likusią Europą, kartu sudėjus visas jos šalis.

Dar ir šiandien daug diskutuojama – kas būtų buvę, jei Rusiją būtų suvienijęs demokratinis Naugardas. Vis dėlto jį suvienijo Maskva – Maskvos ulusas, kaip ligšiol ją įvardija Rusijos regionalistai, o kartu – Baltarusijos ir Ukrainos tautininkai. Maskva iškilo per totorių jarlyką. Jos kunigaikščiai buvo chano vasalai. Žeminami ir žeminantys. Analogiškai Lenkijai.

Rusijos caras buvo patvaldys – toks buvo jo oficialus titulas iki pat revoliucijos. Po juo buvo diduomenė ir biurokratija – „činovnikai“. Dar po jais – smulkesnioji bajorija ir buržuazija, o galiausiai – liaudis. Žeminimo tradicija ėjo per visus sluoksnius ir tebeina ligšiol.

Rusijos revoliucijos – ypač Spalio perversmas – daug kuo primena pirmąją Prancūzijos revoliuciją. Šiandien išskirtinis bolševikų žiaurumas paprastai priperšamas jų politinei ideologijai ir kultūrai. Vis gi čia buvo šis tas gilesnio. Rusijos (ne vien rusų) liaudis išties nekentė Rusijos aristokratų – žiaurių ir godžių, nekentė biurokratijos – išskirtinai korumpuotos, kuri buvo tikra Vokietijos biurokratijos ir jos „ordnungo“ priešybė. Juo labiau kad žymi Rusijos elito dalis kilme buvo ne rusiška, o salonuose kalbėjo vokiškai arba prancūziškai.

Sunkiai rastume kitą šalį, kurioje elitas būtų toks svetimas liaudžiai: tiek savo prigimtimi, tiek charakteriu. Gal tiktai Kinijoje, kur iki revoliucijos elitas buvo mandžiūriškas, Lietuvoje – kur jis didžiąja dalimi buvo lenkiškas, Latvijoje ir Estijoje – kur jis buvo vokiškas. Vis gi tai – išimtys. Daug kur monarchai buvo svetimos kilmės ar bent – negrynakraujai, tačiau aristokratija daugumoje šalių – bent jau Europoje – didžiąja dalimi buvo vietiniai.

Po bolševikinio perversmo Rusijoje, o po to ir jos užgrobtose šalyse elito sandara pasikeitė. Susiformavo naujas elitas – sovietinis. Šaknimis – iš liaudies, tačiau užmiršęs, kuo ji gyvena. Padėtimi ir galiomis prilygęs aristokratijai ir ją net pralenkęs, tačiau neturintis nei lašo aristokratijai būdingų dorybių – net ir tokių sąlyginių, kokias turėjo Rusijos aristokratija. Primityvus mąstymu ir elgsena, tačiau pasipūtęs ir despotiškas. „Iz griazi – v kniazi“.

***

Lietuvai su elitais nesisekė. Pirmoji banga nutekėjo į gudų ir rusų aristokratiją. Trubeckojai, Chovanskiai, Golycinai. Antroji banga – į Lenkiją. Pradedant monarchais Jogailaičiais, baigiant Giniotais-Pilsudskiais, iš kurių kilo diktatorius, vienų laikomas paskutiniuoju senosios Lietuvos etmonu, kitų – Rytų Europos fiureriu. Pirmojo tautinio atgimimo laikais iškilusi liaudies inteligentija išblaškyta Sibiruose ir Amerikose arba žuvo miškuose, antrojo atgimimo karta užspringo Briuselio kopūstais.

Galime daug ir ilgai kaltinti „sovietizuotą“ liaudį, nepripažįstančią savo elitų. Bet paklauskime savęs: ar mūsų elitai pripažįsta savo liaudį? Ar liaudis ir aukštuomenė sudaro vientisą tautą? Vargu. Vieni gyvena sau, kiti – sau.

Anksčiau ar vėliau mums teks atrasti savo elitą. Koks jis bus? Angliškai globėjiškas? Prancūziškai išnaudotojiškas? Vokiškai diktatoriškas? Lenkiškai šlėktiškas? Rusiškai despotiškas? O galbūt – savas, lietuviškas? Jei taip – vėlei, koks?

Žiūrėdami į smetoniškosios kartos ir šiek tiek jaunesnę inteligentiją, galime atpažinti joje kažką angliško. Nors geografiškai esame taip toli. Panašu, jog baltiškosios kultūros humaniškumas mumyse išugdė panašius bruožus, kokius anglų tautoje išugdė kilnūs Reformacijos idealai: Reformacijos, kurią mūsų elitai kažkada atmetė.

Senosios kartos inteligentas – lietuviškai ir liaudiškai kuklus, tačiau angliškai džentelmeniškas. Jaunesnioji karta – jau sovietinio sukirpimo: „širota razmacha“. Jos elitiškumas pasižymi turtų ir vartojimo gausa. Bet dar šiek tiek išlikę žmogiškumo: reiks – pagelbės. Daugiausiai nerimo kelia pati jauniausioji karta: vartotojiškumas – dar didesnis, nei sovietinėje kartoje, bet žmogiškumo – nei už eurocentą. Pasipūtimas ir savanaudiškumas. Libertarinis elgesio principas: kiekvienas – už save. Džiunglės.

Aklavietė? Vargu. Lietuvių tautos istorijoje jau būta atvejų, kai vieni elitai išeidavo, kiti ateidavo. Kažkada liaudis, virtusi tauta, nušlavė susvetimėjusį elitą ir sukūrė savą. Kas žino, ar tai neįvyks darsyk?

Spausdinti