R. Čekutis. Lietuvių tautos diskriminacija

Yra Lietuvoje toks liūdnai pagarsėjęs 170-asis Baudžiamojo kodekso straipsnis, kuris numato baudžiamąją atsakomybę už neva neapykantos skatinimą ar kurstymą „diskriminuoti žmonių grupę ar jai priklausantį asmenį dėl lyties, seksualinės orientacijos, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų“.

Iš pirmo žvilgsnio daugelis neįsigilinusių į problemą žmonių, matyt, pasakytų, kad straipsnis reikalingas ir teisingas, tačiau panagrinėkime, kaip jis taikomas praktikoje ir kokių pasekmių jį taikant jau susilaukėme.

Pagal šį straipsnį pradėta šimtai ikiteisminių tyrimų, dešimtys žmonių nubausti realiomis bausmėmis, tačiau akivaizdu, kad tai padaryta… neteisėtai, nekalbant jau apie paties 170-ojo BK str. prieštaravimą Konstitucijai, ko mūsų budrieji temidės sargybiniai stengiasi nematyti.

Nesunku spėti kodėl – juk baudimas pagal minėtą straipsnį paliktas išimtinai teisėjų bei prokurorų nuožiūrai, yra labai patogus įvairiems politiniams susidorojimams bei vadinamųjų „žmogaus teisių“ spekuliantams ir kitokiems minčių policininkams. Mat diskriminavimo faktas visada nustatomas tik pačių pareigūnų ASMENINE NUOMONE, šantažuojant įtariamuosius, o ne remiantis kokiais nors faktiniais įrodymais ar dokumentais.

Ramiai pasvarstykime. Jeigu aš parašyčiau, kad „nekenčiu geltonosios rasės“, greičiausiai būčiau nubaustas (jeigu minčių policininkai pastebėtų). Jeigu parašyčiau, kad „nekenčiu marsiečių“, ko gero, netgi „žmogaus teisių“ vadinamieji ekspertai pasukiotų pirštais ties smilkiniu ir paliktų mane ramybėje. Ką bendro turi „geltonoji rasė“ ir „marsiečiai“? Ogi tai, kad teisiškai nėra nei vienų, nei kitų. O jeigu nėra nusikaltimo objekto, kodėl yra nusikaltimo sudėtis?

Netikite? Tuomet pabandykite atrasti bent vieną kokio nors asmens dokumentą, kuriame būtų įrašyta jo rasė. Nerasite. Dar daugiau – oficialiai ES aukščiausiame lygmenyje nuolat teigiama, kad jokių rasių nėra. Ko gero, prisimenate įvairiuose patvoriuose dar neseniai kabojusius plakatus su komišku užrašu „Viena rasė – žmonių rasė“, apmokėtus, beje, iš ES fondų. Tuomet už ką baudžiami interneto komentatoriai? Už tai, kad diskriminuoja tuos, kurių nėra?

Lietuvoje, beje, jau nėra ir tautybių – liberaliai nusiteikę visų partijų politikai tautybės įrašą asmens dokumentuose sutartinai panaikino. Vadinasi, neįmanoma dokumentais įrodyti, kad bet kurios tautybės asmuo turėjo pagrindą įsižeisti, pavadintas net ir bjauriausiais žodžiais. Tai palikta tik teisėsaugininkų asmeninei nuomonei, o, vadinasi, yra subjektyvu ir su teisėtumu negali turėti nieko bendro.

Be abejonės, sakysite, kad daugiausia nubaudžiama už „diskriminaciją dėl seksualinės orientacijos“, o ne dėl rasės ar tautybės. Taip, tačiau paradoksas – teisiškai jokios „seksualinės orientacijos“ taip pat nėra, jokiuose asmens dokumentuose orientacija nerašoma. Matyt, tai supranta ir teisėjai, todėl „teisinis procesas“ interneto komentatorių atžvilgiu vyksta pagal iš anksto suplanuotą ir nuolat besikartojančią schemą: įtariamajam, dažniausiai neturinčiam galimybių samdytis brangių advokatų, pakišamas valdiškas „gynėjas“, kuris iškart savo ginamąjį įkalba „prisipažinti“ ir atgailauti – esą, tada teismas skirs švelnesnę bausmę, mažesnę baudą ir t.t. Tuo tarpu toks įtariamojo šantažu išgautas „prisipažinimas“ tampa vieninteliu įrodymu jo byloje ir žmogus paprastai nuteisiamas, iš jo konfiskuojamas kompiuteris, išmušamos baudos… Visi lieka patenkinti: valdiškas advokatas, gavęs pelningą užsakymą, teisėjas, neva objektyviai išnagrinėjęs ir užbaigęs bylą, „žmogaus teisių“ minčių policininkai, už ES fondų pinigus „sugavę“ baisų „nusikaltėlį“, ir net už komentarus nubaustas vargšas žmogelis, kuriam įkalama į galvą, kad tik advokato dėka jis gavo minimalią bausmę…

Todėl nereikia nė sakyti, kad 170-asis BK straipsnis iš esmės tarnauja tik homoseksualų propagandai ir gina tik jų „teises“ – pagal šį straipsnį iki šiol nenubaustas NĖ VIENAS asmuo, viešai keikęs lietuvius ir lietuvybę, patriotizmą, baltą rasę, koneveikęs tikinčiuosius. Prokurorai netgi nepriima tokių prašymų pradėti ikiteisminį tyrimą ir visada siūlo bylinėtis „privataus kaltinimo tvarka“.

Dar vienas paradoksas: LR Konstitucija buvo priimta Lietuvos piliečių referendumu 1992 m. spalio mėn. 25 d. LR Konstitucijos 25 str. 4 d. nustato, kad laisvė viešai reikšti savo įsitikinimus gali būti ribojama ne siekiant išvengti BET KOKIO kurstymo, prievartos bei diskriminacijos, o tik dėl „tautinės, rasinės, religinės ar socialinės“ diskriminacijos. Apie jokią „seksualinę orientaciją“ ten nėra nė žodžio.

Tuo metu galiojančiame BK buvo 122 str., numatęs baudžiamąją atsakomybę už „vyro lytinį santykiavimą su vyru“. Šio straipsnio 1-oji dalis, kriminalizavusi homoseksualų lytinius santykius, veikė iki 1993 m. liepos mėn. Akivaizdu, kad lietuvių tauta, suverenas, priimdamas Konstituciją, pasilaikė sau teisę bet kokį nusikalstamą elgesį, tame tarpe ir homoseksualizmą, persekioti, žmones, atlikusius nusikalstamas veikas – homoseksualų lytinį aktą – diskriminuoti net iki laisvės atėmimo bei kitaip juos persekioti, kaip ir visus kitus „tradicinius“ nusikaltėlius. Vadinasi, vėliau atėję įstatymų leidėjai SAVAVALIŠKAI iškreipė Konstitucijos esmę, praplėsdami baustinas veikas ir ignoruodami tautos nuomonę, o toks jų elgesys yra ne tik neteisėtas, bet ir akivaizdžiai nusikalstamas.

Taigi, turime tipišką dvejopų standartų, iškreiptos moralės ir netgi akivaizdaus teisinio nihilizmo atvejį, neteisėtai įrašytą į Lietuvos Respublikos įstatymus. Kiekvieno doro ir jokioms įtakos grupėms neparsidavusio politiko pareiga turėtų būti kuo skubiau panaikinti 170-ąjį BK straipsnį.

Taip pat yra būtina nustatyti tuos politinius veikėjus, kurie sąmoningai iškreipė tautos valią, ir be jokio gailesčio teisti juos už dokumentų klastojimą, sukčiavimą bei lietuvių tautos diskriminaciją, paminant didžiosios tautos dalies teisėtus lūkesčius.