Rytų Žemaitijoje Romuva dalinosi patirtimi apie prasmingą gyvenimą gimtoje žemėje

Išvykti į susitikimus pokalbiams apie tradicines tautines vertybes Rytų Žemaitijoje pasiūlė Kelmės mokytojas Valdas Rutkūnas, sumanęs surengti pasidalinimą patirtimi su visuomene, su įvairiose Lietuvos vietose gyvenančiais Romuvos pasekėjais apie tikėjimą, apie dvasines vertybes, apie tai kas telkia žmones, stabdo tautos nykimą ir išsivaikščiojimą.

Pirmiausia susitikome su Šiaulių „Romuvos“ gimnazijos mokytojais ir moksleiviais. Mokykla gavo šį vardą prieš 20 metų kartu su Sąjūdžiu. Gimnazijos salėje susirinko gausus moksleivių būrys. Peržiūrėję filmą apie Romuvos apeigų grupę „Kūlgrindą“ bei Romuvą, kalbėjomės ir atsakinėjome į moksleivių klausimus. Moksleivė Monika klausė: „Kaip jums kilo mintis gaivinti senąjį mūsų tikėjimą?“ Paaiškinome, kad viskas prasidėjo prieš 50 metų nuo kraštotyros sąjūdžio, nuo bendravimo su kaimo žmonėmis. Būdami studentais keliavome po Lietuvą, rinkome lietuviškas dainas, tautosaką, užrašinėjome kaip žmonės švenčia šventes, ką pasakoja apie praeitį, savo senelių gyvenimą ir buvome nustebinti atradę, kad žmonės iki šių dienų yra išlaikę dvasinį protėvių palikimą! Ir nuo to laiko stengiamės ne tik patys periimti protėvių išsaugotą išmintį, bet ir ja dalintis su jaunąja karta.

Po pietų Šiaulių universiteto konferencijų salėje susitikome su studentais ir susidomėjusiais miestiečiais. Kalbėjomės apie dvasinius lietuvių rūpesčius ir bendruomeniškumo kūrimą bei stiprinimą. Lietuvių tautos stiprybės šaltinis – stiprios bendruomenės, o ypač tos bendruomenės, kurios gyvuoja tradicinės kultūros pagrindu.

Lapkričio 30 dieną važiavome į Telšius. Pirmiausia užsukome pas Adolfą Gedvilą Ryškėnuose. Atveriame duris į Kunigaikščio Rimgaudo dvarą, taip jį vadina šeimininkas Adolfas.

Gal tris dešimtmečius A.Gedvilas kūrė šį įspūdingą medinį statinį, išpuoštą drožiniais, Lietuvos valdovų ir senųjų dievų atvaizdais. Rūmuose buvo tylu ir mums teko gerokai pavaikščioti, kol viename kambaryje aptikome šeimininkus. 76 metų Adolfas pasakojo apie savo dar neįgyvendintas svajones. Pasidalino nerimu, kad Telšiuose dar nepavyko bendraminčių suburti į Romuvos bendruomenę. Pažadėjome, kad pamėginsime pagelbėti, pakalbėsime susitikimuose su žmonėmis ir apie tai.

Ko gero, Gedvilas yra vienintelis Lietuvoje Amžinosios Ugnies sergėtojas, ugnies, kuri ištikrųjų dega nuolatos.

Telšiuose į susitikimą susirinko nemažas būrys telšiškių. Kalbėjomės apie tautines vertybes, apie sveiką gyvenimo būdą, o tuo pačiu ir apie telkimąsi į Romuvos bendruomenę. Papasakojome apie Adolfo Gedvilo Šatrijos Romuvą, apie būtinybę jam padėti. Tuojau pat atsirado norinčių padėti Gedvilui, ypač jo organizuojamoje Šatrijos kalno šventėje. Jaunimas čia pat susibūrė į Telšių Romuvą, nusprendė imtis aktyvios tautinės veiklos.

Gruodžio 1 d. važiavome į Betygalą.  Mus vežęs ūkininkas Marius Čekavičius – tikras žemaičių žemės puoselėtojas, augina ekologiškas daržoves. Be to jis gaivina žemaitišką žirgininkystę, jau turi tris žemaitukus. Susižavėjęs Marius pasakojo, kaip su žemaituku užjojus ant piliakalnių, žirgas visuomet sužvengia – susišaukia su šlovingais laikais ir garbingais protėviais.

Betygalos bendruomenės namuose susirinko miestelio gyventojai, mokytojai ir moksleiviai. Patalpos buvo tik ką po kapitalinio remonto ir švietė naujumu. Šie namai dar prieš karą buvo Valsčiaus namais su visom privalomomis patalpomis, pavyzdžiui – dabokle. Bendruomenės pirmininkė Gema Račienė vedžiojo po namus ir didžiavosi jais. Štai – Duonos kambarys, kuriame galima kepti naminę duoną, toliau – Arbatos kambarys, kuriame maišeliuose surinkta „piliakalnių žolynų arbata“ ir kitos įvairios įdomios patalpos. Mums niekur kitur neteko matyti tokių ypatingų namų.

Suėję į salę visi kartu pažiūrėjome filmą apie „Kūlgrindą“, pabendravome. Vietinės mergaitės apsirengusios vaidilučių rūbais padainavo ir padeklamavo Betygalos kunigo Plankio sukurtą poemą „Paskutinės vaidilutės“.  Yra žinoma, jog Betygaloje užbaigė savo gyvenimą Lietuvos Krivis Gintautas.

Mums buvo tyliai pasakyta, jog pernai liepos viduryje per piliakalnių sąšauką ant Betygalos alkakalnio prie aukuro turėjo būti suvaidinta ši  poema. Tuo rūpinosi Birutė Navakauskienė. Taip pat buvo pakviestas ansamblis „Gilė“ atlikti apeigas prie aukuro ir pakoncertuoti. Deja, Betygalos klebonas parodė savo valdžią ir uždraudė „pagonišką renginį“.

Paaiškinome, kad Romuva yra senosios mūsų protėvių tradicijos perėmėja ir tęsėja, o ją atstovaujantis Romuvos Krivis tam ir atvyko čia, kad Betygalos Krivio puoselėtos vertybės nebūtų užmirštos bei įkvėptų ir šiandien mūsų Tautą gyventi ir kurti savo Tėvų žemėje.

Toliau pokalbis vyko vaišinantis arbata. Betygališkiai labai gerai prisimena Romuvos stovyklą surengtą čia 1998 metais. Kraštotyrininkė  Birutė Navakauskienė pasakojo apie savo darbus, kaip ji po stovyklos parengė ir paskelbė nevieną kraštotyros knygą apie Betygalos kraštą. Svarstėme, kaip sutelkti pastangas plėtotojant senąsias tradicijas šiame krašte. Mokyklos direktorė papasakojo, jog jau nebesusirenka tiek vaikų, kad susidarytų pilna pirma klasė…

Atsisveikinimui, dalindamiesi linkėjimais, sudainavome Valdo užvestą Perkūno giesmę „Karingo augo, karingo…“

Baigdami kelionę po Rytų Žemaitiją, nutarėme ateityje apsilankyti ir kitose Lietuvos vietose. To pageidavo bei patardavo ir mūsų lankyti žmonės. Jie dėkojo už mūsų pastangas žadinti lietuvybę. Įsitikinome, kaip būtina kuo daugiau bendrauti visiems, dalintis patirtimi, palaikyti lietuvišką dvasią nepriklausomai nuo gyvenamo laikmečio.