J.Dirvonėnas. Apie tautiškus „komentarus“

Diskutuoti su komentarų rašytojais daugeliui atrodo neefektyvu. Kažkas buvo blogai nusiteikęs, nes batas koją nuspaudė, su kaimyne prie šiukšlių dėžės dėl lojančio šuniuko susipyko ir t.t. Kažkam dantį skaudėjo. Kažkas labai norėjo save parodyti diskusijoje, bet susirinkimo rengėjai paskelbė, kad jo pasisakymui skirtas laikas seniai pasibaigė, o salę jau reikia užleisti kitam renginiui. Taigi, ar maža ko pasitaiko. Grįžo namo, įsijungė kompiuterį, paskaitė ir pajuto įkvėpimą: „Dabar tai jau atsigriebsiu, dabar jau niekas nepertrauks ir nelieps kalbėti „į temą“. Dabar aš jiems visiems per nervus pagrosiu.“

Ekrane – kažkoks straipsnis. Apie ką? Apie universitetus? Nu, „darmajedai“, dabar laikykitės. Taip pamokysiu, kaip TIKRAS LIETUVIS. Dabar PASTEBĖSIU viską, ko niekas nebūtų pastebėjęs. Galiu įžeidinėti, tyčiotis, apkaltinti. Juk atsakyti nereikės. Jei kas ir pagautų, pradėsiu taip klykti, kad net Briuselis išgirs: „Žodžio laisvė gniaužiamaaaaa!“
O vis tik pasikalbėkime ir apie komentarus. Juk „Alkas“ tokia svetainė, kurioje tautos nariai daug ko mokosi. Net ir diskusijų kultūros. Tikrai nepretenduoju visos šios plačios temos aprėpti, todėl apsiribosiu tik vieno straipsnio komentarų chronologija. Juo labiau, kad ir tema dabar plačiai aptarinėjama: kiek Lietuvai reikia (o gal ir visai nereikia) universitetų.

Pradėkime nuo to, dėl ko turėtume sutarti: komentaro autorius, rašydamas atsiliepimą, pirmiausiai turėtų būti bent perskaitęs straipsnį. Komentuoti galima tik tuos teiginius, kurie tame straipsnyje išdėstyti. Bet jei „vienas kalba apie ratus, o kitas – apie batus“, tai kokia čia diskusija?

1. „Univerų“ perdaug“ – pliekia „Pastebėjimas“. Kad straipsnyje šis teiginys jau buvo išnagrinėtas, komentatoriui nerūpi. Anot jo, „mokymo programos dubliuojasi…“ Ar tikrai taip? Be to, nesinorėtų tikėti, kad pasiilgome sovietinės santvarkos, kurioje visi turėjo būti mokomi tik pagal vieną (SSKP) programą ir tik pagal vienus vadovėlius?

2. Kitas plytgalys, sviedžiamas į universitetą: „Dėstytojai – prasti“. Pagal ką sprendi? Pagal minėtus tele–radijo anekdotus? Kaip tik šiomis dienomis Lietuvos mokslininkų sąjungos iniciatyva viename iš puolamų universitetų vyko tarptautinė konferencija apie regiono konkurencingumo didinimą mokslo ir verslo sąveikos dėka. Ar nors per vieną televiziją apie tai buvo papasakota, ar nors viename laikraštyje parašyta?

Konferencijoje dalyvavo pranešėjai iš daugiau kaip dešimties valstybių. Bet „Pastebėjimas“ to nepastebėjo, nes niekas jam apie tai nepasakė. Užtat jam nuo ryto iki vakaro kabino makaronus ant ausų apie labai operatyvius valdininkų žygius, nacionalizuojant dviejų personų „banką“. Dar sakė, kad banko „likvidatoriui“ mokės po 16 tūkst. per dieną, nors jis ir dar didesnio atlyginimo yra nusipelnęs. Toliau tęsė istoriją apie stebuklingą liudytoją ir žudynes neva organizavusią teisėją. Pagal tai, ką išgirdome ir perskaitėme, Lietuvoje per tas dvi dienas neįvyko nieko gero. Užtat blogo – su kaupu.

3. Trečias spjūvis: „Mokslinis darbas tik vienetinių entuziastų dėka vyksta, kiti kala ir plauna pinigus VŠĮ programas įgyvendindami…“ Tai kaip čia, Pastebėtojau, nepastebėjai, kad ne mokslininkai sugalvojo paversti universitetus į VšĮ, o tavo puolamame straipsnyje minimi „optimizatoriai“? Ne mokslininkai sukūrė tokią metodiką, kad jų darbą vertintų tik pagal straipsnių skaičių. Kalbėk konkrečiai, kai žarstai tokius kaltinimus. Ar daug verslas, pavyzdžiui, skyrė pinigų mokslo tyrimams? Kas pavyzdžiui, skatina istorikus, filologus, sociologus, aplinkosaugos tyrėjus? Bet Pastebėtojas įsitikinęs, kad yra kitaip: „O universitetų skaičius rodo, kad susiformavo mokslo tranų elitas, kuris iš to gerai gyvena ir už tai jiems nieko nebus…“

4. Ir štai per interneto svetaines keliauja TIKRAS LIETUVIS, kuris vienintelis sugeba diskutuoti, nes visi kiti – tik „rašytojukai“, nežinia iš kur atsiradę. O iš kur tu, „tikrasis, atsiradai?

5. Kai spjaudytis nusibosta, ateina paskutinis triuškintojas, kuris visiems išaiškina, kad autorius „net nusifotografuoti nedrįsta vienas, o su bent – knygų lentyna. Cha“. Jam nė motais, kad tas ar kitas žmogus net nepastebėjo, kas, kada ir kur jį nufotografavo. Argi svarbu, kad kai nuotrauką deda, niekas straipsnio autoriaus ar renginio dalyvio nuomonės neklausia.

Ką padarysi, susinervino dar vienas komentatorius, pamatęs žmogų kažkodėl šalia knygų lentynos. Koks siaubas, prisiskaitęs knygų, dar ko gero „sulaužys jauno žmogaus asmenį“. Todėl pirmyn į žygį: paverskim „univerus“ į proletariato rengimo mokyklas.

Tačiau šiuos šūkius jau girdėjome. Ir Lietuvoje, ir Kinijoje… Prisimename chunveibinus ir kultūrinę revoliuciją. Nieko naujo. Tačiau vieno kalinio išlaikymas aštuonis kartus brangesnis, negu universiteto studento. O dėstytojas, kuris dar ir tyrimus vykdo (ne tik prie knygų lentynos fotografuojasi) net nesitiki, kad jo darbas būtų nors kiek žmoniškiau apmokamas. Ir deja, neturi laiko „pastabiajam“ aiškintis, kad pinigų neplauna. Už neplautus ir duoną, ir knygą perka.