Prieš dešimtmetį pradėta Lenkijos švietimo reforma Lenkijos lietuviams pasirodė esanti katastrofiška. Tuo metu nebuvo atsižvelgta į tautinių mažumų specifiką ir poreikius. Todėl iki 1999 metų nusistovėjęs lietuvių mokyklų tinklas ėmė griūti. Beje, reikia paminėti, kad nuo 1988 metų, kai įsikūrė lietuviškos klasės Krasnagrūdos mokykloje, vėliau Krasnave, tas mokyklų tinklas tik plėtėsi. Taigi nuo 1999 metų visur: tiek Punsko valsčiuje, tiek Seinų, tiek Krasnapolio, imta ne tik planuoti uždarinėti lietuvių mokyklas, bet palaipsniui buvo tai įgyvendinama. Todėl lietuviai aktyviai ėmėsi ginti paskutines savo mokyklas. Tokia buvo Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategijos atsiradimo pradžia. Minėtoji strategija turėjo išgelbėti lietuvių švietimą: užtikrinti optimalų lietuviškų mokyklų tinklą, tinkamą ir kokybišką egzaminų organizavimą, reikiamus vadovėlius.
Į minėtosios strategijos nuostatų įgyvendinimą aktyviai įsitraukė lietuvių visuomeninės organizacijos ir net Lietuvos valstybė. Nuostatą centralizuoti lietuvių švietimą Seinų valsčiuje įgyvendino Lietuva, pastatydama „Žiburio“ mokyklą ir iki šių dienų prisidėdama apie 40 proc. prie jos išlaikymo.
Kodėl kilo poreikis surengti konferenciją ir aptarti strategijos dešimtmetį? Poreikis atsirado todėl, kad nuo strategijos kūrimo ir pasirašymo praėjo dešimt metų, o lietuvių švietimas vis susiduria su tomis pačiomis problemomis, kaip ir prieš dešimt metų. Taigi nors centralizuojant švietimą netekome daugumos mokyklų, pasirodo, dėl jų uždarymo sutaupytų pinigų nepakanka išlaikyti likusias. O nuo 1999 metų buvo likviduotos klasės lietuvių mokymo kalba Krasnagrūdoje ir Krasnave, uždaryta Vaitakiemio mokykla lietuvių mokymo kalba, mokyklos, kur lietuvių kalbos buvo mokoma kaip dalyko, Lumbiuose, Klevuose, Aradnykuose, Ramoniškėse. Pastaraisiais metais vis garsiau Punsko viršaitis kalba apie planus uždaryti Vidugirių, Pristavonių ir Navinykų mokyklas.
Kita svarbi, esminė lietuvių švietimo problema – vadovėlių trūkumas. Šis klausimas pasidarė ypač aktualus, kai 2009 metais buvo pradėta nauja programinė švietimo reforma. Taigi palaipsniui 2009/2010 mokslo metais pradedant pirmomis pradinės mokyklos ir gimnazijos klasėmis vadovėliai ėmė neatitikti bendrųjų planų ir, kas svarbiausia, senieji vadovėliai nėra švietimo ministro leisti naudoti mokyklose pagal naująsias bendrąsias programas. Lietuviškų vadovėlių leidyba sulėtėjo, o reforma pasiekia vis aukštesnes klases, ir vadovėlių spraga darosi vis didesnė.
Spalio 24 d. konferencija, mano įsitikinimu, šias esmines problemas turėjo spręsti. Ypač kad dar Varšuvoje ir Vilniuje Lietuvos lenkų ir Lenkijos lietuvių problemas sprendžianti švietimo ekspertų komisija kalbėjo apie minėtąją konferenciją, o ekspertų grupės nariai pristatė naują galimą tautinių mažumų finansavimo modelį. Taigi nenuostabu, kad Lenkijos lietuviai tikėjosi tokio modelio pristatymo Punske. Į pabaigą konferencijos jis ir buvo pristatytas, t. y. Švietimo ministerijos atstovė Gražina Plošajska (Grażyna Płoszajska) pristatė tautinių mažumų švietimo finansavimo analizę. Iš šios analizės aiškiai matėsi, kad pagal dabartinį finansavimo modelį savivaldybėms apsimoka turėti mokyklas, kur lietuvių kalbos mokoma kaip papildomo dalyko, o mokyklos, kur lietuviškai mokoma visų dalykų, finansiškai labai nuostolingos. Mat išlaidos nepalyginamai didesnės organizuoti atskiras klases nei tose mokyklose, kur per savaitę prisideda trys lietuvių kalbos pamokos. Tad Švietimo ministerija siūlo įvesti 0,8 koeficiento papildomą svertą, kuris būtų skiriamas tiems mokiniams, kurie mokosi ne papildomo dalyko, o klasėse ar mokyklose, kur visų dalykų mokoma tautinės mažumos kalba. Tačiau šį ministerijos projektą įmanoma būtų įgyvendinti geriausiu atveju tik 2013 metais. Mat prieš tai turėtų jį aptarti Vyriausybės ir tautinių mažumų bendra komisija, Vyriausybės ir savivaldybių bendra komisija, Seimas. Ką iki to laiko darys Punsko savivaldybė: ar dar pora metų stengsis iš paskutiniųjų išlaikyti tas mokyklas, ar ieškos lėšų kur kitur, pvz., kreipiantis į Lietuvą pagalbos, sunku pasakyti, tačiau tokia išgirsta informacija Punsko viršaičio Vytauto Liškausko nenudžiugino.
Į lietuvių pasiūlymą kuo greičiau išleisti reikiamus bent lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos ir geografijos, pradinių klasių vadovėlius gautas atsakymas, kad vadovėliai leidžiami mažu tiražu labai brangiai kainuoja. Tačiau ministerija stengsis juos leisti.
Lenkijos lietuvių bendruomenės pirmininkė taip pat siūlė išspręsti egzaminų lietuvių kalba parengimo kokybės klausimą. Centrinės egzaminų komisijos atstovė teigė, kad žingsnis jau žengtas – užmegztas ryšys su Lietuvos egzaminų centro direktoriumi ir galvojama apie šių dviejų institucijų bendradarbiavimą rengiant egzaminų lapus lietuvių kalba. Galbūt ateityje bus pasirašyta abiejų šių institucijų bendradarbiavimo sutartis.
Mažiausio atgarsio sulaukė lietuvių bendruomenės atstovų iškeltas pasiūlymas, kad savivaldybės privalėtų iš savo biudžetų skirti paramą Seinų lietuvių „Žiburio“ mokiniams, proporcionaliai tokią, kokią skiria lenkiškų mokyklų mokiniams iš savo (t. y. savivaldybių) biudžeto. Į šį pasiūlymą svečiai reagavo aiškiai ir vienareikšmiai – kad dėl finansų stokos nemato galimybės iš savo biudžetų skirti papildomų lėšų lietuvių švietimui.
Spalio 24 dieną Punske vykusioje konferencijoje, skirtoje Lenkijos lietuvių švietimo plėtros strategijos dešimtmečiui aptarti, dalyvavo Lenkijos švietimo ministerijos valstybės sekretorius Miroslavas Sielatyckis (Mirosław Sielatycki), Vidaus reikalų ir administracijos ministerijos valstybės sekretorius Vlodzimiežas Karpinskis (Włodzimierz Karpiński), Palenkės vaivada Maciejus Žyvno (Maciej Żywno), Balstogės švietimo kuratorijos direktoriaus pavaduotoja Vieslava Cviklinska (Wiesława Ćwiklińska), Centrinės ir apylinkės egzaminų komisijų atstovės, Lenkijos ir Lietuvos švietimo ekspertų komisijos Lenkijos pusės nariai, savivaldybių atstovai, Lenkijos lietuvių organizacijų vadovai, mokyklų direktoriai.
Keista, kad į konferenciją nebuvo pakviesti Lietuvos pusės švietimo ekspertai, kurie dirba bendroje grupėje su lenkų švietimo ekspertais. Tokiu būdu jų patirtis, kaip Lenkijoje dirbama su tautinėmis mažumomis, būtų prasiplėtusi. Todėl sunku suprasti, kodėl organizatorė, t. y. Vidaus reikalų ir administracijos ministerija, nepakvietė svečių iš Lietuvos.
„Aušra“, 2011/20
Buvo pasiūlytas labai protingas sprendimas: Lietuva aprūpina lietuvių mokymą Lenkijoje, o Lenkija -Lietuvoje. Užtenka mūsų pinigais iš gudų į lenkus versti Vilnijos tuteišius.
Galvok ką pšneki.
Tavo minėtu tokiu “atveju” lenkai tokius okupacinius pinigus mesteltų, kad maža nepasirodytų – ir nupirktų vadinamus ir puslenkius, ir puslietuvius su gatvėmis. Lažinuosi – iškart pradžiai dar pora okupacinių božnycų su tvoromis pastatytų ir kiauliniais kunigais.