Skelbiame Romualdo Ozolo pranešimą, perskaitytą rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.
Nepraėjo nė dešimt dienų nuo Lietuvos valstybės atkūrimo, o 1990 metų kovo 20 dieną Aukščiausioji Taryba savo 46-uoju nutarimu sudarė Laikinąją Rytų Lietuvos komisiją. Komisijos nariais buvo patvirtinti parlamentarai Stanislavas Akanovičius, Zbignevas Balcevičius, Julius Beinortas, Leonas Jankelevičius, Česlovas Juršėnas, Egidijus Klumbys, Stasys Kropas, Česlovas Kudaba, Ryšardas Meceikianecas, Česlovas Okinčicas, Vytautas Paliūnas, Vidmantas Povilionis, Stanislavas Peško, Eugenijus Petrovas, Liudvikas Narcizas Rasimavičius, Romualdas Rudzys, Benediktas Vilmantas Rupeika, Valentina Suboč, Rimvydas Raimondas Survila, Aurimas Taurantas, Edvardas Tomaševičius ir Kazimieras Uoka.
Gegužės 4 d. iš Komisijos narių atleistas Stasys Kropas ir papildomai deleguoti Juozas Dringelis, Petras Giniotas bei Sergejus Pirožkovas. Ryšardas Maceikianecas ir Rimvydas Survila išrinkti pirmininkais.
Kas dėjosi Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybėse ir kodėl gegužės 24 dieną Aukščiausioji taryba buvo priversta priimti nutarimą panaikinti Šalčininkų, o birželio 20 dieną – ir Vilniaus rajono savivaldybių atitinkamus straipsnius kaip prieštaraujančius Laikinajam pagrindiniam įstatymui, dėl to neteisėtus ir nesukeliančius jokių teisinių pasekmių, papasakos kolegos savo pranešimuose. Kartu su sprendimu dėl Vilniaus savivaldybės Parlamentas pavedė savo Prezidiumui sudaryti nuolatinę valstybinę komisiją, kuri iki spalio 1 dienos kartu su minėtų savivaldybių atstovais išanalizuotų tų savivaldybių dokumentuose iškeltus klausimus ir išvadas bei pasiūlymus pateiktų Aukščiausiajai Tarybai. Užduotis reiškė viena: išsiaiškinti ir pašalinti prielaidas, leidžiančias veikti Lietuvos lenkų autonomininkams, nepripažįstantiems Lietuvos respublikos Konstitucijos ir siekiantiems sukurti autonomiją TSRS sudėtyje, kurioje galiotų LTSR ir TSRS konstitucinės normos. Darbui su raudonaisiais autonomininkais liepos 6 dieną Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas sudarė septyniolikos narių Valstybinę komisiją Rytų Lietuvos problemoms išnagrinėti.
Komisijos pirmininku buvo paskirtas vicepremjeras Romualdas Ozolas, pirmuoju pavaduotoju – Aukščiausiosios Tarybos vicepirmininkas Kazimieras Motieka, vicepirmininkais – Vidmantas Povilionis ir Rimvydas Survila, nariais – deputatai Irena Andrukaitienė, Medardas Čobotas, Zenonas Juknevičius, grupė Vyriausybės atstovų – sveikatos apsaugos ministras Juozas Olekas, kultūros ir švietimo ministro pavaduotojas Aurimas Juozaitis, žemės ūkio ministro pavaduotojas Antanas Sviderskis, Socialinės apsaugos ministerijos Gyventojų užimtumo skyriaus viršininkas Leonas Perkumas, Tautybių reikalų departamento direktorė Halina Kobeckaitė, Krašto apsaugos departamento patarėjas Artūras Merkys, taip pat – Vilniaus miesto tarybos deputatas Gintaras Songaila bei keletas visuomenininkų – Lietuvių kalbos instituto skyriaus vedėjas Vytautas Ambrazas, baltarusių kultūros draugijos narys Steponas Dušanskas-Duš ir Filosofijos, sociologijos ir teisės instituto mokslinis bendradarbis Arūnas Eigirdas.
Čia laikau būtina pabrėžti, kad Aukščiausioji Taryba yra ypatingas parlamentas, kaip ir Steigiamasis 1920–1922 metų parlamentas, ir vargu bau tikslinga buvo jį niveliuoti, įjungiant į kitų parlamentų eilę ir laikant penktuoju Seimu, kai Steigiamasis nelaikomas pirmuoju. Ypatingas jis daugeliu požiūrių bet visų prima tuo, kad jame dar buvo gyva Sąjūdžio dvasia.
Kai 1989 m. birželio 27 d. Sąjūdžio Seimo posėdy Senkevičius pareiškia, jog mes neturį koncepcijos santykiams su kitomis tautomis nustatyti, tame pat posėdy sudaroma laikinoji nacionalinė komisija santykiams su tautinėmis mažumomis juridiškai apibrėžti.
Parlamento požiūris į Lietuvos lenkų problemą ir problemas toks pat: klausimą spręsti nedelsiant, atvirai, iš esmės ir aukščiausiu lygiu.
Komisijos pervedimo iš laikinosios į valstybinę tempai atsitinka įvykių plėtotę. Patenkinami ir užduočių vykdymo terminai: liepos 6 d. sukurtai komisijai reikalingus teisinius aktus parengti pavedama iki spalio 1 d., parengtieji jau spalio 4 d. skelbiami viešam svarstymui ir galutinai parengti iki spalio 31 d. įstatymų ir nutarimų projektai pateikiami Aukščiausiajai Tarybai. Komisijos sudėtis, pradedant Parlamento ir Vyriausybės pirmininkų pavaduotojais, ministrais, departamentų vadovais, baigiant visuomenės atstovais rodo tikrą, nebiurokratinį jaunos Lietuvos valstybės demokratizmą. Ne parodomasis, paradinis, o tikras, esminis, yra ir Komisijos galių paketas – teisė pasitelkti būtinus specialistus, ekspertus ir techninius darbuotojus, taip pat visuomenininkus, teisė Komisijai gauti visą iš formaciją iš bet kurių valstybinių ir visuomeninių organizacijų, gauti patalpas, transportą, finansavimą, – visa tai yra klausimo esminio sprendimo paieškų teisinėmis demokratinėmis priemonėmis kryptis, kuria einant daromi atsakingi ir precedentus tikrai nestandartinėje situacijoje kuriantys sprendimai.
Du bepredenčius iki tol sprendimus, du valstybei stabilizuoti būtinus žingsnius noriu akcentuoti atskirai: tai Lietuvos Konstitucijai prieštaraujančių savivaldybių dokumentų punktų veikimo sustabdymas ir – nesiliaujant antivalstybinei savivaldybių veiklai – tiesioginio valdymo įvedimas Šalčininkų ir Vilniaus rajonuose, abiejuose paskiriant valstybės įgaliotinius. Pripažįstant Aukščiausiosios Tarybos ryžtingumą paskelbti niekiniais antikonstitucinius Šalčininkų ir Vilniaus rajonų tarybų sprendimus, ypatingą pagarbą reikia pareikšti dviems Valstybės įgaliotiniais tuose rajonuose paskirtiems tuomet visiškai jauniems vyrams – Artūrui Merkiui ir Arūnui Eigirdui, kurie atlaikė visapusišką ir įvairiopą spaudimą principiškai priešiškoje Lietuvos valstybei tų dviejų rajonų aplinkoje ir atmosferoje.
Ne vienam Komisijos nariui darbas Komisijoje taip pat reiškė didžiosios dalies dienos gyvybinių išteklių išnaudojimą. Komisijai daug davė Antanas Tyla, Rimantas Klimas, Alfonsas Augulis, kiti nuolatiniai posėdžių ir pasitarimų, dokumentų rengimo grupių dalyviai. Posėdžiai būdavo atviri, buvo išklausomi visus posėdžių laiko limitus laužantys pasiūlymai. Ne vienu atveju čia buvo galima pasijusti kaip buvusiuose Sąjūdžio Seimo posėdžiuose.
Lietuvos santykio su atžagaria savo tautine bendrija tikrai gyvybiškas ir gyvybingas svarstymas kėlė daugybę kitų klausimų – apie lietuvių gyvenimo Baltarusijos teritorijoje, Lenkijos teritorijoje, Karaliaučiaus srities teritorijoje, išeivijoje problemų sprendimo galimybes. Nors atėjus LDDP daugumai valdžios santykis su Komisija pasikeitė, iš Valstybinės Rytų Lietuvos problemų į Regioninių problemų komisiją reorganizuotoji valstybinės statusą turinti institucija kurį laiką dar pajėgė stiprinti Lietuvos priešpilius, kaip tada buvo vadinama už Lietuvos ribų gyvenančių lietuvių rėmimo darbai. Atsikratyti Sąjūdžio idėjų tebesilaikančiųjų Regioninėje komisijoje buvo pasirinktas kitas problemų valstybinio institucionavimo būdas – vietoj Komisijos, leidžiančios į veiklą įtraukti visuomenę, buvo sukurtas departamentas. Žinoma, jeigu būtų buvę einama į Etninių reikalų ministerijos (kad ir vietoj nieko neveikiančios Kultūros ministerijos) sukūrimo, mūsų darbas būtų buvęs užbaigtas valstybei ir tautai naudingiausiu būdu.
Deja, liberalėjanti visuomenė tolo nuo savo etninių pamatų stiprinimo. Buvo sužlugdyta švietimo ministru dirbusio akademiko Zigmo Zinkevičiaus stipriai įsukta lietuviškų mokyklų ir namų mokytojams statybos programa, sudegė Baltarusijos lietuvių centro kūrimo programa, JAV lietuvių Tautos fondo pagalba nupirktą namą Karaliaučiaus bendruomenė pardavė. Iš išorės ir iš vidaus organizuotos griaunamosios pastangos baigėsi tuo, kad galų gale buvo panaikintas ir išeivija bei tautinėmis bendrijomis besirūpinęs departamentas, pasitenkinant prie Kultūros ministerijos sudaryta taryba. Iš Lietuvos etninio tapatumo ir integralumo išsaugojimo pastangas valstybiškai įgyvendinančios institucijos liko tik atskirų bendruomenių kultūros projektų finansavimą reguliuojanti visuomenei nežinant parinktų asmenų grupė. Valstybinės rytų Lietuvos problemas spręsti įgaliotos, vėliau – Regioninės problemas sprendusios komisijos istorija yra kartu ir toli toli į pūdymus nuo Sąjūdžio idėjų nuklydusios liberalizuotos ir kosmopolitizuotos Lietuvos istorija. Atkurti ją bent jau kaip rašytinę istoriją Komisijos idėjų, veiksmų ir organizacinės struktūros mutavimo požiūriu yra ir mūsų, čia vėl susirinkusiųjų, pareiga.
Būsimiesiems jos tyrinėtojams ir rašytojams turiu nurodyti vieną lemtingą Komisijos klaidą, kuri labai aktuali ir šiandien. Būtent Komisijos teikimu pietryčių Lietuvos regionui buvo indeksuotas biudžetinis finansavimas – taip tikėtasi paspartinti kone geto sąlygomis tarybiniais metais gyvenusio regiono plėtrą. Tai buvo nevykęs regiono ypatingumo akcentavimo būdas: nuo šios pakišos prasidėjo iki šiol tebesitęsiantis įvairiausių lygių politiškai finansiškų spekuliacijų Pietryčių Lietuvoje maratonas. Ant to paties grėblio vėl lipa šiandieninė Vyriausybė. Tai dar kartą primena mums, kad istorijos, tegul ir labai nesenos istorijos, pažinimas ir išmanymas yra būtinas.
Baigdamas norėčiau pasakyti, kad ši konferencija, primindama kai kuriuos nesenos mūsų istorijos faktus, nėra istoriografinė. Bent jau tokia neturėtų likti.
Sąjūdžio, Lietuvą išvedusio į nepriklausomo Lietuvos gyvenimo kelią, ir šiandieninės liberalizmo kosmopolitizuotos Lietuvos orientyrai išsiskyrė taip stipriai, kad kaip ir anais, dar ikinepriklausomybiniais laikais, privalom pasakyti: o mes nesutinkam! Nesutinkam, kad būtų elgiamasi taip, kaip elgiamasi dabar – nuolaidžiaujant tolydžio vis labiau įžūlėjantiems antrosios autonomininkų kartos veikėjams ir jų tarsi ir draugiškos kaimyninės šalies politikams, kuriems akomponuoja prie valstybės institucijų tylomis prilipdytos komisijos.
Turiu vilties ir kviečiu su šia konferencija darbo nebaigti ir tai, ką manom esant taisytina, kaip ir Sąjūdžio laikais, taisyti kartu ir viešai.
LIETUVOJE NĖRA LENKŲ, RUSŲ, ŽYDŲ „TAUTINIŲ MAŽUMŲ“
Terminas “Tautinė mažuma” Tarptautinės teisės erdvėje yra susieta su „išorinės valstybės” sąvoka.
Pagal tarptautinę teisę tautinės grupės Lietuvoje turinčios išorines tautines valstybes(Lenkija- 40 milijonų, Rusija – 150milijonų,Izraelis- 8 milijonai gyventojų) negali turėti „tautinės mažumos“ statusą Lietuvoje(3 milijonai). Tik žydai nevardina savęs „tautine mažuma“. Okupantų privilegijos : lietuviai išlaiko 120 lenkiškų mokyklų, kuriose lenkinami lietuvių kilmės “tuteišai“. Tai yra GINESO REKORDAS. Pvz. USA, nėra nei vienos lenkiškos valstybės išlaikomos mokyklos, jas išlaiko lenkų bendruomenė. Rusijoje yra tik 8 valstybės išlaikomos lenkiškos mokyklos.
Lenkiškų mokyklų nusikalstamas valstybinis finansavimas yra žiaurios lietuvių kilmės „ tuteišų“ polonizacijos faktas, kurie kalba ne lenkiškai “po prostu“. Tuteišų polonizacija yra lietuvių savižudybė, o tai prieštarauja Dievo valiai.
Lietuvoje yra tik dvi tautinės mažumos – karaimai ir totoriai, neturi išorinės valstybės. Tautinės mažumos Europos Sąjungoje turi išimtines teises, todėl darome Lietuvai meškos paslaugą neatsargiai vartodami terminą „tautinė mažuma“ vietoje tautinė grupė, bendruomenė.
Lenkai Lietuvoje, kurie įžūliai, chamiškai laksto su tautine Lenkijos vėliava ,yra Lenkijos piliečiai ar ne? Jeigu jie yra Lietuvos piliečiai, tai lenkiškų vėliavėlių viešas brukimas yra Lietuvos pilietybės atsisakymo aktas . Kas juos klaidina? Rusijos spectarnybos, marionetes tomaševskiai. Lenkų ir rusų tautinės grupės atsirado okupacijų metu, todėl yra lietuvių priverstinės asimiliacijos baudžiamųjų bylų objektas.
Pagarbiai Arvydas Damijonaitis.