L.V.Medelis. Miniatiūros nuodinga tema

Jas skirčiau mūsų valdžiai. Esu tikras, kad prieš miegą ji apie tai pamąsto. Eiliniams Lietuvos piliečiams – ir lenkams, ir lietuviams – ši tema jau kelia žiovulį ir vėmulį.

Valensa

Lechas Valensa atsisakė mūsų prezidentės siūlomo ordino. Šitaip jis protestuojąs dėl lenkų bendrijos padėties Lietuvoje. „Solidarumo“ įkūrėjas, prezidentas, kaltintas bendradarbiavimu su sovietiniam KGB analogiškomis lenkiškomis struktūromis, galimas daiktas, tokiu būdu bando pabalinti savo reputaciją. Gal ir išbalins, tik kieno sąskaita? Kita vertus, jo sprendimas – nuolatinio puolimo prieš Lietuvą, propagandinio melo ir įtampos eskalavimo pasekmė.  „…jis tikrai asmeniškai turi teisę priimti sprendimus visais jį liečiančiais klausimais“, – pasakė Lietuvos prezidentė. Kas kitas dėl tokio protesto gal įsižeistų. Prezidentei galima neįsižeisti. Pagal rangą.

Okinčicas

Buvęs Nepriklausomybės akto signataras, o dabar vienas turtingiausių šalies žmonių (taip rašo lenkiška spauda) Česlavas Okinčicas metė frazę Lietuvos  radijo eteryje: „Šis (Švietimo – aut.) įstatymas buvo priimtas tik dėl politinių motyvų – dėl to, kad būtų atkeršyta dėl pirmo mitingo prie Prezidentūros“. Įžūli laikysena galėtų reikšti, kad Č.Okinčicui žinomas tolesnis Lenkijos ekstremistų veiksmų planas.

Pažinojau Č. Okinčicą dar Didžiojo Sąjūdžio laikais. Aukštas, sportiškas, inteligentiškas teisininkas. Tyli kalba, veide dažnai kiek ironiška šypsenėlė ir nesišypsančios akys. Apie „kerštą“ galėtų kalbėti žmogus, visiškai nesigaudantis situacijoje. Okinčicas, būdamas Lietuvos ministro pirmininko visuomeninis konsultantas ryšių su Lenkija klausimais, šitaip grindžia dviejų tautų santykius? Jis konsultuoja ne pirmą vyriausybę (pikti liežuviai kalba, kad dabar konsultuoja ir V. Tomaševskį). Argi jis neprisidėjo prie to, kad dabar santykiai yra tokie? Atrodytų paprasta, kaip visa, kas garbinga: jei gali savo išmintimi paveikti vyriausybės nuostatas pakeisk jas, jei negali, turėk padorumo tai pripažinti ir pasitrauk. Tikriausiai objektyvesnis būtų toks klausimas: gal jums žinomas tolesnis mūsų strateginio partnerio veiklos scenarijus, ir kiek, pone Okinčycai, jūsų radijas  „Znad Wilii“ (arba tokiu pat pavadinimu kultūros  draugija) gauna palaikymo lėšų iš Lenkijos?

Sikorskis – Tuskas – Komarovskis, arba atvirkščiai

Užsienio reikalų ministras Radoslavas Sikorskis ir jo vadovaujama ministerija dviejų šalių santykiuose yra ypatinga. Iš ten, dažniausiai Sikorskio lūpomis, sklinda grasinimai, melas, dejonės dėl tariamų skriaudų, teikiama parama tomaševskininkams, sėjamas atšiaurus tarpvalstybinių santykių vėjas. Ministras nepanašus į diplomatą, jam tinkamesnis kokio dar ne visai subendusio ambicingo šešiolikmečio gatvės mušeikos, įžūlaus melagio, rizikuojančio lošėjo ir savimi besigėrinčio gatvės grupuotės vado įvaizdis. Įdomu būtų paanalizuoti, kaip energingas ministras palaipsniui nuo tiktai užgaulių frazių perėjo prie vis griežtesnės retorikos su maskuojamais grasinimais, kaip iš Donaldo Tusko vyriausybės atsikovojo erdvę tokiems pareiškimamas bei veiksmams.   Ir pagaliau, kaip į savo sceną įtraukė ir Tuską, ir prezidentą B. Komarovskį, praėjusį ketvirtadienį sugiedojusį giesmelę pagal girdėtą melodiją: ak, dalelė mano širdies yra Lietuvoje. Pagal Sikorskį: 20 metų Lenkijos draugystės ranka buvo tiesiama  Lietuvai…

Genzelis ir kiti

„Kai išdavystė tampa gyvenimo norma“ – taip vadinasi vienas iš profesoriaus Bronislovo Genzelio straipsnių. Žodis „išdavystė“ viešai ištartas bene pirmą kartą. Kalbama apie idealų išdavystę. Kaltinimas tam inteligentų būreliui, kuris kreipia istoriją iš esmės antilietuviška vaga paskytas tiesiai. Kitas profesorius pora mėnesių anksčiau klausė kiek diplomatiškiau: „Ar Lenkija turi slaptą antilietuvišką strategiją?“ Povilas Gylys į savo paties klausimą tiesiai neatsako ir klausia kitaip: „Gal Lietuvos politikai galėtų paklausti lenkų politikų, ar tikrai jie nepuoselėja Didžiosios Lenkijos planų siejamų ir su Vilniaus kraštu? V. Tomaševskio veikla idealiai tinka šio plano, jei jis iš tiesų egzistuoja, schemai“. Lenkijos retorika ir vizitai vien rugsėjo mėnesį reikalautų, kad mūsų valdžia užduotų tokį klausimą taip pat garsiai kaip savo klausimus užduoda Lenkija. Tačiau mūsų valdžia, cituojant P.Gylį, „tuo klausimu mykia ir veblena“. Signataras Romualdas Ozolas net prognozuoja Lenkijos invaziją. Lietuva tam visiškai nepasiruošusi. Pavieniai aliarmuojantys balsai prasmenga viešosios erdvės vatoje.

Tomaševskis

Ir kas gi tas baisuoklis Valdemaras Tomaševskis? Maža pasakyti, kad jis ilgą laiką buvo Lietuvos Seimo narys, ten perbėgęs gal per 4 ar 5 frakcijas ir partijas. Jis dabar  europarlamentaras ir skriaudžiamųjų tribūnas. Jis vienos tautos partijos – Lenkų rinkimų akcijos kūrėjas (vėl gi iš spaudos: tai partija „vadovaujama nestabilių emocijų“ autoritarinio lyderio ir jo pavojingos aplinkos).  Kai kurie V. Tomaševskio gyvenimo faktai itin pikantiški. „Respublika“ rado duomenų, kad  1990-1992 metais šis politinis veikėjas buvo susijęs su garsių banditų „Vilniaus brigados” veikla. Jis buvo vadinamas „brigados” klapčiuku, jį matydavo renkant duokles iš turgaus prekeivių. Jeigu tai tiesa, ką gi taip aktyviai remia mūsų strateginis partneris? Ir koks žmogus diriguoja naujųjų autonomininkų chorui?

V. Tomaševskio veikimo būdus atskleidžia neseni, vadinamojo mokyklų streiko (arba nepilnamečių moksleivių suvarymas į politiką – aut.) epizodai. Faktų iškraipymas ir melas – jau nuobodu. Tomaševskį ir Seimo narį J.Narkevičių geriausiai charakterizavo jų atsiliepimai į Švietimo ministro kreipimąsi spaudos konferencijoje Seime. Iš jo buvo tiesiog pasityčiota. Mat, iš pagarbos arba siekimo įsiteikti laiškas parašytas ne valstybine kalba, o lenkiškai…

„Ir aš, ir jūs suprantam, kad meluoju, bet nieko man negalite padaryti, nes žodžiai ir aukštos frazės formaliai žiūrint yra teisingi,“- jis galėtų taip pasakyti, bet nepasakys, nes moralaus kelio atgal nėra.

Rėkianti – negirdima

“… tikrai atrodo, kad jau peržengiamos diplomatijos ribos,”- vertindamas ultimatyvų Lenkijos premjero donaldo D. Tusko atvykimą labai delikačiai ir labai diplomatiškai, labai lietuviškai mandagiai, kalba politikos apžvalgininkas Kęstutis Girnius. Vertėtų taisyti: ribos ne “atrodo“, o jau seniai peržengtos. Ko gera, šis žmogus buvo vienintelis publicistas, pabandęs vertinti ir analizuoti. Tiesiog stebina tyla Lietuvos informavimo priemonėse. Išskyrus „Kurier Wilenski“. Nė vienas mūsų valdžios judesys šio laikraščio nelieka nepastebėtas ir neapipiltas purvu. Kadangi tiražas nėra didelis,  laikraščio internetinė svetainė yra svarbiausias Lenkijos spaudos maitintoja informacija, nukreipta prieš Lietuvą. Tiesa, pasitaiko ir sveikinimų.

Pavyzdžiui „grupei Lietuvos intelektualų“ su A.Gailiumi priešakyje atvirame laiške (kažkam?) atradusiai, kad mūsų gebėjimas sugyventi su lenkais yra tautos “brandumo ir europietiškumo matas”. Būtų geriau nematuoti žmonių santykių europietiškumo matais, kol tebėra matai žmogiškieji. Mes, eiliniai valstybių piliečiai, sutariam ir sutarsim. Tiktai norėčiau žinoti: kas auklėjo (auklėja) šaukiančius „Litva naša“, laužančius stadiono kėdes, besišlapinančius į fontaną miesto centre arba dažais tepančius lietuviškus paminklus? Gal ir tiesa, kaip sako mūsų premjeras, kad Lenkijos valdžia apie lenkų tautinės mažumos padėtį sprendžia iš Rinkimų akcijos ir kitų lenkiškų oganizacijų informacijos. O jeigu tiesa, tai kokia turi būti gėda, kad didelė  valstybė negauna objektyvių žinių. Gerai nors tiek, kad A. Kubilius pramerkė bent vieną akį. Tačiau, pasak seno lenkiško priežodžio, „jeigu įtari, kad ant tavęs lipa jautis, būk budrus, atsimerk“.

Kubilius ir Pilsudskis

Tikriausiai tai sutapimas, kad kai kurie mūsų istorikai, kiti kultūros ir politikos veikėjai grįžę iš Varšuvos pamato pasaulį visai kitaip. Štai mano mintį paaiškinanti citata; ilgoka, bet iš pagarbos politikui paskaitykim beveik visą:  „Šiandien visą dieną praleidau Varšuvoje. /…/ Savo ruožtu raginau lietuvius peržiūrėti savo požiūrį į Pilsudskį, – Vilniaus okupacija 1920 metais buvo Lietuvos tragedija, bet ji įvyko po to, kai Pilsudskis prie Varšuvos sumušė to meto Rusijos kariuomenę ir ją nusivijo per Lietuvą. Jeigu Pilsudskis nebūtų tos pergalės (anot lenkų “stebuklo”) pasiekęs, Lietuva nuo 1920 metų būtų buvusi Sovietų dalimi“. Taip lygiai prieš trejus metus savo tinklaraštyje rašė mūsų dabartinis premjeras. Tikriausiai, šitaip ir atsirado Vilniaus kraštas su visomis problemomis. Ar kartais ponas Kubilius nesimokė istorijos kartu su Sikorskiu ir Tusku?

Lyg ir nebereikėtų daugiau nieko sakyti. „Vienintelis įmanomas dalykas – tai kalbėtis skaičių ir faktų kalba“,- teigia Užsienio reikalų ministras A. Ažubalis. Nesuprasi, ar mažai faktų, ar su kurčiu ir aklu dera kalbėtis kitokiais ženklais. Gal dėl to pastaruoju metu tarpvalstybines problemas ministras, atrodo, linkęs perleisti Švietimo ministerijai. Tačiau turim pripažinti, kad abiejų valstybių santykiai iki šiolei tikrai yra geriausi nuo Liucijano Želigovskio okupacijos laikų. Tuo ir džiaukimės. Štai ir mūsų Prezidentė diplomatinių santykių atkūrimo dvidešimtmečio proga pasiuntė laišką Lenkijos prezidentui Bronislavui Komorovskiui, kuriame palinkėjo, kad „atmintina sukaktis įkvėptų mus stiprinti dialogą mūsų šalims ir Europai svarbiausiais klausimais, grįstą abipusiu pasitikėjimu ir supratimu”. Lenkijos prezidentas už poros dienų kalbėdamas per radiją atsakė: „Žinau viena: tikėjimasis iš lietuvių, kad „ateis ožka pas vežimą“, nepasiteisins. „Lietuviška ožka“ pas jokį vežimą neateis“.

***

Nedrįstu daryti toli siekiančių išvadų. Tegul skaitytojas padaro jas pats – apie ką gi šios mūsų gyvenimo miniatiūros: kvailumą? bailumą? o gal išdavystę?

2011 09 10