Netekome Viliaus Gibavičiaus (1936 03 20 – 2011 09 04)

Jis iškeliavo į Dausas sulaukęs 75-erių po sunkios klastingos ligos. Nedaugeliui teko patirti tiek kančių ir išbandymų kaip Viliui, Sibiro tremtiniui nuo penkerių metukų. Jį su motina ir dar jaunesniu broliuku stalinistinė diktatūra nubloškė į Altajaus kraštą 1941 metų birželio mėnesį, o po metų – į pačią baisiausią tremtį, į Lenos upės žiotyse stūksančią ledinę Trofimovkos salą. Iš jos po karo slapčia jis paspruks, pervažiuos visą sovietinę imperiją, kol sugrįš į gimtąjį Žemaitkiemį Ukmergės rajone. Čia slapstydamasis pas giminaičius ne tik baigs vidurinę mokyklą, bet įgis ir aukštąjį išsilavinimą – taps diplomuotu biofiziku. Darbuodamasis žinomo mokslininko Jono Gikio grupėje jis tyrė Lietuvos žemės energetinius laukus ir jų įtaką žmonėms bei gyviems organizmams.

Beje, apie tremtį, apie klaikią Trofimovkos būtį žiemos mėnesiais, Vilius mums pasakodavo su šypsena, kaip apie gražiausius vaikystės metus. Tarp kitko, kokia buvo ta jo vaikystės laimė, galima įsivaizduoti apsilankius Rumšiškėse, kur ir jo iniciatyva bei pastangomis užpoliarės tremtiniai pastatė jurtą, kurioje tada gyventa spiginant 40 laipsnių šalčiui.

Kartėlis jo balse pasigirsdavo tik vėliau, kai Lietuvoje jau buvo atkurta Nepriklausomybė, kai daug metų jam ir broliui nepavykdavo atgauti  tėvų žemės. Tėvo, kuris buvo sovietų atskirtas nuo šeimos ir sušaudytas. Vienintelė jo kaltė, kad buvo išsilavinęs žmogus, tad jam kaimo bendruomenė patikėjo seniūno pareigas.

Jau darbuodamasis MA Fizikos institute biofizikos srityje Vilius susidomėjo senovės baltų tikėjimu, tyrė alkvietes ir kitokias šventvietes, įsitraukė į Romuvos veiklą. Kaip Romuvos Vaidilų rato narys pasiūlė keletą svarbių teiginių apie mūsų baltiškąjį tikėjimą. Darant aliuzijas į budizmą, jos pavadintos „Keturiomis tauriosiomis druvio tiesomis“. Jis ne tik domėjosi senovės prūsų religija (pr. drovis, reiškia „tikėjimas“), bet ir drauge su kitais iš anglų kalbos išvertė labai svarbų Romuvai veikalą – lietuvių kilmės religijotyrininko Maiklo Jorko (Michael York) knygą „Pagoniškoji teologija“. Taip pat išleido knygą apie keltų druidų praktikuotus pratimus, įvairia veikla prisidėjo prie to, kad būtų plėtojamas atgimstantis baltų tikėjimas, kad jis įgautų gilesnį ir aktualesnę pavidalą.

Paskutinioji darbovietė – Žemės ūkio ministerija išleido Vilių į pensiją, bet po to suaktyvėjo jo veikla siekiant darnos tarp žmogaus ir gamtos. Tam nemažai pasitarnavo ir jo dalyvavimas meniniuose projektuose.

Ne, niekados Vilius nesiskundė dėl išgyventų kančių. Pastarosios jame atvėrė tam tikras galimybes gyvai jausti pulsuojančias žemės galias. Šis jo gebėjimas labai pagelbėjo menininkui Artūrui Railai, sukūrusiam ciklą kūrinių bendru pavadinimu „Žemės galios“. Vilius su kitais „išmatavo“, kaip veikia žemė aplinką Berlyne, Franfurte prie Maino ir, žinoma, Vilniuje. 2008–ųjų rudenį Šiuolaikinio meno centre A.Railos grupė pristatė kūrinį, pavadintą „Mitologinis Vilnius“. Jo metu Vilius, be kita ko, papasakojo apie savo mokytoją Joną Gikį. Visa tai galima išvysti internete: www.raila.lt.

O dabar Dausose jiedu vėl susitiks ir galbūt jų dvasia pasirūpins Lietuva ir stiprins jos galias, kurių tiek daug turėjo velionis.

Tebūnie lengva Jam Lietuvos žemelė!

Vilius Gubavičius pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose, Olandų g. 22. Atsisveikinimas su velioniu  nuo rugsėjo 6 d. 11 val. Karstas išnešamas rugsėjo 7 d. 14 val. Laidotuvės vyks Karveliškių kapinėse.