Kaimynai estai teigia, kad vidurvasaris nėra vienintelis metų laikas, kuomet yra smagu keliauti ir pramogauti gamtoje. Ketvirto didžiausio Europoje ežero – Peipsi – regionas, įsikūręs Rytų Estijoje, išsiskiria visus metus trunkančiomis veiklomis bei savita svogūnų kultūra. Peipsi ežero pakrante nusidriekusiame turistiniame „Svogūnų kelyje“ yra sutelkta daugybė įdomių veiklų, kurios traukia turistus visais metų laikais.
„Svogūnų kelio“ pavadinimas prigijo dėl šiose vietose žemdirbių auginamų itin kokybiškų svogūnų. Čia rengiamas ir kasmetinis Svogūnų festivalis, rugsėjo 12 d. sutraukiantis daugybę šios daržovės mėgėjų iš visos Estijos.
„Svogūnų kelias“, įsikūręs apie 40 km už antro pagal dydį Estijos miesto Tartu, vienija 23 turizmo organizacijas į vieną tinklą, tęsiasi ežero pakrante tarp miestų Varnja ir Kallaste. „Svogūnų kelyje“ gausu kavinių, apgyvendinimo centrų, muziejų, suvenyrų parduotuvių, apstu veiklos: kanojų nuoma, keturračių raliai, valtys, žvejyba, medžioklė ir kitos.
Be tradicinės žemdirbystės, Peipsi apylinkėse taip pat gilios ir žvejybos tradicijos. Senoviniuose žvejų kaimeliuose galima įsigyti šviežios ar rūkytos žuvies. Be to, galima ir patiems pabandyti sugauti laimikį Peipsi ežero gelmėse ar sudalyvauti žuvies mugėje.
Lankantis Peipsi ežero apylinkėse, verta aplankyti Kolkja kaimelį, kuriame įkurtas Sentikių muziejus. Netoliese nuo Kolkjos galima užsukti į vieną iš Peipsi regiono įžymybių neogotikiniu stiliumi XIX a. pabaigoje pastatytą Alatskivi pilį, viliojančią romantiškais baltais bokšteliais.
Alatskivi pilis. Nors pilies renovacija pasibaigė tik šių metų liepą, ją lanko rekordinis žmonių skaičius. „Praėjusiais metais sulaukėme 16 tūkstančių lankytojų, o šiais metais tikimės pasiekti 30-ties tūkstančių turistų ribą“, – sako viena iš „Svogūnų kelio“ vadovių Triinu Akkermann. Alatskivi pilis – vienas vokiečių architektūros perlų Baltijos šalyse, greta kurios įsikūręs Livonijos muziejus, Kallaste atodanga.
„Į regioną užsukę turistai nepraleidžia progos aplankyti Rusijos sentikių kaimelius ir muziejus, pavyzdžiui, Kolkja“, – priduria T. Akkermann. Rusijos sentikių kaimai išsiskiria namų išdėstymu – dažniausiai jie pastatyti labai greta vienas kito, vienoje eilėje, o kaimo gatvė driekiasi kelis kilometrus palei ežero pakrantę. Kaimo gyventojams ežeras yra be galo svarbus – čia jie žvejoja, puoselėja svogūnų ir daržovių lysves. Tradicinių Rusijos sentikių patiekalų galima paragauti žuvies ir svogūnų restorane, įsikūrusiame čia pat, Kolkja.
Nors Estijai priklauso tik 44 proc. ežero teritorijos, jo smėlio paplūdimys – ilgiausias šalyje – net 30 kilometrų. Gana seklus ežeras, kurio vidutinis gylis siekia 7 metrus, kiekvieną pavasarį patvinsta, jo vandens lygis pakyla beveik metru. Šio krašto lankytojus stebina kultūrų mišinys – Estijos valstiečiai, Rusijos sentikiai ir Vokiečių dvarų palikimas, – sugyvenantys darnoje palei vieną didžiausių Europos ežerų.
Rusų sentikiai šiose apylinkėse apsigyveno nuo XVII a. Laikydamiesi uždaro gyvenimo būdo jie išsaugojo savo senovinius papročius ir religiją. Pavyzdžiui, Raja kaimo bažnyčioje iki šiol degamos tik iš bičių vaško pagamintos žvakės, o elektra nenaudojama visiškai.
Raja kaimelis, garsėja ir kaip ilgiausias kaimas visoje Estijoje. Jis nusidriekęs net 4,5 km. tuo tarpu Varska kaimas garsėja savo gydomuoju purvu. O Varnja kaimas kviečia užsukti į autentišką sentikių bažnyčią ir gyvosios istorijos muziejų…
Šiame krašte iki šių dienų dar yra išlikę vietinių gyventojų setų senųjų gyvenviečių bei tradicinių žvejų kaimelių. Senosios setų sodybos išsiskiria tuo, kad vidinis jų kiemas yra iš visų pusių apsuptas trobesių, į kiemą galima patekti tik per aukštus vartus. Setai išsiskiria ne tik savita architektūra, savais papročiais, kulinarija, rankdarbyste, bet ir savo kalba, senosiomis dainomis – lylomis. Tai toks dainavimo būdas, kuomet vienas dainininkas improvizuoja, o žmonių choras atkartoja jo improvizacijas. Setų etninei grupei priklauso apie 13 tūkstančių Estijos gyventojų.
