G. Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (I)

Alkas.lt pratarmė

Rugpjūčio 6 d. sukanka lygiai 5 metai nuo Gintaro Beresnevičiaus žūties, ta proga Alkas.lt pradeda skelbti dr. G.Beresnevičiaus paskaitų, skaitytų 1995 m. Vytauto Didžiojo Universitete ištraukų seriją.  Paskaitų tema „Eugenas Drevermanas (Eugen Drewermann). Gelminė psichoanalizė ir egzegezė“. Publikacijos parengtos pagal G.Beresnevičiaus paskaitų klausiusio vieno Kauno kunigų seminarijos studento savilaidos būdu išspausdintus užrašus.

Eugenas Drevermanas yra žinomas vokiečių dvasininkas-disidentas, teologas, psichoterapeutas bei rašytojas  nuo 1980 m. kritikuojąs Bažnyčios dorovinį mokymą, neigiąs popiežiaus valdžią ir kai kurių Švento rašto fragmentų istoriškumą.

1991 m. duodamas interviu žurnalui „Spiegei“, jis  pasakė: „Jėzui būtų nereikalinga tokia Bažnyčia“. Tais pačiais metais tuometinis Paderborno arkivyskupas  Johanesas Degenhardas uždraudė Drevermanui dėstyti teologiją miesto Universiteto teologijos fakultete. Po to sekė draudimas pamokslauti  bei atlikti religines apeigas. Nuo to laiko Drevermanas rašo knygas ir praktikuoja kaip psichoanalitikas.

E.Drevermanas gimė 1940 m. birželio 20 d. Jis studijavo filosofiją ir teologiją, nuo 1972 m. buvo studentų bendruomenės pastoriumi, o vėliau dvasininku Sankt-Georgs-Kircheje. Tuo pat metu dirbo psichoterapeutu. Nuo 1979 m. skaitė religijos istorijos paskaitas ir dogmatikos paskaitas katalikų-teologijos fakultete Paderborne.

Biblijinius tekstus Drevermanas interpretuoja iš gelminės psichologijos pozicijų, pirmiausia remdamasis K.G.Jungo psichoanalize. Drevermano knyga  Kleriker: Psychogramm eines Ideals (1989) (Klierikas: vieno idealo psichograma), kurioje be kita ko sakoma, kad celibatas yra pagrįstas neurotiniu faktoriumi ir turi neigiamą poveikį katalikų dvasininkams, atvedė jį į konfliktą su oficialia katalikų Bažnyčios vadovybe.

O kai E.Drevermanas viešai suabejojo Marijos nekaltu prasidėjimu, tai 1991 m. buvo atleistas iš dėstytojo pareigų, o 1992 m. jam buvo uždrausta dirbti ir pamokslininko darbą.

Nuo to laiko Drevermanas dirba tik kaip rašytojas ir psichoterapeutas. Jau ne vienerius metus Drevermanas tyrinėja pasakas (ypač brolių Grimų), kurias jis aiškina ir gelminės psichologijos, ir religijos filosofijos požiūriu.

2005 m. sulaukęs 65 metų Drevermanas pareiškė, kad daugiau nebelaiko savęs kataliku.

„Aš galvojau, kad sugebėsiu pastatyti tiltus Bažnyčioje tarp Kristaus evangelijos ir žmonių poreikių. Aš iki šiol kenčiu nuo to, kad Bažnyčia tai atmetė“ – sako dvasininkas.

Likimo ironija, o gal Bažnyčios dogmatinės ir sustabarėjusios laikysenos logiška išdava yra tai, kad Gintaras Beresnevičius už 1995 m. Vytauto Didžiojo Universiteto studentams skaitytas paskaitas apie už savo kritines pastabas katalikų Bažnyčios atžvilgiu pašalinto iš dėstytojo ir pastoriaus pareigų E.Drevermano pažiūras, pats buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė kitą lietuvių kultūrai skirtą paskaitų kursą…

 

G.Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (I)

Vokietijoje, Austrijoje ir Šveicarijoje Drevermanas praktiškai žinomas visiems. Pradžiai pabandykime prisiminti kelias jo mintis, išdėstytas veikale „Gelminė psichologija ir egzegezė“, kurios mums būtų įdomios. Dviejų tomų veikalas išleistas 1990 metais, kur pirmą kartą bandoma išdėstyti savo idėjas, deja šiuo atveju Drevermanas dar nebuvo puolamas. Tik keletas teologų pasisakė griežčiau. Pagrindinė idėja, kurią jis čia parodo yra ta, kad dabartinė tradicinė egzegezė iš svarstymo apie religiją eliminuoja simbolius ir juos pakeičia istorinėmis – kritinėmis studijomis. Tai yra pamatinė mintis, prie kurios bus grįžtama.

Drevermanas konstatuoja tai, kad šiuo metu didėja plyšys tarp Biblijos ir egzegezės.

Testamentai rašyti siauram išrinktųjų ratui, tokių teologų ir interpretatorių ratui, kurie talpina savyje ir judaistą, ir filologo bei filosofo savybes. Tokiu būdu Biblija tolsta nuo paprasto tikinčiojo ir, šiaip ar taip, to tolimo konstatavimas yra Drevermano nuopelnas. Galų gale mes tai žinome ir jaučiame patys, bet kai tai kas nors kitas konstatuoja, yra truputi smagiau.

Drevermano teorinės prielaidos visų pirma remiasi Jungu – egzistuoja individuali pasamonė, bet ją remia kolektyvinė pasamonė, kurioje glūdi archetipai, generuojantys tam tikrus vaizdinius. Archetipus Jungas ir apibrėžia, kaip vaizdinius generuojančias kolektyvinės pasamonės struktūras, turinčias grynas schemas. Drevermanas tą archetipų teoriją pratesia, bet jis, kaip ir Jungas, konkrečiai apibrėžinėti archetipą vengia.

Pasak Drevermano, archetipai yra bet kokio žinojimo ir bet kokio religinio žinojimo, taip pat suvokimo centrai bei organai.Religinis žinojimas jokiu būdu negali būti tapatinamas su racionaliu žinojimu. Religinis žinojimas yra archetipinis žinojimas, tai yra žinojimas apie universalius, visą laiką gyvuojančius ir veikiančius dalykus. Šiame savo veikale jis siūlo tokią lentelę, kuri archetipą įvardina labai įdomiai. Pasak jo, archetipą galima suvokti kaip sapną (Traum). Archetipas yra dvasinių, fizinių, psichofizinių įvykių centre. Traum pažodžiui yra sapnas, bet čia žodis vartojamas platesne prasme, apimančia ir sapną, ir viziją, ir regėjimą, ir kliedesį, ir įkvėpimą. Iš to archetipo, kurį jis tapatina, kalbėdamas apie gelminę psichologiją ir egzegeze, su sapnu jis kildina labai daug dalykų, visų pirma universalius kalbėjimo apie bet ką modelius.

Visų pirma archetipas duoda religingumo ir dieviškumo modusus, būtent tą sapną. Per tokius dalykus, kurie yra neįžodinami arba kuriuos iš principo sunku įžodinti, archetipas duoda tokius neįžodinamus dalykus, kuriuos jis įvardija kaip religinius ir dieviškus. Yra tokių dalykų, kurių negalima įžodinti – tam tikros religinės patirtys. Netgi toli gražu mistikais neesančių žmonių religinės patirtys yra labai subtilios ir neišreiškiamos žodžiais, bet archetipas tą gali. Tuo pačiu metu archetipas duoda ir profaniškas išraiškos priemones, pvz.: universalūs dalykai gali būti elementariai užrašomi knygose, kad ir šventraščiuose, bet tie šventraščiai kažkuria prasme yra profaniški, nes juos galime skaityti knygyne. Arba yra šventas daiktas, bet yra ir devocionalijų dirbtuvės, kur tie daiktai dar toli gražu nėra šventi, o pavidalą jiems duoda būtent tas archetipas. Ir čia tas profaniškas dalykas kartu yra žmogiškas dalykas. Jei yra religiška ir dieviška, tai čia yra profaniška ir žmogiška. Iš archetipo kyla ir mūsų ribotumo suvokimas. Archetipas duoda ir dieviškus dalykus, tuos nenusakomus dalykus tuo pačiu tai yra ir mūsų apsiribojimo moduso šaltinis.

Religiškus – dieviškus dalykus, kaip istorinius bei asmeninius dalykus, jungia legenda, tai pasakojimas apie istorinius dalykus, kuris turi religinį krūvį. Transistorinius, kolektyvinius ir žmogiškus dalykus jungia pasaka. Religinius – dieviškus su transistoriniais jungia mitas, o istorinius bei asmeninius su profaniškais – žmogiškais jungia sakmė.

Pasak Drevermano, jei kalbame apie bet ką – apie pasaką, legendą, mitą, sakmę, visą laiką turime turėti omenyje, kad jie yra kilę iš archetipo arba iš to Traum ir, kad jie tuo pačiu yra universalių dalykų ir principų sąlygoti.

Bet kokiose pasakose ar sakmėse, taip pat ir tose, kurios yra įtrauktos į šventąjį kanoną, teologija, o taip pat ir humanitariniai mokslai įžiūri vaizduotės padarinius, kalba apie jų kilmę, apie tarpusavio sąsajas, bet nepaiso jų universalumo, jų universalaus galiojimo, pasak Drevermano. Jei kalbėsime apie katalikišką šių sakmių ir pasakų interpretavimą, tai jame galima įžiūrėti tokį dalyką, kad mėginama įrodyti tikėjimo protingumą. Teologija mėgina įrodyti, kad tikėjimas yra protingas, kad jis yra intelektualus, kad jį galima įrodyti proto pastangomis. Čia mėginama istorinėmis priemonėmis įrodyti, kad ir kaip gyvatė kalbėjo rojuje, kad ir kaip Kristus pakilo į dangų, bet tai yra tos istorinės aplinkos smūgis, kurio teologija šiuo atveju išvengti negali.

Religiniai potyriai tuo metu yra iš principo archetipiniai potyriai ir juose pasirodo dalykai, galiojantys universaliai visoms tautoms, visoms religijoms. Archetipiniai vaizdiniai, pasak Drevermano, yra pagrindiniai mūsų suvokimo būdai, per kuriuos ir tik per kuriuos siela gali pasiekti tai, kas galioja nuolat. Tai yra tikrieji religinio suvokimo organai. Tie archetipai egzistuoja pirmiau subjektyvių pojūčių, pirmiau racionalios realybės ir archetipiškai paveikti pasakojimai, sąlygoti pasakojimai iš esmės nusako tam tikras sielos būsenas, tam tikras frazes, kurias siela turi išgyventi, patirti.

Kalbant apie visus Evangelijose minimus stebuklus, Drevermanas teigia, kad tai ne istoriniai dalykai arba, švelniausiais atvejais, bet tie atvejai labai reti, kad nesvarbu ar tai istoriniai įvykiai, bet svarbu, kad įeitų į žmogaus psichiką. Jei tai buvo istorinis įvykis, tai man nieko nereiškia, juk tai buvo prieš 2000 metų, bet jei tai yra gelminis psichologinis įvykis, tas archetipinis įvykis, tai vien dėl to, kadangi jis galioja visiems žmonėms, jis galioja ir man, ir dėl to aš turiu galimybę prieiti prie to istorinio įvykio, aš turiu galimybę jį išgyventi. Istorinio įvykio aš negaliu išgyventi, kadangi jis yra istorinis. Istorija yra istorija ir laiko mašinos mes neturime. Bet jeigu tai yra universalus įvykis, kuris vyksta kiekvieno žmogaus sieloje, jei tai yra archetipinis įvykis (Traum), tai aš jį galiu išgyventi ir dėl to visa Evangelija tokiu būdu yra potencialiai išgyvenamas dalykas.

Visa ta Kūdikėlio istorija, visa tai, kas supa Jėzų, yra „tik“ arba „net“, kaip jis sako, yra tik simboliai arba net simboliai. Marija, Juozapas ir pats Kūdikėlis, karaliai ir angelai, žvaigždė, Jeruzalė, Nazaretas, Betliejus – visa tai ne kas kita, kaip vienos ir tos pačios sielos pavidalai ir zonos, vienos sielos kraštovaizdis. Jei žmogus įsiklausytų į savo paties vidų, jis suvoktų ,kad nekalto prasidėjimo stebuklas slypi jame pačiame, jo paties širdyje gyvena ir Juozapas, ir Marija, angelo pasiuntinystę priimanti Marija ir angelo aiškinimą patiklume priimantis Juozapas, kūdikėlio globėjas, ir karaliai iš Rytų atvykę Kūdikėlio pasveikinti – visa tai yra jo paties sielos įvykiai.

Pasak Drevermano, visa tai kas vyksta Šv. Rašte, yra ne tiek būtina, ne tiek istoriška, kiek tipiška. Tai kas tipiška yra stipriau už tai, kas yra istoriška. Iš principo Drevermanas neprieštarauja, kad tai galėjo atsitikti ir istoriškai, bet daug svarbiau, kad tai yra archetipiniai dalykai. Yra vietų, kur jis prieina tokių teiginių, kad Kristaus gimimas ir prisikėlimas gali būti istoriniai dalykai, bet jei jie tampa tipiniais dalykais, jie tampa daug svarbesni mums, nei tada, kai jie yra istoriniai dalykai. Jei jie yra istoriniai, mes turime distanciją, kurią turime įveikti. Jei tai yra archetipiniai dalykai, nėra distancijos, tai yra mūsų sielos dalis, mūsų sielos detelė, mūsų sielos pagrindas.

Drevermanas įžiūri dar tokį skilimą – būtent teologija, matyt vakarietiško mąstymo įtakoje, racionalaus mąstymo įtakoje – žmogiškąją psichiką padalija į dvi dalis. Vienoje dalyje patalpina sapnus, vizijas, regėjimus ir ta sritis tampa nedieviška ir netgi antidieviška sritimi. O joje kaip tik ir glūdi visi autentiški žmogaus išgyvenimai ir čia yra kažkoks religinis branduolys. Antra dalis – intelektas ir valia tampa dievišku pasauliu, racionalumas teologijoje tampa dieviškais dalykais. Teologija negali sau leisti remtis sapnais ir vizijomis. Ji kaip tik juos neigia. Taip atsiranda racionalioji teologija, kuri, pasak Drevermano, gyvojo tikėjimo atžvilgiu yra tuščia, jeigu ne mirtinai pavojinga.