Atkuriamojo Seimo Pirmininko, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, Europos Parlamento nario prof. Vytauto Landsbergio kalbą, pasakytą apskritojo stalo diskusijoje „Lietuvos ir Rusijos tarpvalstybinių santykių sutarties reikšmė 1991 metais ir šiandien“.
Lietuvos taikus kelias į laisvę, nusilpus agresyviajai sovietų imperijai, buvo ypatingas, unikalus reiškinys Europos tautų istorijoje. O kad šis kelias buvo nueitas sėkmingai ir per itin trumpą laiką – vos per trejus metus, – lėmė nemažiau unikalūs poslinkiai Rusijos žmonių sąmonėje, ypatingu būdu susiklostančios aplinkybės bei galimybės jų šalies ateičiai.
Šiandien, kai minime istorinę Rusijos ir Lietuvos geros valios sutartį, jos dvidešimtmetį, aš noriu apžvelgti dvi to įvykio perspektyvas – ir Lietuvos, ir Rusijos požiūriu.
Lietuvos padėtis praėjusio šimtmečio devintojo dešimtmečio antrojoje pusėje, atrodytų, toliau skendėjo tarptautinių santykių rutinoje ir konformizme.
Pralaimėjusi vadinamąjį Šaltąjį karą ir bankrutuojanti Sovietų Sąjunga – toks tada buvo laikinas Rusijos pavidalas – mėgino išlaikyti savo teritorinius užkariavimus ir smurtinę komunistų valdžią gana nedidele kaina. Pageidaujama sovietų reformoms Vakarų demokratijų pagalba turėjo ateiti vien už branduolinio karo grėsmių pašalinimą, tartum užmokant labai dideliam teroristui, kuris pažadėjo pasitaisyti.
Pažadų, kad smunkančioje Lenino ir Stalino imperijoje rasis daugiau demokratijos kaip antai pilietinių ir ekonominių laisvių, visai pakako aukštiesiems pokalbiams su Sovietų „reformistais“, noriai stumiančiais tariamos „naujosios pasaulio tvarkos“, „bendrų Europos namų“ ir panašias vizijas. Apie tautų laisvę kaip kokią nors sąlygą draugauti iš esmės nebuvo kalbama net Vakaruose (nebent R. Reiganas reikalaudavo „tikrinti“), nors iš tradicijos ten tebevartojo laisvojo ir nelaisvojo pasaulio bei pavergtųjų tautų sąvokas.
Lietuva būtų turėjusi ten ir likti, – be kitų perspektyvų – kaip dar viena auka iliuzinei globalinei pažangai. Nepaisant Vakarų demokratijų skelbiamų laisvės principų, net įrašytų į tarptautinius statutus ir konvencijas, taikstymasis su blogiu arba prisitaikymas prie blogio tebebuvo galinga inercijos jėga. Ją galėjo įveikti, ar bent paveikti, tik moralinė revoliucija.
Lietuvai su dainuojančios revoliucijos vėliava teko žengti prieš mirtiną inerciją – tarptautinį sąstingį, kuris, kad ir vykstant pokyčiams mažesnėse ir satelitinėse komunistinėse valstybėse, galėjo sustoti ties Sovietų Sąjungos europine siena. Tačiau Lietuva neleido, kad taip atsitiktų. Mums laisvė buvo ne reliatyvūs intelektualų žaidimai, ne politinė retorika, o tikras principas.
Ši perspektyva, tai yra, Lietuvos laisvė ir teisė pačiai kurti savo gyvenimą, galėjo priklausyti arba nuo sovietų geranoriškumo, arba nuo Vakarų besąlygiškos politinės paramos. Nė vieno, nė kito nebuvo. Reikėjo viską išsikovoti patiems, ir konfrontacija su nusibaigiančia imperija buvo neišvengiama. Turėjom įvairių šalių visuomenių grupių ir judėjimų, bet ne valstybių paramos. Todėl kaip atgimstanti valstybė ėjome bemaž vieni ir dar peikiami, kad sprendžiam savo likimą „vienašališkai“. Tačiau kito kelio tiesiog nebuvo.
Romantiškas ir cinikus prajuokinantis prašymas grąžinti laisvę, o konkrečiai – kad SSRS vėl pripažintų Lietuvos suverenumą, būtų reiškęs, jog aukštasis adresatas gali ir neišgirsti, neatsižvelgti, negrąžinti laisvių tartum turėdamas tokią teisę, kurią pavaldinys pats pripažįsta savo prašymais. Lyg baudžiauninkas prašytųsi atleidžiamas iš baudžiavos. Visai kas kita – pasakyti, jog esu gimęs laisvas ir jokia jėga primesto lažo nevykdau.
Taip subrendo moralios politikos nuostata, kad negalime prašyti to, kas jau yra mūsų kaip prigimtinė ir istorinė tautos bei senos valstybės teisė. O naujus teisinius sprendimus daryti ir žmonių valią reikšti gali tik jų laisvai, demokratiškai išrinkti, tuo būdu įgalioti tautos mandatą gavę atstovai. Šiuo keliu nuėjo Lietuvos Sąjūdis ir pati Lietuva – per demokratiją į atkuriamą Nepriklausomybę.
Ir kelio ženklai buvo aiškūs. Kol negavai tautos mandato, niekas iš šalies nenustatys, kad jį turi. Kai gauni žmonių pasitikėjimo mandatą, kad atkursi sunaikintą jų valstybę, privalai vykdyti.
Tai – vidinis imperatyvas, o priekaištas, kam jį vykdai, eina iš kito – moralinių vertybių pasaulio. Suabejojęs, ar vykdyti pasitikėjimu gautą pareigą, pats pereitum į kitą – intrigų ir sandėrių – pasaulį. Beje, pats M. Gorbačiovas siūlė Sąjūdžiui pereiti į tą kitą pasaulį, kuriam tada priklausė mūsų vietiniai oponentai – SSRS ir SSKP sukurtos, išugdytos, primestos, ištikimybei auklėtos struktūros. Bet Sąjūdis jautėsi kitoks, ir savo tapatybės neišdavė. Ir demokratinės šalys dar nebuvo taip sovietizuotos (kaip kai kurios dabar), kad pasmerktų maištingąjį Lietuvos nepriklausomybės aktą.
Jį smerkė, be abejo, SSRS valdantysis klanas ir užkietėjusio karinio komunistų totalitarizmo struktūros bei sluoksniai. Iš ten kiekvieną akimirką galėjo kilti ginkluota prievarta vėl triuškinanti Lietuvos laisvę. Jos perspektyvai išsaugoti reikėjo bent vienos jau minėtų sąlygų: arba esminių pokyčių Sovietų Sąjungoje, arba kitų valstybių pripažinimo, kad Lietuva yra demokratijų šeimos narė, ir jos užpuolimas būtų tarptautinis nusikaltimas.
Taip Michailas Gorbačiovas nelauktai susidūrė su draugišku ir tvirtu Lietuvos pateiktu išmėginimu: ar tu tikrai reformistas ir neapgaudinėji pasaulio, ar tikrai liberalizuoji senąją imperiją?
Demokratinėms šalims, kurių parlamentai sveikino Lietuvos žingsnį, teko panašus išmėginimas vykdomosios valdžios lygmeniu: ar pripažinti ir atkurti prieškarinius diplomatinius santykius, tuo supykdant iš esmės nesikeičiančią, pernelyg stagnacinę sovietų imperiją, ar paklusti jos gąsdinimams ir draudimams?
Demokratijoms pasirinkus kol kas „trečiąjį kelią“ – dar nepripažinti mūsų vienareikšmio pasirinkimo diplomatiniame lygmenyje, bet perspėti sovietus, kad smurtas prieš Lietuvą neleistinas – įžengėm į SSRS vykdomos diplomatinės blokados laikotarpį. Jį papildė ir ekonominė blokada, ir psichologinio karo smūgiai (piliečių grobimas į sovietų kariuomenę), užmojai skaldyti Lietuvą politiškai ir etniškai, galų gale, ir ginkluotas smurtas 1991 m. sausio mėnesį bei vėliau.
Laisvės perspektyvą savo ruožtu rodė auganti moralinė ir politinė demokratinio pasaulio parama (Čekoslovakija, Prancūzija, Islandija, Danija), taip pat Lietuvos žmonių sąmoningumas, ryžtas ištverti visas blokadas ir terorą plius vidaus ardymų diversijas. Dar vienas, gal net esminės reikšmės veiksnys buvo kylanti, stiprėjanti demokratijos ir laisvės banga Rusijoje, tarsi ženklas, kad ir Sovietų Sąjungoje galimos permainos. Būtent ši rusų liaudies geidžiama nekomunistinė perspektyva kuriam laikui sutapo su Lietuvos perspektyva. Didelė viltis, beje, ligi šiol. Jeigu Rusija virsta demokratija, tai mūsų padėtis jau visai kitokia. Čia ir siūlomas valstybių santykių normalizavimas, apie kurį M. Gorbačiovas nenorėjo nė girdėti, švinta kaip naujo pasaulio realybė.
Senasis šūkis: „Už jūsų ir mūsų laisvę!“ galėjo tapti tikrove.
1990 m. gegužės pabaigoje, pakeliui į Prahą pas V. Havelą, kalbėjausi apie Rusijos nuostatas (jei sovietai griebtųsi jėgos) ir mūsų santykių perspektyvas Maskvoje su Borisu Jelcinu. Tai buvo visai neoficialus, beveik slaptas susitikimas kažkurioje mokykloje. O vasarą jau trys Baltijos valstybių vadovai vedėme, galima sakyti, derybas su gimstančios naujosios Rusijos vadovu Jūrmaloje. Baigiamajame keturių komunikate atvirai paskelbta, kad imamės rengti dvišales santykių sureguliavimo sutartis. Atrodo, Lietuvos pusė dirbo ypač nuosekliai, Rusijos pusė – irgi nuoširdžiai. Nepalyginti su M. Gorbačiovo imituojamomis Lietuvos ir SSRS derybomis. Taip ėjome, pakeliui dar kaip solidarios jėgos kartu pasmerkdami naują sovietų agresiją sausio mėnesį, ėjome į liepos 29 dieną Maskvoje pasirašytą Rusijos ir Lietuvos tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartį. Pažymėsiu, kad ji galioja ligi šiol ir tebėra mūsų santykių pagrindas.
Iš Lietuvos pusės vertinom ją kaip Rusijos vadovų geros valios ir mūsų pasirinkto kelio (be Gorbačiovo!) pergalę. Dvišalė pergalė, ne kitaip.
Dirbk su tais, kurie nori dirbti. Siek pažangos ir draugystės su tais, kurie nori pažangos ir draugystės. O ką darai, pabaik.
Taip Maskvos pučo dieną mes – Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba susirinkome šioje salėje, panašiai ankštoje kaip ir šiandien. Ir vieningai ratifikavome Lietuvos ir Rusijos sutartį. Kodėl? O gi tam, kad jei rytoj mūsų nebebus – darbas būtų užbaigtas.
Tikėdami naująja Rusija, ne demagogais ir iliuzionistais, buvom pažangesni ir už Vakarų demokratijas. Su Borisu Jelcinu sutarėm ir dėl užsilikusios sovietų – dabar jau Rusijos jurisdikcijoje – kariuomenės išvedimo po pučo. Ir ji buvo išvesta iš Lietuvos anksčiau, negu iš Lenkijos, Vokietijos, Estijos ir Latvijos. O tarpvalstybinių santykių pagrindų sutartis tebestovi niekur nepasislinkusi kaip kertinis akmuo – Baltijos taikos garantas.
Anuomet bent iš dalies matėme, ką rusų politinės kultūros virsmas pirmiausiai reiškia spaudos laisvę pripažįstančiai ir slaptųjų tarnybų visagalybę ribojančiai, demokratijos norinčiai Rusijai. Dabar matau ypatingai ryškiai, kokia didžiulė, neįtikėtina permainų perspektyva tada vėrėsi, Rusijos demokratijos dėka, ir visam pasauliui.
Rusija ne imperinė, niekam negrasinanti, o noriai bendradarbiaujanti! Atsisakiusi amžino svaigulio grobti gretimas žemes ir pajungti jų tautas… Tada ir šioms kaimynystė su Rusija būtų gėris, o ne problema, kartais prilygstanti lemties prakeiksmui ir geopolitinei nelaimei. Jeigu tai eitų į praeitį visiems laikams! Jeigu Rusija nepaniekintų pati savęs, kuomet pripažinusi atkurtą Lietuvą nuo kovo 11-osios, dabar vėl teisina sovietų agresiją prieš kitą valstybę sausio mėnesį.
Pasaulis galėjo tapti kitoks, ir pati Rusija būtų kur kas laimingesnė. O kad taip neįvyko, kad Rusija prarado demokratijos perspektyvą ir liko pasaulio problema – čia didžiausia visų nelaimė.
Ne mano užduotis analizuoti priežastis, kodėl taip atsitiko. Kodėl ten į oficialiąją politiką grįžo nedraugiškas revanšizmas kaimynų atžvilgiu. Tačiau šviesi perspektyva ir geresnio pasaulio galimybė buvo. Tai įrodo įstabios brandos dokumentas, kurio dvidešimtmetį pažymime. Prie šios, kitokios pasaulinės perspektyvos prisidėjo ir Lietuva. Tik štai projektų įgyvendinimas priklauso nuo žmonių ir jų susivienijimų… Pernelyg daug buvo ir nenorėjusių naujos Rusijos, verkusių dėl deržavos. Bet išsaugokime prisiminimą viso didžiojo įvykio net ir su jo kol kas neįgyvendintomis galimybėmis“.
Gaila, kad Rusija nuėjo nelaimelio keliu.