V.Visockas. Ko vertos Česlavo Okinčico ašaros?

Šita žurnaliste aš ilgai nepasitikėjau. Ji labai padėjo neaiškiam verslininkui Viktorui Uspaskichui, kuris ilgainiui tapo tuo, kuo dabar yra. Ji leido jam šokti, dainuoti, laidyti pigius sąmojus. Buvo „nikoks vaizdzialis”. Nemanau, kad ta žurnalistė veikė savarankiškai.

Televizijose tokių žurnalistų nebūna. Kieno vežime sėdi, to ir giesmę giedi. Ta žurnalistė nukreipė savo žvilgsnį į Operos ir baleto teatrą. Patiko, nes esu klasikinės operos mėgėjas. Bet to teatro „režisieriui” ji nei pakenkė, nei padėjo, kiek teko girdėti. Nežinau, ar ji pakenkė Akademinio dramos teatro „režisieriui”, tam įmitusiam, žmoną ir dukrą įdarbinusiam. Gal šiek tiek nustūmė į pašalius. Patiko jos „papildų”, „maisto priedų” laidos. Dabar ką valgau, ką geriu, kuo gydausi – vis neapleidžia mintis, kad lėtai nuodijuosi. Bet kitos išeities neturiu: nieko ekologiško šioje Žemėje jau nenusipirksi.

Ir staiga ši žurnalistė atkreipė dėmesį į Kovo 11-osios Akto signatarą Česlavą Okinčicą. Dabar, kai lenkai vis įnirtingiau puola lietuvius. Dar ne Lietuvą, dar tik lietuvius, nors ir teritorines pretenzijas vis įžūliau ima reikšti. Lenkų „sirgaliai”, atvažiavę „pasižiūrėti” Olandijos futbolo komandos rungtynių su Tauragės „Tauru”, jau skandavo: „Lietuva – Lenkijos”.

Ką galėtų reikšti, kad ši žurnalistė ėmėsi politinės temos? Nacionalinis transliuotojas bando švelninti lenkų šovinistų smūgius, visus šunis karia lietuvių daugumos, „nejautrios mažumų problemoms”, virvute, o ji pakėlė ranką prieš prezidentų ir premjerų patarėją lenką – abiejų tautų pastarųjų dviejų dešimtmečių bičiulystės simbolį!

Nė vieno blogo žodžio apie paskutinę Rūtos Grinevičiūtės-Janutienės laidą negalėčiau pasakyti. Kad ir kaip įtariai vertinčiau šią žurnalistę, ji labai laiku prabilo subtilia lenkų-lietuvių santykių tema. Daug kraujo ji sugadino visokio plauko grobuonims, gal ir šioje dirvoje ji išaugins karčių, bet sveikatai naudingų vaisių?

Nejaugi ponas Č. Okinčicas gudresnis už patį Štirlicą? Šis rusų herojus įtakingiausio nacio vis dėlto nevedžiojo už nosies, nors ir buvo labai netoli jo, o štai Č. Okinčicas turėjo didelės įtakos Lietuvos prezidentui ir keliems premjerams, vienam net iki šiol patarinėja. Ką jis pataria Andriui Kubiliui? Leisti Lietuvos lenkams nepaisyti šalies, kurioje jie gyvena, įstatymų, pamažu siekti autonomijos, išstumiant iš Vilniaus ir Šalčininkų rajonų lietuvius?

Seniai kalbama, kad už lenkiškų gatvių pavadinimų, pavardžių slepiami žymiai didesni tikslai ir siekiai, tik vis be aiškesnio adresato. Kas tas pilkasis kardinolas, kurio rankose marionečių virvutės? Valdemaras Tomaševskis per daug agresyvus, jis, nors ir ne paskutinis veikėjas, tėra tik vykdytojas, buldozeris. Šis Lenkijos patriotas neslepia priešiškumo lietuviams, „užgrobusiems” jo Vilniaus ir Šalčininkų rajonus. Lenkijai reikia ir tokių veikėjų (pavyzdžiui, „futbolo sirgalių”, kurie daužo, laužo, tyčiojasi), bet tuo tarpu naudingiau veikti per Lietuvos premjerų patarėją, retai matomą televizijų ekranuose ir dar nepraradusį Lietuvos draugo įvaizdžio, susikurto tragiškojo Sausio dienomis.

Ar ir po minėtos žurnalistės laidos ponas Č. Okinčicas bus draugas? Po to, kai, netikėtai užkluptas, nesėkmingai rinko bejėgiškus žodžius? Gaila buvo žiūrėti į žmogų, kurį kažkada laikei vienu iš nedaugelio lenkų (omenyje turiu tik tuos, kurie vadovauja lenkų bendruomenei), neturinčių šovinistinių kėslų Lietuvos valstybės atžvilgiu. Kaip sakoma, buvo vienas…, bet ir tas… Ne, vienas, atrodo, dar liko. Omenyje turiu Ryšardą Maceikianecą, buvusį Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos Atkuriamojo Seimo deputatą, nebalsavusį už Lietuvos nepriklausomybę, kuris padeda demaskuoti nedorus savo tautiečių veikėjus. O juk šis žmogus, kai Č. Okinčicas liejo ašaras, nebuvo labai palankus Lietuvai. Ir suprask, kad nori, kas gali būti tavo draugas, kas negali. Šiomis dienomis sužinojome: Afganistano lyderio brolį nušovė asmens sargybinis, tarnavęs jam daug metų. Užtat aš ir sakau: išduoda tik draugai, priešai yra priešai, jie niekada neišduoda.

Bandau atspėti: kokia po šios laidos bus įvairių visuomenės sluoksnių, trijų valdžių reakcija? Žinoma, viešai jokios reakcijos nebus: nematėm, negirdėjom. Nejaugi ir po to Kultūros ministerija kurps projektus, įteisinančius lenkiškus (dabar jau ir rusiškus) gatvių pavadinimus? Po tokios laidos, taip pat po Apeliacinio teismo sprendimo – galutinio ir neskundžiamo? Po to, kai prezidentė pasakė, kad teismo sprendimus reikia vykdyti? Nejaugi ir toliau Č. Okinčicas patarinės premjerui A.Kubiliui? Nejaugi šio liberalo gerbėjai tautininkai ir po to nepraregės? Daug klaustukų, ir visi beveik beviltiški. Labai svarbu, ar vis dėlto lenkiškos mokyklos privalės vykdyti Lietuvos Respublikos įstatymus?

Nužingsniuota žymiai toliau, negu galėjai pamanyti. Pasirodo, Lietuvos lenkų „gynėjams” moka duoklę ir mokytojai, ir ūkininkai. Drąsus tas lietuvis, kurio žmona lenkė, papasakojęs apie dalykus, kuriais turėtų susidomėti valstybės teisėsaugos institucijos. Sunku įsivaizduoti, kad tie „organai” tokių dalykų nežino. Žino, bet, baisiausia, ir jie moka duoklę lenkų mažumos vedliams – tylėjimo, abejingumo, bailumo duoklę. O Lietuvos partijos, Lietuvos valdžios tik ir tegalvoja, kaip čia apgavus tą valstybės piliečių dalį, kuri mano, kad ir lietuviams Lietuvoje turėtų būti gera gyventi, ne tik lenkams, rusams, žydams. Kaip čia padarius, kad jie nesipiktintų Lietuvos Respublikos įstatymų negerbimu, kai tai daro „skriaudžiami” lenkai, kad jie užmerktų akis, kai dokumentuose klastojama tautybė, iš mokytojų ir ūkininkų reikalaujama duoklės, kai poeto Adomo Mickevičiaus („Lietuva, tėvyne mano…”) tolimam giminaičiui nenorima suteikti Lietuvos pilietybės.

Remiuosi R. Grinevičiūtės-Janutienės laida, kurią derėtų ne vieną kartą pakartoti, kad visi Lietuvos gyventojai pamatytų, kokį vaidmenį pastaruoju metu vaidina kažkada dėl Lietuvos verkęs politikas. Dabar verkti norisi mums, juo tikėjusiems, jį laikiusiems Lietuvos įtakos (gerąja prasme) agentu.

Artėja Seimo rinkimai. A.Kubiliaus giesmelė jau sugiedota, ką jam bepatartų nepakeičiamas prezidentų ir premjerų patarėjas Č. Okinčicas. Nebent dabartinis premjeras perbėgtų į Lenkų rinkimų akciją arba išimties tvarka gautų „lenko kortą”. Giesmelė sugiedota, bet džiaugtis nėra ko, nes sugrįžti į valdžią veržiasi buvęs premjeras G. Kirkilas ir į jį panašūs. Jeigu dabartinė valdžia lenkų klausimu trypčioja vietoje, užmerkia akis, tai būsimieji mūsų išrinktieji ryžtingai imsis politinių sprendimų ir patenkins visus tomaševskių, okinčicų ir sikorskių reikalavimus. Taip bent jie žada televizijos laidose. V. Uspaskichas juk nepasirašė Lietuvos europarlamentarų kreipimosi į Lenkijos užsienio reikalų ministrą Radoslavą Sikorskį Tik V. Uspaskichas ir V. Tomaševskis nepasirašė.

Kad taip neatsitiktų, lietuvių tauta turi rimtai susirūpinti ir susitelkti. Tos negausios (?) jėgos, kurioms ne vis tiek, kas Lietuvoje gyvens po dešimtmečio kito, „vidine okupacija” bus atplėšti Vilniaus ir Šalčininkų rajonai ar nebus, privalėtų įveikti susiskaldymą, asmenines ambicijas, kurių netrūksta, ir imtis darbo.