Anglijos Romuva, savo veiklą pradėjusi praėjusių metų Rudens Lygiadieniu, palaipsniui ėjo metų švenčių ratu. Lietuviai siuvosi tautinius rūbus, įsigijo liaudies muzikos instrumentų, apeigoms skirtų reikmenų, mokėsi dainų, ratelių, šokių, gilinosi į lietuviškus papročius.

Susibūrė nuostabi, stipri, jaunatviška ir gyvybinga lietuviška bendruomenė, niekad neužsisklendžiantį siaurame rate, o su džiaugsmu pakviečianti jungtis kiekvieną lietuvį.

Per šiuos metus Anglijos Romuva tapo neeiline šviesa daugiatautėje Londono prigimtinio gyvenimo būdo puoselėtojų bendruomenėje.

Dėl ypatingo gyvybingumo lietuvius pradėta kviestis pravesti pačias svarbiausias metines šventes ir renginius.

Jau antrą kartą šiais metais Anglijos Romuvos kvietimu teko lankytis Londone, padėti surengti didžiausią metuose lietuvišką Rasos šventę.

Rasos šventė ar Joninės?

1967 metais gūdžiu sovietmečiu, Kernavėje, po ilgokos pertraukos, įvyko pirmoji Rasos šventė, ženklindama naująją lietuviško atgimimo erą.

Po daugybės metų, kai lietuviškumas buvo naikinamas pragaištingų įtakų iš Vakarų ir Rytų, lietuviai susitelkė ir atkūrė Rasos šventę – žmonių tarpusavio laimingo sambūvio ir darnos su gamta, Žeme, Dangumi šventę, vykstančią tuo metu, kai aukščiausiai metuose pakyla Saulė, gamta prisipildo gyvybės, kupėjimo, vaistažolės turi didžiausių gydančių galių.

Trumpiausią naktį žmonės savo šventiniais veiksmais ir ugnimis nušviečia pasaulį, pagerbdami ir pavaduodami gyvybės, šviesos ir šilumos teikėją Saulelę-motulę.

Kito būtinojo gyvybės elemento – vandens ypatingos formos – Rasos vardu vadinama trumpiausios nakties šventė, kadangi, pagal lietuviškus papročius, ji baigiasi nusiprausus gyvybės Rasa, Saulei patekėjus.

Rasos šventė Kernavėje pradėta švęsti pasitelkus gražiausius gausius lietuviškus papročius, dainas, šokius, apeigas, turint tikslą pačiu nuostabiausiu metų laiku įjungti darnos ir gyvybės programą, pasikrauti žmonėms jėgų visiems metams. Iki tol šventės esmė buvo iškreipta ir švenčiama tik kaip Jonų vardadienis (beje Jonų vardadienių per metus kalendoriuje pažymėta net keletas).

Tik Jonams buvo kabinami vainikai, už kuriuos reikdavo atsilyginti svaigalais – būtiniausiu šventės elementu  žmonėms, praradusiems žinojimą kaip nesikvaišinant atsipalaiduoti.

Tuo metu, kai tauta buvo pažeminta, bežlunganti, nualinta sceninio netikrumo ir alkoholinio kvaitulio, Rasos šventė atvėrė kitą – tautos kilimo ir stiprėjimo kelią.

Šio kelio nesugebėjo užtverti nei sovietinio saugumo persekiojimai, o vėliau – nei vartotojiškas nužmogėjimas.

Dėl švietimo ir kultūros sistemų stingulio, didžioji tautos dalis vis dar neturi supratimo apie šventės esmę. Todėl tik palyginti nedaugelis turi laimę ir galimybes dalyvauti tikroje Rasos šventėje.

Proveržis Jungtinėje Karalystėje

Po II pasaulinio karo į Jungtinę Karalystę atklydę pabėgėliai lietuviai stengėsi išlaikyti lietuviškus papročius. Jie surinko lėšas ir lietuviškumo palaikymui įsigijo Londono pašonėje lietuvių sodybą su nemažu žemės plotu, pieva, mišku. Čia pradėta švęsti lietuviškas šventes.

Vieną iš jų – Jonines bandyta rengti prieš keletą metų. Organizatoriai pasirinko dar iš sovietinių laikų paplitusį šventės planą – vieni ant scenos koncertuoja, o kiti nuobodulį skandina ir atsipalaiduoja kvaišaluose.

Pasekmės aiškios – palapinių plėšymai, muštynės, su malūnsparniais suskridusi policija, skandalingi aprašymai spaudoje.

Toks lietuviško bendravimo įsivaizdavimas, kad pagrindinis šventės atributas – alkoholis, privedė prie to, kad organizatoriams praėjo noras rengti tokias „šventes“, o lietuviams praėjo noras rinktis kartu.

Anglijos Romuva ėmėsi ambicingo uždavinio – neišblėsus gėdingiems prisiminimams, suburti tautiečius gražiausiai lietuviškai šventei, kurios negadintų nei koncertai, nei kvaišalai. 

Lietuvių sodybos vadovybė likus keletui dienų iki renginio atsisakė suteikti vietą Rasos šventei, motyvuodami, kad naktį negalima nei dainuoti, nei groti armonika, nors tai ketinta daryti be jokio įgarsinimo.

Lietuvių šventei maloniai vartus atvėrė Londono Epingo miško Debden stovyklavietė. Nei valdžia, nei kituose laukuose besiilsintys britai neturėjo jokių priekaištų senajam lietuviškam šventimo būdui.

Pirmoji istorinė persilaužimo Rasos šventė, prasidėjusi apeiginiu vyrų ir moterų pasisveikinimu šventės vartuose po Saulės vainiku, švetiniu gaivinimusi tyru vandeniu, veido šluostymusi lininiu rankšluosčiu, toliau ramiai vyko kupoliaujant- renkant devynias skirtingas žoles, iš kurių žiniuonė spėjo ateitį.

Su dainomis palydėję Saulę, šventės dalyviai užkūrė aukurą, su palinkėjimais dalinosi duona iš bendro kepalo, kėlė kaušą giros į viens kito sveikatą.  Lietuvius sujungė apeiginiai rateliai ir sutartinės. O svaigalų niekas neprisiminė ir niekam neprireikė, nes jie tik būtų trukdę tobulam draugavimui ir gamtos galių pasisėmimui.

Šventė įvyko per saulėgrįžą – birželio 21 dienos vakarą. Nors laikas nebuvo patogus – darbo savaitės vidurys, tačiau nelauktai į šventę susirinko triženklis skaičius dalyvių. Ne visi buvo pasiruošę pasilikti per naktį, tačiau visi spėjo pajusti tikrą lietuviškos Rasos gaivą ir gyvybę, senosios lietuviškos šventės,  gražiausiu būdu jungiančios bendruomenę ir gamtą jėgą.

Vyrai ir ąžuolai

Kaip ir pirmo mano į Perkūno šventę atvykimo metu, buvome nustebinti tuo, kad Rasos šventėje dalyvavo daugiau vyrų negu moterų.

Dabartiniai lietuviški neagresyvios pakraipos kultūriniai renginiai Lietuvoje pasižymi vyrų stygiumi, jau nekalbant apie tai, kaip visur trūksta vyriškos tvirtybės, jėgos, ištvermės, savigarbos ir visų kitų tauriųjų vyriškų savybių.

Taigi, šios šventės vyriškumo atsigavimas – tai ryškus ženklas, rodantis lietuvybės atsigavimo ir gyvybiškumo versmę. Neatsitiktinai visą šventę vyrams senoviniu išbandytu papročiu galvas puošė ir jėgą teikė ąžuolo lapų vainikai. Ąžuolas yra švenčiausias lietuviškas medis, vyriškos galybės ir tvirtybės ženklas.

Rasos šventėje skambėjo vyriškos dainos, vyrai šoko ypatingą vyrišką šokį aplink vyriškumo simbolį – degančią stačią kupolę, ant kurios paskui merginos mėtė vainikėlius, spręsdamos už kiek metų ištekės. Vyriškos sutartinės, sukant ratus deglų šviesoje aplink didįjį Epingo miško ąžuolą, įsuko visus į amžiną gyvybės ratą, suteikdamos tvirtybės, vyriškos garbės, pasitikėjimo jausmą ir žinojimą.

Stiprios vyriškos rankos parideno nuo kalno degantį Saulės ratą, jis nurėdėjo iki pat įkalnės galo, įveikdamas visas kliūtis, duodamas tikėjimą, jėgą ir ženklą mums, kad įveiksime visus gyvenimiškus iššūkius iki kitos Rasos šventės.

Merginos šventėje buvo nešiojamos ant rankų tiesiogine ir netesiogine prasme, akimirksniu išgraibstomos suskambus gyvąjai šokių muzikai.

Vyrams savęs pasitikėjimo jausmą stiprino laime švytintys moteriški veidai, įsisuko galinga dabartinėje visuomenėje stingamo vyriškumo atstatymo programa, suteikdama viltį, kad lietuviškas vyriškumas stiprės.

Paparčio Žiedo paslaptis

Rasos šventės didžioji mįslė ir paslaptis yra slėpiningas Paparčio Žiedas, pasak lietuvių  tautosakos, trumpam prasiskleidžiantis tik tinkamai švenčiant trumpiausią metų naktį. Tam, kas suranda Paparčio Žiedą, ateina didysis paslapčių žinojimas.

Tik patiems atkakliausiems, labiausiai nusipelnusiems pavyksta atrasti Paparčio Žiedą, perprasti didžiąją paslaptį. Tam būtinai reikia ruoštis iš anksto, sukaupti dvasines savybes ir gebėjimus.

Lietuviškoje pasaulėžiūroje nėra varžytinių, brangus kiekvienas žmogus ir stiprėjama jungiantis į krūvą, laimė auga ja dalinantis. Einant šiuo keliu, devintoji bendruomenės šventė – Rasa tapo lemiamu išbandymu Romuvai.

Išlaikyti džiugią šventinę nuotaiką, nugalint miegą, nakties vėsą ir tamsą be svaigalų – reikia ypatingų gebėjimų. Kas tai praeina ir švyti patekančios Saulės spinduliuose, tas randa Paparčio Žiedą – perpranta lietuviško gyvenimo būdo galią. Tą pavyko padaryti daugeliui lietuvių, atšventusių Rasos šventę Epingo miške.

„Ryto rasa krito“ – šią trijų žodžių sutartinę švytintys laime  lietuviai ilgai giedojo tekant Saulei. Ryte lietuviai glebėsčiavosi, broliavosi. Prasmingai praleista trumpiausia naktis Londone sutvirtino lietuvius.

Niekam nesinorėjo skirstytis – visi aptarinėjo, kaip drauge švęs kitais metais Rasos šventę ir kitas metines šventes, kaip vėl rinksis bendravimui, kaip palaikys vieni kitus. Įsisuko galingas gyvybę įkvepiančių lietuviškų švenčių ratas, suteikiantis jėgą žmonėms laimingai pilnatvėje nugyventi metus.

80 km iš Kembridžo atmynusiam, scenografijos studijas baigusiam Manvydui, juokingai menkas šis atstumas pasirodė prieš šventės galią.

Ankstyvą rytmetį kažkur netoliese dar snaudė šimtai tūkstančių Londono lietuvių. Per trumpiausią naktį jiems atsivėrė nauja viltis.  Nuo šiol jie turės švenčių šventimo pasirinkimo galimybę. Neabejotinai vis daugiau jų pasuks šviesiuoju gyvybingu Rasos taku, nušviestu Saulės.

Nuo šiol jie taip pat turės galimybę tapti ne eiline Jungtinės Karalystės darbo jėga, o geidžiamu ypatingu pavyzdžiu.

Kaip lietuviai tampa pasaulio šventaisiais

Jei žmogus apsiskelbia šventuoju, jis tampa pajuokos objektu. Tikrus šventuosius įvardija aplinkiniai žmonės, nes tam reikia įgyti ypatingų žinių, savybių, gebėjimų, gyventi ypatingu švento ritmo gyvenimo būdu, skleisti šviesą aplink save.

Žmonėms norisi būti šalia šventųjų, nes vien tik buvimas šalia nuima įtampas, gydo, suteikia tikėjimo, jėgų, duoda atsakymus į rūpimus gyvenimo klausimus, padeda įveikti laikmečio iššūkius. Jei šventojo laukas toks stiprus, kad tai pastebi ir juo pradeda sekti kitataučiai, pašvęstasis tampa pasaulinio lygio šventuoju.

Rasos šventėje dalyvavo būrelis britų. Airis Rorry, kuris jau dalyvavo ketvirtoje Anglijos Romuvos šventėje, Rasos metu nepraleido nė vienos šventinės akimirkos, grįžęs po saulėtekio parašė lietuvius šlovinančią giesmę-odę. Štai jo vertinimai: lietuvių dainos pilnos meilės, šokiai – pasakiški, Romuvos žmonės dega skaisčia liepsna, yra palaiminti ir šventi.

Rorry praėjo pilną paparčio žiedo ieškojimo kelią, atliko visas apeigas, šoko visus šokius, o svarbiausia stengėsi dainuoti visas lietuviškas dainas, mėgindamas perprasti lietuviškų žodžių reikšmę. Jis nori išmokti lietuvių kalbą, tam kad galėtų naudotis gyvąja lietuviška kultūra.

Pats didžiausias turtas yra lietuviška kultūra, kurią palaiminta lietuvių tauta dėl savo ypatingos tvirtybės išlaikė gyvybinga, tuomet, kai kitos Europos tautos neteko savo pamatinio būdo žymiai anksčiau. Todėl lietuviai dabar turi galimybę ir uždavinį gražinti Europai ir pasauliui prigimtinę gyvybės, darnos ir laimės kultūrą.

Anglijos Romuva tampa ne tik esmine lietuvius stiprėjimui telkiančia jėga Anglijoje, bet pavyzdžiu ir sugrįžimu prie sveikų žmogiškųjų vertybių ištakų visai daugiatautei Jungtinės Karalystės bendruomenei ir yra kelrodis visiems lietuviams pasaulyje. Tai kelias lietuviams tapti pasaulio šventaisiais.

Straipsnyje Viliaus Stulpino nutraukos.

Taip pat žiūrėkite Remio Stankeliūno nuotraukų galeriją:

1 2 ►

Spausdinti