Visame pasaulyje etninių baltų yra apie 5 milijonai: 3,5 milijono lietuvių ir 1,5 – latvių. Iš jų 2,91 mln. lietuvių gyvena Lietuvoje ir 1,35 mln. latvių – Latvijoje. Dar pridėkime 30 000 lietuvių Latvijoje ir 3000 latvių Lietuvoje, bet tai jau statistikos iš esmės nepakeis.
Proistorės fragmentai
Kalbininkai ir archeologai iš esmės sutaria, kad mūsų šaknys šiose žemėse yra pakankamai gilios – prabaltiškoji indoeuropiečių atšaka Rytų Baltijoje pasirodė maždaug prieš 4000 metų ir ilgainiui asimiliavo čia gyvenusius senuosius europiečiusbei kiek anksčiau už mus atplūdusius finus. Baltų arealas rytuose siekė Volgos ir Okos aukštupius, pietuose – Pripetę ir Bugą, pietvakariuose – Vyslą. Slavai į dabartines Baltarusijos, Ukrainos ir Vakarų Rusijos žemes ėmė keltis tik apie V-VI mūsų eros amžių. Senąjį rytinį baltų arealą dar iki šiol liudija Rusijoje išlikę vandenvardžiai Moža / Maža, Možaika (iš to ir Možaiskas), Varlynka, Neveža ir kt. O Baltarusijos vandenvardynas beveik ištisai baltiškas.
Rytų baltų genčių vardų nežinome, išskyrus pamaskvės galindus, kuriuos rusai užkariavo jau kronikų laikais (XI a.). Tačiau vakaruose mūsų šeima buvusi gana tiršta – prūsai su savo atskirais genčių vardais, jotvingiai, kurių dalis dar vadinosi sūduviais ir dainaviais, šiaurėje nuo mūsų – kuršiai, žiemgaliai, sėliai ir latgaliai. Iš šių šiaurės baltų ilgainiui susiformavo latvių tauta.
Iš visos gausios baltų šeimos per II mūsų eros tūkstantmetį likom tik mes ir latviai. Užkariautus prūsus iki XVIII a. asimiliavo vokiečiai, per karus išretinti jotvingiai virto dalimi lenkų, baltarusių, o šiaurėje – lietuvių; pietinė kuršių dalis sužemaitėjo, pietų žiemgalius ir sėlius sulietuvino aukštaičiai, o šiaurinė kuršių, žiemgalių ir sėlių dalis virto latviais. Visas rytinis baltų arealas suslavėjo. Slavėjimas rytuose (Vilniaus kraštas ir Latvijos Latgala) nesibaigęs ir mūsų dienomis.
Bendravimo kalba
Kuria kalba susišnekėdavo mūsų protėviai? Lietuviai su kuršiais? Su prūsais? Su jotvingiais? Žiemgaliais? Galit paklaust, ar apskritai su jais šnekėdavo? Ir dar kaip šnekėdavo! Savaime aišku, kad tarpusavyje bendrauta baltų kalbomis, ne vokiškai ir ne „po-slavianski”. Baltus jungė prekybos saitai, jungė ir skyrė karo reikalai, žygiai į kaimynų žemes, o Lietuvoje – dar ir Mindaugo pradėtas valstybės formavimas. Be to, Lietuva buvo prieglobstis kare pralaimėjusiems giminaičiams. Šiaurėje žiemgalius Livonijos kryžiuočiai palaužė tik XIII a. pabaigoje (1290 m.). Po pralaimėjimo apie 10 000 žiemgalių pasitraukė gilyn į Lietuvą. Čionai nuo vokiečių bėgo ir prūsai, ir dalis kuršių, o nuo vokiečių ir lenkų – jotvingiai. Yra žinoma, kad Gediminas rūpinęsis gauti kunigą, mokantį žiemgališkai. Vytauto motina palangiškė Birutė – teneužsigauna žemaičiai – galėjusi būti kuršių kilmės, nes XIV a. pirmojoje pusėje žemaičius nuo Baltijos tebeskyrė jų dar neasimiliuoti pietų kuršiai (Vytautas gimė apie 1350 m). Jei taip, Vytautas turėjęs mokėti ne tik lietuvių, bet ir motinos kalbą – kuršių.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Livonijos (nuo 1561 m. – Kuršo Kunigaikštystės) siena ilgainiui tapo dviejų baltų kalbų apytikre skiriamąja riba. Kuršių, žiemgalių ir sėlių palikuonys, gyvenę abipus sienos, nuo II tūkstantmečio vidurio jau kalbėjo skirtingomis, nors ir artimomis kalbomis. Tačiau bendravimui tai netrukdė. Šiaurės žemaičiai, gyvenantys Pietų Kurše ir Liepojoje, ir dabar gali paliudyti, kad jiems latviškai išmokti buvę lengviau nei lietuviškai. Labai nesunkiai latviškai išmoksta ir aukštaičiai nuo Joniškio iki Zarasų, t.y žiemgalių ir sėlių palikuonys. Pietų Latvijoje nesunkiai susišnekėtume ir lietuviškai, nes daugelis vietinių čia ją puikiai moka, nekalbant jau apie pasienyje su Lietuva gyvenančius autochtonus lietuvius.
Kaip bendrauja broliai
Giminiškos kaimyninės tautos paprastai bendrauja savo kalbomis, nesigriebdamos trečiųjų kalbų. Švedai su norvegais šnekasi ne angliškai. Danai su švedais irgi. Visi žinom, kad ne anglų kalba bendrauja ir rusai su ukrainiečiais, ir čekai su lenkais. Juokingai atrodytų ispanai su portugalais, jei staiga pradėtų tarpusavyje bendrauti tik angliškai ar prancūziškai.
Deja, baltai tapo liūdna išimtimi, nes šiuo metu bendrauja buvusių pavergėjų kalba. Trumpas 1918-1940 m. nepriklausomybės laikotarpis buvo bepradedąs grąžinti baltiškąjį orumą ir istorines bendravimo tradicijas, tačiau sovietmetis giliai įvarė pleištą tarp mūsų kalbų, sudarydamas sąlygas lietuviams ir latviams kalbėtis tik rusiškai. Bendrus žodžius vasara, saulė, upė, jūra, liepa, diena mes pakeitėm žodžiais leto, solnce, reka, more, lipa, denj. Šiuo metu mūsų visuomenėje vieną „tarptautinę” kalbą pamažu ima keisti kita. Senoji ir vidurinioji lietuvių ir latvių karta tebebendrauja rusiškai, jaunoji jau mėgina bendrauti angliškai, nes rusiškai nebemoka.
Bendravimas bet kuria trečiąja kalba yra tarsi bendravimas per tvorą ar užuolaidą. Nenorom lieka distancija ir tam tikras šaltumas, svetimumas. Nenorom didėja nesusikalbėjimo, nesusipratimų tikimybė. Ar reikia baltams tęsti sovietmečiu primestą tradiciją?
Baltų kalbų mokymosi galimybės
Lietuviui latvių kalba yra lengviausia išmokstama užsienio kalba. Palyginti su mūsiške, latvių kalba dėl kontaktų su finais yra gerokai sumodernėjusi, t.y. labiau nutolusi nuo prokalbės. Tokios, beje buvo jau kuršių, žiemgalių ir kitų šiaurės baltų kalbos. Santykis tarp lietuvių ir latvių kalbų apytikriai toks, koks tarp vokiečių ir anglų. Arba tarp islandų ir švedų. Vadinasi, latviui išmokti lietuviškai yra sunkiau nei lietuviui latviškai. Galima sakyti, kad latvių kalba yra baltiškasis modernas, prūsų kalba buvusi baltiškoji archaika, tuo tarpu lietuvių kalba esanti per vidurį, nors šiaip jau artimesnė latvių, ne prūsų kalbai.
Antroji baltų kalba tradiciškai dėstoma abiejų šalių universitetuose filologinių specialybių studentams. Lietuvoje latvių kalba dėstoma Klaipėdos, Šiaulių ir Vilniaus universitetuose, taip pat Vilniaus peda-goginiame universitete bei Vytauto Didžiojo universitete. Latvijoje lietuvių kalba dėstoma Latvijos universitete, Daugpilio universitete, Rėzeknės aukštojoje mokykloje, Liepojos pedagoginėje akademijoje, protarpiais – Latvijos kultūros akademijoje. Tačiau tai ir viskas. Be studentų lituanistų, latvių kalbos dar išmoksta mūsų diplomatinis korpusas Latvijoje, kai kurie verslininkai ir būrelis šiaip entuziastų.
Dabar, kada niekas mūsų nebevaržo, galėtume latvių kalbos mokytis dar vidurinėje mokykloje. Bent jau Šiaurės Lietuvoje, kur kontaktai su Latvija yra istoriškai intensyvesni, taip pat mūsų didmiesčiuose ši kalba galėtų būti dėstoma mokiniams kaip fakultatyvas. Būtų idealu, jei ir Pietų Latvijos mokyklose būtų dėstoma lietuvių kalba. Jei latviškus filmus, kartais rodomus per Pirmąjį Baltijos kanalą ar XXI TV, mes matytume įgarsintus originalo kalba ir su lietuviškais subtitrais.
Didžiuojamės, kad baltų kalbos yra senoviškiausios iš visų dabartinių indoeuropiečių kalbų. Didžiuojamės, kad šių unikalių kalbų mokosi kitų šalių mokslininkai. Mokosi ir šneka su mumis lietuviškai, su latviais – latviškai. Italai, vokiečiai, rusai, amerikiečiai išmoksta jas abi. O mes su latviais vis „po-russki”. Patys baltai būdami.
Mes esam viena tauta.
Mēs esam viena tauta.
2006 04 17
Autorius yra humanitarinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universiteto Letonikos centro vadovas
Manau, labai puiku būtų, jei mokyklose Lietuvoje būtų mokoma latvių, o Latvijos mokyklose lietuvių kalbos. Tegul, gal ir nekalbėtume tobulai, bet suprastume, ką ir vieni ir kiti šnekame ir nesinaudotume svetimomis kalbomis. Juk baltai esame. Aš taip manau. Es tā domāju.
Šiame straipsnyje su kai kuriais dalykais negaliu sutikti. Pirma. Kad finai anksčiau atsikėlė į šias teritorijas. Mano manymu yra atvirkščiai.
Antra. Mus dažnai klaidina prisiryšimas prie lietuviškumo (latviškumo). Reikėtų labiau akcentuoti baltiškumą. Iš čia atsirastų supratimas, kad slavai mūsų nenukariavo o greičiau asimiliavo ir mūsų kunigaikščių invazija į slavų žemes buvo faktiškai prijungimas savo atskilusios vienos iš atšakų. Nes pasiremiant Toporovu, slavai kaip tokie vystėsi iš bendros šaknies.
Kas liečia lietuviškai-latvišką problematiką šiame straipsnyje, tai su gerb. Butkumi tikrai sutinku.
Įdomu pažiūrėti kaip žmogus mąsto:
“Palyginti su mūsiške, latvių kalba dėl kontaktų su finais yra gerokai sumodernėjusi, t.y. labiau nutolusi nuo prokalbės.”
Nemanau, kad Alvydas Butkus nesugebėtų pakeisti žodžio KONTAKTAS į lietuvišką ‘sąlytis’, bet čia savigarbos reikalas taip rašyti – ‘viena šliurė, vienas batas’
A.Butkus rašo: “…SUMODERNĖJUSI, t.y. labiau nutolusi nuo prokalbės.” Pats parašė svetimžodį, pačiam pasidarė neaišku, tad paaiškino lietuviškai!
modernùs [pranc. moderne — naujausias, šiuolaikinis]: 1. atitinkantis šių dienų reikalavimus ir skonį; 2. atitinkantis naujausius techn. laimėjimus.
Gerai būtų pradėti bent tuo televizijos laidų ir kanalų rodymo, nuo laikraščių ir žurnalų. Praėjo 20 metų, o nieko tokio mūsų tautų oficialioje politikoje nė su žiburiu nerasi.
Tik kaip šitai įgyvendinti, kai viskas privatu ir “laisva”?
reikia pradeti nuo LV TV su liet titrais.
Dėja, danai su švedais kalbasi angliškai, portugalai su ispanais irgi. Tikras ukrainietis rusiškai niekada nešnekės. Esmė ta, kad tokiuose dvišaliuose santykiuose yra kalba “ponas”, ir kalba “mužikas”. Suomijoj švedas susikalbės su suomiu švediškai (Suomijoj dvikalbystė), o suomis, nuvažiavęs į Švediją, analogiško atsako nesulauks. Tokių šalių daugybė: D. Britanija – Airija, Prancūzija – Belgija, Italija – Slovėnija. Kiek lietuvių moka lenkiškai, ir kiek lenkų – lietuviškai? Rusas niekada nesuabejos, kad ukrainietis, baltarusis turi su juo kalbėti “pa našamu”. O kas lietuvių ir latvių santykiuose yra ponas, o kas – mužikas? Nesakau, kad toks mastymas yra teisingas, bet kalbėt apie brolišką tautų tarpusavio supratimą yra naivu. Taip lyginant mus ir latvius, mes visais atžvilgiais esame ponai. Ir kas iš to? Po kiek laiko latviams įgrįstų aiškinimas, kad mes esam geresni, ir jie turi mokėt lietuviškai geriau, nei mes latviškai? Nes kiekvienam lietuvy yra gyvas plikbajoris, slėpsit jį ar ne. Gerbiant vieniems kitus, reikėtų pradžioj išmokti susišnekėti paprasta tarptautine šnekta – anglų. Ypač tai svarbu vyresniajai kartai. Ne kartą teko matyt, kaip tremtiniai, partizanai ir jų vaikai, nuvažiavę Latvijon šnekasi rusiškai. Čia yra didžiausia gėda ir nepagarba vieni kitiems. O skatinti lietuvių ir latvių suartėjimą reikia ne “už širdies griebiančiais” straipsniais, o realiai siūlant įvesti bent pasirinktiną latvių kalbos kursą mokykloje. Ir ne ties Latvijos ar Karaliaučiaus siena, o visoje Lietuvoje, kad tiek Vilniečiai, tiek Klaipėdiečiai turėtų galimybę išmokt latviškai. Pamatytumėt, koks susidomėjimas būtų.
Ačiū už šį straipsnį, padėjo daug ką suvokti ir taip pat nusprendžiau, kad kitą pusmetį turėsiu pasiimti latvių kalbą VDU universitete:)
Daug priklauso ir nuo musu paciu noro. Jei jauti letonikos trauka sirdyje, pats domesi, ismoksi kalbeti, suprasti, bendraujant, skaitant, ziurint Latvijos TV ir klausant LR. Esu toks zmogus, kuris gyvenime nekalbes su latviu rusiskai, o su rusu lietuviskai:-)
Labai svarbus pastebėjimas,kad karo žygių planus baltai įvairių DIALEKTŲ-čia nėra kalbos,bet artimų genčių tarmės-TAIGI KARO ŽYGIŲ PLANUS SUDARINĖJO ESAMOMIS BALTŲ TARMĖMIS IR PUIKIAI SUPRATO.Literatūrinė kalba yra būtina,kaip TAUTOS mokslinio išsivystymo lygio rodmuo–/šalt.knyga ,VOKIEČIAI,,–tarmės ten keičiasi ,kas 12,5 km.bet jie ir negalvoja būti ne vokiečiais-Tai didinga-tad ir mes supraslime,kad būti seniausios pasaulyje kalbos tautos atstovu yra DIDINGA.Taip–LIETUVIŲ tautos pavadinimu yra per istoriją apsivienijusi didžiausia baltų genčių dalis—o per tarpvalstybinius susitikimus pabandykime KALBĖTI savo kalbomis,tik reikia žinoti kaip kuriuos principus,kad juodas lietuviškai yra melnas latviškai,jaunas lietuviškai yra naujs latviškai ,o kad viską reikia,, uzglabat sausa vėsa vieta,,-prašom-lūdžu–kiekvienas kaimo lietuvis supras.šiaip ir dėl estų kalbos –yra 2000 visiškai vienodų ir pagal tarimą ir pagal reikšmę žodžių–kirvis liet.-est.kirvis,ratas liet.-est ratas,mūras liet.-est .moor,laivas liet.-est laev…J.PR.Lietuva pirmiausiai.