A.Juozaitis. Globalizmas – prieš Žemę

Arvydas Juozaitis, www.respublika.lt

Ką tik iš Suvalkijos mokytojos gavau laišką, kurio pabaiga baugi: „Pavasario džiaugsmas smelkiasi per ūkanas. Iš mūsų Sūduvos mokyklų nuo rugsėjo 1 d. iki gegužės 1 d. su tėvais emigravo 1115 mokinių“.

Globalizmas kaip okupantas

Nereikia būti nei sociologu, nei pranašu – aišku, ką liudija šie skaičiai. Siaubą jie liudija.

Tuo tarpu liberalaus pasaulio abėcėlė ramina: žmogus – laisvas paukštis, skrenda kur nori. Negalima jam užginti – tegul.

Žmogus – tai paukštis? O juk netiesa, nes paukštis puikiai žino, kur jo tėvynė, kur jis lizdą turi sukti, kur gyventi, kur skristi ir grįžti. Jį žemė valdo.

Dabartinis lietuvių bėgimas iš Lietuvos sako visai ką kita: mūsų žemė mūsų nebevaldo. Žmogus nebežino, kur jis gyvena. 4000 metų baltai žinojo, kabinosi į savo žemę, kūrė kultūrą, miestus ir valstybes. Dėl šios žemės pralietos marios kraujo, čia sulaidoti savi. Čia veržtasi iš sibirų ir tremčių. Čia šaknys. Ir ūmai, per kažkokius 20-30 metų, nieko nebelieka? Žemės balsas nutilo? Juk tai… kaip visa tai pavadinti? Galva neišneša. Liežuvis neapsiverčia. „Globalizmas“ – pasako kompiuteris ir nusiraugsi. Ir užtrenkia mūsų žemės balsą.

Jeigu jau suvalkiečiui, stipriausiam žemės lietuviui, žemė nebėra „maitintoja“ – tai kas ji? Jeigu aukštaičiui žemė nebe „dainuojanti“ – tai kas? Vadinasi, po kojomis „deganti“ žemė, kaip ją II pasaulinio karo metais pavadino rašytojas.

Žemė – kiekvienos tautos, kiekvienos šeimos, kiekvieno žmogaus turtas. „Ar buvo kada kitaip?“ – klausia lietuvis Kindziulis ir net primena: „Net kolūkių laikais!“ Ir tada, ypač paskutiniais metais, žemė vis geriau buvo dirbama, vis reikalingesnė derliui ir gyvuliui. Žemė visuomet buvo turtas! Visuomet. Iki atėjo maras – globalizmas.

Ir kada jis atėjo? Su laisve. Kai uvertiūra buvo tarsi iš kitos operos: dėl žemės lopinių dar prieš 20-15 metų ietys laužytos, šeimos ardytos, kaimynai pjovęsi. Tiek kraujo sugadinta nuosavybę atsiimant ir imant.

Ir ūmai – globalizmas. Nebereikia nieko. Toks tas naujas okupantas.

Žemė – vis vien maitintoja

1000 mūsų eros metais visas Žemės rutulys priminė dykumą – ant jo paviršiaus gyveno kiek daugiau negu 3 mln. žmonių. Juokas, sunku patikėti. Tikrai juokas, nes dabar žmonių yra per 6 mlrd., o netrukus bus ir 12 mlrd. Skaičiai baisūs, tačiau guodžia viena: kad maždaug tada ir skaičiaus augimas sustos.

Tačiau jau dabar pralaimi tie, kas pasidavę ir sekina savo skaičių. Ir kas paliko savo žemę. Nes jau žemės kaina reiškia gyvenimą. Ji tapo pačiu didžiausiu žmonijos turtu – duona. Dėl žemės dabar šluojamos nuo politinio žemėlapio ištisos valstybės, jos ruošiamos parduoti. Pirkti. Jau dabar milžiniškus Ukrainos stepių plotus nupirkęs (nors sako – išsinuomojęs) Venesuelos diktatorius Hugo Čavesas (Chavez) saviems laukiniams miestiečiams maitinti. Mus gi, Lietuvą su Latvija, taip pat nusitaikę pirkti. Dar kokius penkerius metus patuštins, o tada nusitaikys. Ir pusvelčiui nupirks. Amerikiečiai ar kinai, rokfeleriai ar honkongiečiai paskelbs aukcioną. Tarptautiniam valiutos fondui ir Pasaulio bankui padedant. Finansininkai jau dabar gerokai įsibėgėjo parengiamuosius darbus dirbdami. Ypač Latviją į ragą suriesdami. Paskui imsis ir mūsų.

Europos mastais Lietuva, o ypač Latvija – visai tuščios teritorijos. Vos keliasdešimt, rajonuose – nė dešimties žmonių kvadratiniame kilometre. Eik skersai ir išilgai – žmogaus neberasi.

Žinoma, galimas ir kitas variantas – ne supirkimas maisto produktams auginti, o karui maitinti. Nes karo blokams nesusitarus, bazių čia tikrai reikės. Mes juk pasienis esame.

Žemė visuomet žemė, jos niekas nepakeis. Ji maitina ir karą.

Kol kas centras – Amerika

Nobelio ekonomikos premijos laureatas Jozefas Stiglicas (Stiglitz), prieš kelias savaites pristatytas Lietuvos spaudoje, pareiškė: „Nėra prasmės apsimetinėti, kad tai, kas įvyko, neįvyko. Amerikos grietinėlė kasmet susišluoja ketvirtadalį valstybės pajamų ir valdo 40 proc. nacionalinio turto“. Laureatas priminė, kad vos per ketvirtį amžiaus (mūsų Sąjūdžio pradžia!) turto koncentracija išaugo beveik dvigubai. Štai kas vyksta. O kad būtų visai aišku, J.Stiglicas apibendrino: per pastarąjį dešimtmetį vidurinioji klasė smuko visais požiūriais, ir pirmiausiai – prarasdama laisvalaikį, išsilavinimą ir protą. Ji vis daugiau dirba, vis mažiau supranta, kas vyksta. Žodžiu, Ameriką (ir pasaulį) valdo 1 proc. jos gyventojų – patys didžiausi turčiai. Jiems net karas – juokas, niekas nei iš jų vaikų, nei iš giminių nežūsta.

Bet tai – Amerika, kurios nuosmukis akivaizdus. Suvaidinusi savą vaidmenį globalizacijos dramoje, ji užleis vietą kitiems. Ne menkesniems grobuonims.

Šiuo metu į tuščias Afrikos žemes nusitaikę kinai. Supirkinėja. Ten valstybės visuomet buvo gamtos pokštas, sienos jų buvo kaip baobabai.

Visai kas kita – Europa? Ne, sprendžiant iš to, kas pas mus vyksta, ir čia artėjama prie Afrikos gamtos pokšto. Ypač mūsų Baltijos pakraštyje.

Viskas kaip pasakoje? Ne

Globalizmas paskelbęs, kad gyvenime svarbiausia – kapitalas ir jį aptarnaujantis žmonių judėjimas. Viskas turi būti nepastovu, o valstybė – laikina, nes globaliniai uždaviniai didesni.

Globalizmas – tai tarptautinis skystis, judantis po visą Žemę kaip didžiulę kolbą. Žmones jis turi sumaišyti, kapitalą sutirštinti. Ištirpti pirmiausiai turės mažesni. Kurie valstybės apsaugą praras ir savo noru iš valstybių išlakstys.

Kas buvo mūsų valstybė, kai ją kūrėm? Medininkai buvo, kūnas ir kraujas buvo. Mūsų valstybė buvo geografiškai įtvirtinta politika, saugoma teritorija, jos sienos – gyvybės ir mirties indas.

Dabar globalizmas su sienomis tvarkosi protingai, griaudamas jas iš vidaus. Atimdamas darbą, nuvertindamas žemę, nacionalinę kalbą ir kultūrą. Paskelbdamas žemę (ir jau kėsinasi į miškus) tarptautinio aukciono objektu. Ir sakoma: žemės neišvešime, nesijaudinkite, pavadinimas jos liks. Pasiimsime, iš po jūsų kojų. Kad nemindytumėte. O šiaip – vardas gražus: „Lietuva“. Tegul lieka, kaip ir “Prūsija”. Kurį laiką.

Prasidėjęs paskutinis tragedijos “Lietuvio išvijimo iš namų” aktas?

Čia prieina Kindziulis ir klausia: “Palaukite, lietuviai, o kuo mes – ne Izraelis? Argi mūsų žemė mažiau šventa? Nebekovosime?”

Tarsi nebūtų buvę baudžiavos? Tada matėme, kas ant žemės vyko: ji buvo po kojomis, bet ne sava. O kas buvo vėliau, buvo? Kiek okupacijų! Ir už Vilnių bei jo žemes teko kraują lieti? Teko, ėjome ir liejome.

Žinoma, globalizmas dar nedrįsta sakyti, kad atims ir kapines. Gyventi žemės nebeturėsime, bet mirti dar leis. Kažkur. Kurį laiką. O žemė tuo tarpu brangs visur. Ypač brangi taps Lietuva, kai joje nebeliks lietuvių.

Ką ir siekė įrodyti Kremlius. Jau 1945 metais.

2011 m. gegužės 20 d.