Saulius Žukauskas, www.technologijos.lt
Raudonąja planeta vadinamas Marsas ne visada buvo raudonas. Tačiau dar niekada nebuvo mėginta sieti Marso spalvinę panoramą su branduoline katastrofa. Tokia yra naujausia Marso raudonio kilmės versija. Ją iškėlęs mokslininkas neatmeta galimybės, jog kada nors toks „raudonas likimas“ gali ištikti ir Žemę.
Hipotezę, jog Marso raudonį galėjo nulemti branduolinio sprogimo pasekmės, suformulavo fizikos mokslų daktaras Džonas Brandenbergas (John Brandenberg). Anot mokslininko, prieš maždaug 180 mln. metų ketvirtąją Saulės sistemos planetą galėjo nusiaubti kažkoks gamtinės kilmės branduolinis įvykis, po kurio planetos paviršius virto sausu smėliu. Apie tai byloja Marsą dengiantis plonas radioaktyvių medžiagų sluoksnis.
„Marsas nuklotas plonu šydu, kurį sudaro tokios radioaktyvios medžiagos kaip uranas, toris ir radioaktyvus kalis, – tvirtina Dž. Brandenbergas. – Šios struktūros tolygiai pasklidę nuo vieno karšto planetos regiono. Visai gali būti, kad radioaktyvių medžiagų daleles po visą planetą išbarstė branduolinis sprogimas.“
Anot fiziko, Marso gama spinduliuotės žemėlapyje išryškėja didžiulė raudona dėmė. „Panašu, kad nuo jos po visą planetą galėjo pasklisti radioaktyvios medžiagos, – samprotauja Dž.Brandenbergas. – Maža to, priešingoje planetos pusėje yra kita tokia raudona dėmė.
„Orbitinių technologijų korporacijos“ mokslininkas ekspertas Dž.Brandenbergas iškelia prielaidą, jog kadaise šiauriniame Marso pusrutulyje, „Mare Acidalium“ regione, (kuriame, beje, yra ir garsusis Marso „veidas“). Jame fiksuojama didžiulė radioaktyvių medžiagų santalka, todėl manoma, kad ten galėjo įvykti natūralios kilmės sprogimas (panaši hipotezė aprašo ir galimą Mėnulio susiformavimą), kuris galingumu prilygo milijonui vienos megatonos vandenilinių bombų.
„Galbūt šis sprogimas Marso atmosferą pripildė radioaktyvių izotopų, – priduria idėjos autorius. – Šie izotopai matyti gama spindulių spektrometrijos duomenyse. Radioaktyvumas paaiškina, kodėl Marso paviršius yra rausvos spalvos.“
Anot mokslininko, pastarųjų metų gama spindulių spektro duomenys rodo, jog Marso atmosferoje radiaciją skleidžia ksenonas-129, kurio ir Žemės atmosferoje padaugėja įvykdžius branduolinį bandymą ar po branduolinio incidento. Šios medžiagos mūsų planetos atmosferoje pagausėjo ir po Černobylio, ir po Fukušimos branduolinių katastrofų.
Dž. Brandenbergas yra įsitikinęs, kad panaši branduolinė katastrofa galėjo įvykti ir Žemėje. Negana to, ji kada nors gali pasikartoti.
NASA Reaktyvinių technologijų laboratorijos (NASA Jet Propulsion Laboratory) mokslo darbuotojas, daktaras Deividas Bytis (David Beaty) tokią kolegos hipotezę vadina žavia ir intriguojančia. Tiesa, kad ji būtų patvirtinta arba paneigta, reikia planuoti „Mare Acidalium“ regiono tyrimų misiją.
Su Dž. Brandenbergo prielaidomis iš dalies sutinka ir „Lawrence Livermore“ nacionalinės laboratorijos ekspertas Larsas Borgas (Lars Borg). Anot jo, tokios prielaidos visai tikėtinos, tik radioaktyvios medžiagos galėjo pasklisti ne po branduolinio incidento, o dėl žinomų geologinių procesų.
„Mes 15 metų įdėmiai tyrinėjome Marso meteoritus. Tiesa, nė vienam iš šimtų darbuotojų dar nebuvo kilusi mintis radioaktyvius izotopus sieti su branduoliniu sprogimu Marse, – pastebi L. Borgas. – O natūralių branduolinių reakcijų precedentų yra ir mūsų planetoje. Pavyzdžiui, Afrikos valstybėje Gabone, Oklo regione yra gausu urano nuosėdų, kurios atsirado po branduolinės reakcijos, kuri minėtoje vietovėje įvyko prieš du milijardus metų.“
Kiti mokslininkai mėgina užginčyti Dž. Brandenbergo hipotezę teiginiais, jog branduoliniai sprogimai Marso paviršiuje būtų suformavę didžiulius kraterius, matomus tiek „Hubble“ teleskopu, tiek aplink Marsą skriejančių zondų. Dž. Brandenbergas tvirtina, esą kraterius per 180 mln. metų galėjo užpustyti smėlio audros. Dar viena galimybė – branduolinis sprogimas įvyko, tačiau ne planetos paviršiuje, o atmosferoje. Panašiai virš Sibiro 1909 m. sprogo Tunguskos meteoritas.
Mokslininkai Marso raudonumą yra mėginę aiškinti ir kitomis hipotezėmis. Vieno tyrimo autoriai teigia, kad raudona spalva planetoje atsirado palyginus neseniai – erozijai ėdant uolas galėjo susiformuoti raudonas mineralas magnetitas, kuris ir dažo dulkes Marse.
Hipotezę, jog Marso raudonį galėjo nulemti branduolinio sprogimo pasekmės, suformulavo fizikos mokslų daktaras Džonas Brandenbergas (John Brandenberg). Anot mokslininko, prieš maždaug 180 mln. metų ketvirtąją Saulės sistemos planetą galėjo nusiaubti kažkoks gamtinės kilmės branduolinis įvykis, po kurio planetos paviršius virto sausu smėliu. Apie tai byloja Marsą dengiantis plonas radioaktyvių medžiagų sluoksnis.
„Marsas nuklotas plonu šydu, kurį sudaro tokios radioaktyvios medžiagos kaip uranas, toris ir radioaktyvus kalis, – tvirtina Dž. Brandenbergas. – Šios struktūros tolygiai pasklidę nuo vieno karšto planetos regiono. Visai gali būti, kad radioaktyvių medžiagų daleles po visą planetą išbarstė branduolinis sprogimas.“
Anot fiziko, Marso gama spinduliuotės žemėlapyje išryškėja didžiulė raudona dėmė. „Panašu, kad nuo jos po visą planetą galėjo pasklisti radioaktyvios medžiagos, – samprotauja Dž.Brandenbergas. – Maža to, priešingoje planetos pusėje yra kita tokia raudona dėmė.
