V.Mitė. Pirmus žingsnius dėl geresnių santykių turi žengti Varšuva

Valentinas Mitė, www.delfi.lt

Čekijoje gyvena apie 50 000 lenkų tautybės žmonių. Skirtingai nei Lietuvos lenkai, kurie telkiasi apie sostinę Vilnių, Čekijos lenkai gyvena pasienyje su Lenkija – Tešine, Karvinoje ir gretimuose pasienio miesteliuose bei rajonuose. Čekija, skirtingai nei Lietuva, neturi tokių glaudžių istorinių ryšių, kokie buvo bendros Lietuvos-Lenkijos valstybės laikotarpiu.

Čekijos sostinės taip lenkai neokupavo, kaip Vilnių po I Pasaulinio karo, o tai vis dėlto iki šiol nuodija lietuvių ir lenkų santykius. Čekų problema buvo vokiečiai, kurių po II Pasaulinio karo iš Čekijos buvo deportuota net keli milijonai. Tiesa, istoriškai žvelgiant, čekų–lenkų santykiai taip pat nėra be debesėlių. 1938 m. po tragiško Čekoslovakijos padalijimo Lenkija taip pat atsiplėšė gabalėlį Čekoslovakijos – Tešiną. Lenkai nebuvo vieninteliai, metęsi prie draskomo Čekoslovakijos kūno – kitą gabalėlį tuo metu vienintelės Europoje demokratinės valstybės Čekijos atsiplėšė ir Vengrija. 

Yra dar vienas visai nesenos istorijos epizodas dar labiau apnuodijęs lietuvių-lenkų santykius. Tai Atgimimo pradžioje Maskvos inspiruotas Jedinstvos judėjimas, kuriame aktyviai dalyvavo kai kurie Vilnijos gyventojai nelietuviai. Tik protingos tuometinės Varšuvos valdžios dėka nebuvo sukurta kokia nors nepriklausoma Lietuvos socialistinė respublika, galėjusi užkirsti kelią Lietuvai tapti ir ES, ir NATO nare. Žinant šias istorines peripetijas bei tai, jog Vilnijos lenkai bendradarbiauja su ne visai lojaliomis Lietuvai rusų tautinėmis organizacijomis, suprantamas lietuvių nepasitikėjimas Lietuvos lenkų veiksmais. Galų gale Lietuva nėra Lenkijos „kresas“, bet savarankiška valstybė, o Valdemaras Tomaševskis yra prisiekęs ištikimybę Lietuvai, o ne Lenkijai. Yra labai politiškai, švelniai tariant, nekorektiška, kai jis, remdamasis svetima valstybe, spaudžia Lietuvą, kuri atrodo turėtų būti jo Tėvynė.

Kol istorinės nepasitikėjimo dulkės nebus išsklaidytos – o prie to rimtai turi prisidėti ir Lietuvos pilietis bei Lietuvos valstybės pareigūnas Tomaševskis – nepasitikėjimas tarp dviejų istoriškai artimų tautų neišnyks pats savaime. Drumsti vandenį dėl kelių raidžių, nesančių Lietuvos raidyne, yra netoliaregiška. Išimties tvarka Vilnijos lenkams tos raidės gali būti leistos rašyti, tik neaišku, kaip bus su rusais – turbūt reikėtų leisti kirilicą. Juk visoms Lietuvos mažumoms turi būti suteiktos lygios teisės. Gal Tomaševskis paremtų ir šį pasiūlymą, juk su Rusija mus taip pat sieja artimi istoriniai ryšiai, o jų mažuma taip pat nėra maža. Kas bus daroma su baltarusiais, kurie gyvena Vilniaus krašte ir yra dažnai yra lenkinami?

Bet grįžkime prie Čekijos. Čekija ir Lenkija yra pasirašiusi sutartis dėl tarpusavio bendradarbiavimo. Pamatinėje sutartyje apibrėžiamos lenkų teisės Čekijoje. Pabrėžiama, jog lenkai Čekijoje turi teisę į savivaldą, teisę saugoti ir vystyti savo kultūrą, kalbą, o bandymai prievarta asimiliuoti yra neleidžiamai. Leidžiama naudoti savo nacionalinę kalbą valstybinėse įstaigose, jei tai neprieštarauja įstatymams. Lenkai Čekijoje turi teisę gauti informacija savo gimta kalba, teisę mokytis gimta kalba, teisę kurti savo tautines ūkines, švietimo bendrijas.

Čekų tolerancija bei Varšuvos pasitenkinimas esama lenkų padėtimi Čekijoje rodo, jog lenkai čekus vertina kitaip nei lietuvius ar Lietuvoje gyvenančius lenkus. Daliai Varšuvos politikų, matyt, Lietuva vis dar lieka „kresu“, nors Varšuva skaudžiai reaguoja, jei Vokietija kokia nors forma prabyla apie vokiečių kultūros išsaugojimą vakarinėse Lenkijos žemėse arba pavadinus Gdanska Dancingu, o Vroclavą – Breslau. Valentinas Mitė

Pabrėžiama, jog savęs laikymas tautinės mažumos atstovu yra kiekvieno asmens apsprendimo klausimas. Prieš pereinant prie kitų klausimų ponui Tomaševskiui siūlyčiau atidžiai perskaityti šį sutarties straipsnį: „Priklausymas nacionalinei mažumai neatleidžia piliečio nuo būtinybės būti lojaliam savo valstybei (Čekijai), laikytis jos įstatymų ir naudotis savo teisėmis taip, jog tai atitiktų Čekijos įstatymus“. Kiek lojalus ponas Tomaševskis Lietuvos Respublikai, tegu sprendžia skaitytojai.

Anksčiau spaudoje Tomaševskis yra minėjęs, jog Čekijos lenkai turi tokias teises, kurių neturi Lietuvos lenkai. Taip, šiame tvirtinime yra daug tiesos. Tiesa – tuose Čekijos regionuose, kur tautinė mažuma sudaro dešimt procentų, geografinius pavadinimus leidžiama rašyti dviem kalbomis. Lenkiškus užrašus čekų nacionalistai teplioja dažais, juos laužo bei vagia.

Tačiau ne šis atskirų grupių elgesys šiuo metu kelia didžiausią Čekijos lenkų susirūpinimą. Pavojų kelia kaip tik šiomis dienomis Čekijoje vyksta gyventojų surašymas, nes Čekijos lenkai šią teisę gali prarasti. Jų skaičius Čekijoje, nesvarbu kaip jiems čia būtų gerai, mažėja. Atrodo, mažėja ir Lietuvoje, nes daug į Lenkiją išvykusių Vilnijos jaunuolių atgal nebegrįžta.

Čekijoje gyvenančių Lenkų skaičius mažėja nebe pirmi metai. 2001 m. vykusio surašymo metu buvo aiškiai pastebėtas lenkų tautybės mažumos skaičiaus kritimas lyginant su 1991 m. Jeigu šią tendenciją parodys ir dabartinis gyventojų surašymas, lenkų mažumai realiai gresia daugelio teisių praradimas. Šiuo metu Čekijos Tešine gyvena apie 16 procentų žmonių, laikančių save lenkais. Jeigu surašymo metu paaiškės, jog lenkų skaičius yra mažesnis nei 10 procentų, vietovardžius lenkų kalba teks pašalinti ir ne todėl jog su jais kovoja čekų nacionalistai, bet todėl, jog pagal įstatymą, lenkų mažuma praras į juos teisę.

Čekijos lenkų bendruomenės vadovas Jozefas Sčimečekas neseniai surengė konferenciją, kurioje paragino tautiečius Čekijoje visomis jėgomis kovoti už lenkybės Čekijoje išsaugojimą. Sčimečekas pradėjo propagandinę kampaniją, kurios pavadinimas „Postaw na Polskość“. Juk ant svarstyklių – ir valstybinės dotacijos lenkų teatrams, mokykloms bei laikraščiams kurie didžiąja dalimi laikosi vien dėl valstybės finansavimo.

Na o dėl lenkiškų pavardžių rašymo raidėmis, nesančiomis čekų raidyne, jokių ginčų bei isterijos negirdėti. Tiesa, išimtys atskirais atvejais suteikiamos, bet nei lenkų, nei kitos mažumos tokių teisių, numatytų įstatymuose, neturi.

Čekų tolerancija bei Varšuvos pasitenkinimas esama lenkų padėtimi Čekijoje rodo, jog lenkai čekus vertina kitaip nei lietuvius ar Lietuvoje gyvenančius lenkus. Daliai Varšuvos politikų, matyt, Lietuva vis dar lieka „kresu“, nors Varšuva skaudžiai reaguoja, jei Vokietija kokia nors forma prabyla apie vokiečių kultūros išsaugojimą vakarinėse Lenkijos žemėse arba pavadinus Gdanska Dancingu, o Vroclavą – Breslau.

Tačiau labai paprasta kelti reikalavimus mažytei Lietuvai. Deja, Varšuva ignoruoja faktą, jog šie reikalavimai labai parankūs Maskvai, o daug Vilnijos lenkų politikų vykdo ne tautinės mažumos, bet Kremliaus norus. Šis tas šia kryptimi jau pasiekta – gerokai sugadinti santykiai tarp Lietuvos ir Lenkijos.

Galbūt atsakymas būtų Lietuvos–Lenkijos sutarties dėl nacionalinių mažumo pasirašymas bei Lenkijos atsiprašymas už Vilniaus okupaciją. Pirmus žingsnius vis dėlto turi žengti Varšuva, nes Lietuva paprasčiausiai nepajėgi lemti antros pagal dydį slavų valstybės politikos. Juk vis dėlto Lietuvos-Lenkijos santykiuose yra tiek daug bendro, jog sunku patikėti, jog juos gali apnuodyti raidė „W“.