Kovo 29 d., Seime buvo paminėtos Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų Jokūbo Minkevičiaus 90-osios ir Stanislovo Gedimino Ilgūno 75-osios gimimo metines.
„J. Minkevičius mus paliko prieš 15 metų, o su G. Ilgūnu atsisveikinome prieš nepilnus metus. Ant jų amžinojo poilsio vietų Antakalnio kapinėse sukakčių išvakarėse buvo padėtos gėlės Seimo vardu“, – kviesdama signatarų atminimą pagerbti tylos minute kalbėjo Seimo Pirmininkė Irena Degutienė. Seimo parodų galerijoje pristatytos jų atminimui skirtos parodos.
Minėjime kalbėjo Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras Bronislovas Genzelis ir Aukščiausiosios Tarybos – Atkuriamojo Seimo deputatas, Nepriklausomybės Akto signataras, Seimo narys Vytenis Povilas Andriukaitis. Renginyje dalyvavo Seimo nariai, Nepriklausomybės Akto signatarai, velionių artimieji, kiti garbingi svečiai.
Nepriklausomybės Akto signataro B. Genzelio kalba skirta Jokūbo Minkevičiaus atminimui
„Gerbiamieji Seimo nariai, šiandien svarbu įvertinti netolimą praeitį, aptarti, kokį vaidmenį joje suvaidino tas ar kitas asmuo. Imperija nesubyrėjo savaime, ji iro pamažu. Jos pamatus klibino imperinę ideologiją apėmusi erozija. Į vyraujančios ideologijos nuostatas asmenybės įnešdavo savo korekcijas, kurios vertė ne vieną susimąstyti.
Tai akivaizdu aptariant J. Minkevičiaus gyvenimą ir kūrybą. Ji tarsi veidrodis atspindi pokyčius, kurie vyko Lietuvos politiniame ir kultūriniame gyvenime per okupacijos 50-metį.
Kiekvienas sąžiningas žmogus neišvengiamai perkrato savo sąžinę, analizuoja ne tik aplinką, bet ir savo veiksmus. Gyvenimas okupuotoje Lietuvoje kito, ją veikė vėjai ir pučiantys iš Maskvos.
Šiuos pokyčius visa savo esybe juto filosofas. Jo pasaulėžiūra evoliucionavo: vienoks J. Minkevičius buvo jaunystėje ir kitoks gyvenimo saulėlydyje.
Mokydamasis Šiaulių gimnazijoje, J. Minkevičius manė, kad Tarybų Sąjunga esanti demokratinė valstybė, todėl palankiai sutiko Lietuvos inkorporavimą į jos sudėtį, įsijungė į naujai kuriamos valdžios struktūras. Pirmomis Antrojo pasaulinio karo dienomis jaunuolis, kaip mokantis vokiečių kalbą, buvo pakviestas darbui į Tarybų Sąjungos karinę žvalgybą ir šis šleifas lydėjo jį visą gyvenimą. J. Minkevičiaus mąstyseną kardinaliai sujaukė Stalino kulto nuvainikavimas.
Nuo to J. Minkevičiaus pažiūros pradėjo evoliucionuoti: nuo tarybinio režimo gerbėjo iki jo kritiko. Iracionalus tikėjimas jam neteko prasmės. Jis pasitraukė iš partinių funkcionierių gretų ir pasuko į filosofijos studijas. Nors tuo metu J. Minkevičius dar buvo ortodoksalus komunistas, jo įsitikinimus griovė gyvenimo realybė. Mąstantis žmogus negalėjo nematyti esamybės ir likti iracionalių dogmų nelaisvėje.
J. Minkevičius ieškojo tiesos kelio. Jis buvo tvirtai įsitikinęs, kad viskas, kas egzistuoja, gali būti analizuojama, kritikuojama. Kaip tik tuometinės partinės doktrinos draudė tai daryti. Jokūbas jų nepaisė. Nepaisant to, kad jis tolo nuo marksistinės ortodoksijos, J. Minkevičius kilo akademinės karjeros laiptais.
Lietuvą stipriai veikė procesai, kurie vyko kaimyninėse šalyse. Plataus atgarsio sulaukė Prahos pavasaris, intelektualus gyvenimas Lenkijoje. Perpūtus švelniems rytų vėjams, 1968 metų Lietuvoje įkurtas populiarus filosofijos žurnalas „Problemos“ – pirmasis tokio pobūdžio leidinys Tarybų Sąjungoje. J. Minkevičius tampa jo redkolegijos nariu, buvo aktyvus bendradarbis. Žurnalas reikšmingas tuo, kad jis siekė atgaivinti filosofines tradicijas Lietuvoje.
Deja, 1973 m. žurnalas buvo užpultas marksizmo ir imperijos saugotojų. Jo vadovai buvo apkaltinti revizionizmo ir nacionalizmo nuotaikų skleidimu. Šioje situacijoje išryškėjo J. Minkevičiaus padorumas. Dar tada ne visiems buvo aiškus J. Minkevičiaus veidas.
Buvo sudaryta komisija „Komuniste“ pareikštiems kaltinimams įvertinti, kurioje be senų komunistų profesorių Almino Albino Griškos, Jokūbo Minkevičiaus būta ir vieno docento, kurį iki to laikėme savo bendraminčiu.
Teko keisti požiūrį. A. A. Griška ir J. Minkevičius atrėmė visus mestus kaltinimus, įrodančius „Komuniste“ išspausdintų straipsnių autorių nekompetentingumą, dogmatizmą, bet kokio naujo žodžio baimę. Komisija ir komisijos sudarytojai pasimetė.
Juos išgelbėjo tariamasis mūsų bičiulis, kuris pareiškė, esą „Komuniste“ priekaištai, problemos pagrįsti ir savalaikiai. Šis veikėjas 1992 m. pagal LDDP sąrašą buvo išrinktas į Seimą. Akcija prieš „Problemas“ pasibaigė ne per… redkolegijos išvaikymu ir dalies jo autorių apdovanojimu papeikimais.
Keletas žodžių apie A. Grišką. Vilniaus krašto lietuvis, Stepono Batoro universiteto auklėtinis, komunistas pogrindininkas, vokiečių okupacijos metais raudonasis partizanas, turėjęs daug sukaupęs medžiagos apie kruvinus armija „Krajova“ darbelius Lietuvoje, apie jos vykdomą šio krašto valymo nuo lietuvių politiką. Vėliau tapo vienu iš Vilniaus, kuri ir šiandien veikia, draugijos steigėjų, buvo karštas Lietuvos valstybingumo atstatymo šalininkas.
J. Minkevičius tampa pripažintu filosofu, daugelio knygų autoriumi, įvairių leidinių redkolegijos nariu ir siekia supažindinti lietuvių skaitytoją su pasauline filosofija, susilaukia dėmesio ir išeivijoje. Antai, lietuvis profesorius Mickūnas apie J. Minkevičiaus studiją „Žmogaus problema – būti ar nebūti“ rašė, kad tai viena iš įdomiausių knygų, parašytų XX a. ir priskiria ją prie geriausios filosofinės literatūros šio laikotarpio.
J. Minkevičius, kaip originalus mąstytojas, tvirtai įėjo į Lietuvos filosofijos istoriją. Jo vardas susijęs su daugelio Lietuvos kultūrinio gyvenimo sričių problemų analizę. Rašė apie Lietuvos kultūrinį palikimą ir susilaukė plataus pripažinimo, kaip vienas iš nedaugelio to meto filosofų už Lietuvos ribų. J. Minkevičius aktyviai dalyvavo ikisąjūdinėje klubinėje veikloje. Vienas iš diskusijos „Ar įveiksime biurokratizmą“ (deja, mes matome, kad neįveikėme jo) 1988 m. birželio 2 d. Mokslininkų rūmuose įkvėpėjas.
Neatsitiktinai, kad kitą dieną jis buvo išrinktas Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės (vėliau Tarybos) nariu. Po Sąjūdžio vėliava dalyvavo mitinguose, aktyviai įsijungė į LKP atskyrimo nuo TSKP judėjimą, buvo išrinktas koordinacinės tarybos, siekiančios sušaukti neeilinį suvažiavimą, nariu. Tai, kad tokie žmonės, kaip J. Minkevičius įsitraukė į kovotojų už Lietuvos nepriklausomybę gretas, psichologiškai veikė daugelį žmonių.
Artėjo rinkimai į LTSR Aukščiausiąją Tarybą. Po triuškinančios Sąjūdžio remtų deputatų pergalės į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, galimais būsimųjų rinkimų rezultatais ne juokais susirūpino KGB. Jos iniciatyva, kaip žinia, ir finansuojamas, buvo leistas laikraštukas „Kranklys“.
Jis siekė diskredituoti visus nepriklausomybės šalininkus. Jo puslapiuose prisiminta, kad ir J. Minkevičius bendradarbiavo su imperijos slaptomis tarnybomis. Ši informacija buvo iškabinėta ant visų stulpų. J. Minkevičius niekur to ir neslėpė. J. Minkevičius buvo išrinktas Kuršėnų apygardoje. Iki to laiko jam niekas nepriminė, kad jis karo metais bendravo karinėje žvalgyboje.
KGB korta buvo mesta, kai siekta sumažinti LDDP frakciją Aukščiausiojoje Taryboje. J. Minkevičius, nelaukdamas medžioklės pabaigos, atsisakė mandato ir pasitraukė iš politinės veiklos. Buvo išrinktas Mokslo akademijos nariu Akademijos sekretoriumi. Sėkmingai bendradarbiavo savo šalies ir užsienio mokslinėje spaudoje, kol netapo kelių chuliganų auka.
Šiandien galite prisiminti ir kitką. Po Nepriklausomybės paskelbimo daugelis buvusių LKP veikėjų baikščiai …krūmuose ir dairėsi …bei LKP atsiskyrimo nuo TSKP šalininkų užtarimų. Situacija kardinaliai pasikeitė po LDDP per… 1992 metais Seimo rinkimuose.
Nors LDDP frakcijoje dauguma buvo aktyvūs nepriklausomybininkai, bet jie nemokėjo žaisti užkulisinių žaidimų. Nepavydėtinoje padėtyje atsidūrė LKP atskyrimo nuo TSKP iniciatoriai. Jei tapo svetimais tiek saviesiems, pasivadinusiais kairiaisiais, tiek dešiniesiems. J. Minkevičių vėl bandyta diskredituoti, tik šį kartą tai darė buvusieji TSKP veikėjai. Net po mąstytojo mirties, nors jis liko toje partijoje iki gyvenimo pabaigos.
Kuo paaiškinsi tokį buvusį bendrapartiečių elgesį? Manyčiau, atsakyme galima rasti Nyčės pamąstymuose. Vargas tam, kas turi sąžinę. Antžmogis nenori, kad būtų jo silpnumo liudininku, įgavęs valdžią jis tokius naikina. O pas mus nė vienas, atsidūręs valdžioje, pasijuto antžmogiu. Į šį smagratį ir pakliuvo J. Minkevičius.
J. Minkevičiaus gyveno kelio apžvalga byloja, kad Nepriklausomybės atkūrime dalyvavo ir tie, kurie buvo nepatenkinti smetoniniu režimu ir palankiai sutiko 1940 metus.
Mes matome, kaip kalbame apie Nepriklausomybę, kad Nepriklausomybės suburia į vienas gretas įvairiausius anksčiau buvusių pažiūrų žmones, kuri suvienija vienas tikslas – atkurti Lietuvos valstybingumą. J. Minkevičius buvo ryškus to žmonių tipas“.
Nepriklausomybės Akto signataro, Seimo nario V. P. Andriukaičio kalba skirta Gedimino Ilgūno atminimui
„Gerbiamieji kolegos, gerbiamoji Birute Ilgūniene, Ugne, Milda, artimieji, mielieji signatarai, išties 75-eri metai – nuostabi akimirka.
1971-ais metais, vienoje studentiškoje Kauno žygeivių vakaronėje suskambo paprastais žodžiais nutapytas posmas:
“Dainava – mūsų kraštas,
Ūlos vingiais nupintas,
Žemaitijos kalneliai
Mūsų irgi praminti…
Mes keliaujam, keliaujam,
Mūsų kelias be galo
Ten kur Nemuno juosta
Jūron vandenis varo.“
Iš smalsumo paklausinėjau vieno kito draugo kieno tai žodžiai, kas – melodijos autorius. Vienas iš bičiulių tarstelėjo, kad tai lyg ir „nelegalus“ žygeivių himnas, sukurtas vieno Marijampolėje (Kapsuke) buvusio turistų klubo entuziasto. Tas klubas dėl kažko tai „išvaikytas“, o entuziastas persikėlė į Jonavą, jo pavardė, berods, Ilgūnas.
Žmonės sako, kad jis vis tiek liko aktyvus, mat praėjęs sibirų mokyklą. Man, dvidešimtmečiui studentui, irgi šiek tiek žinančiam tų mokyklų pamokas, pasidarė įdomu, kas tas aktyvus žygeivis, jau dabar jonaviškis (netoli Kauno), ir kodėl jam rūpėjo sudėlioti tą žygio dainelę, tokią ritmiškai paprastą ir tokią ilgesingą.
Po kiek laiko pasitaikė proga aplankyti vieną kraštotyrinių sueigą, kurioje buvo aptarinėjama galimybė paminėti artėjantį 1863 metų sukilimo 110-ąjį jubiliejų. Toje sueigoje ir pamačiau paslaptingąjį jonaviškį Stanislovą Gediminą Ilgūną.
Jis pristatė galimą A. Mackevičiaus sukilėlių žygio maršrutą, visas ekspedicijos detales, o taip pat pasiūlė visiems norintiems prisijungti prie jo vadovaujamos grupės ir padėti „paruošti“ namų darbus, kad kelionė būtų įsimintina. Ir lyg tarp kitko tarstelėjo, kad maršrutą geriausiai būtų pradėti nuo Paberžės. Tėvas Stanislovas ir Paberžė man jau buvo gerai pažįstamos koordinatės, lyg koks slaptažodis, leidžiantis atpažinti bendraminčius.
Po sueigos priėjau prie Gedimino, pristačiau ir pasiūliau ekspedicijai suorganizuoti dainininkų būrelį, kad galėtume geriau įsijausti į maršruto giluminę prasmę. Gediminas ilgai nesvarstė, sutarėme, jog pamėginsim apjungti jėgas, kad minėjimas būtų kuo prasmingesnis.
Taip Gedimino Ilgūno siūlymu 1973 m. rudenį pačiame Lietuvos viduryje, Paberžėje, suskambo šventi žodžiai: „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ Tėvas Stanislovas sukalbėjo maldą, lyg iš šventoriaus į mus žvelgė kunigo Antano Mackevičiaus portretas, laikomas tvirtų Gedimino Ilgūno rankų. Ir kaip atsakas į tuos šventus žodžius nuaidėjo paties Gedimino Ilgūno, po to ir mūsų lūpomis pakartotas žodis „Už!“ Tik dabar suprantu, kad ten buvo pirmasis Gedimino Ilgūno suorganizuotas balsavimas – „Už Lietuvos laisvę!“
Iš Paberžės šventoriaus po visą Lietuvą sklido šie trumpi, gilūs, įkvepiantys žodžiai. Nedaugelis žinojo, kad klebonijos palėpėje buvo laikoma ir Lietuvos trispalvė. Gediminas – žinojo. Žinojo, ir keliaudamas Antano Mackevičiau sukilėlių maršrutu, Gediminas vedė mus tolyn nuo Paberžės, bet artyn prie Nepriklausomos Lietuvos.
„Lietuva su pagonybės mitais, Lietuva su šimtmečių lažu, Lietuva – grėsmingas dinamitas tūkstančiuos sukilėlių laužų“ (J.Strielkūnas) – toks leitmotyvas labai tiko kelionei. Grėsmingas laisvės dinamitas tironijai, laisvės, kurios kainą Gediminas jau kartą buvo sumokėjęs.
Tai atsitiko 1953 metais gruodžio 15 dieną, kai Vilniuje Karinis tribunolas nuteisė Gediminą dvidešimt penkerių metų kalėjimo kančioms.
Dėkoju Ugnei, vakar atsiuntusiai man Gedimino užrašus iš kalėjimo. cituoju jo dienoraštį: „Šiandien sukanka metai kaip aš nuteistas. Štai metai! Per šiuos metus aš tiek daug iškenčiau, tiek patyriau vargo ir skriaudų, kad net aprašyti neįmanoma.“ – 1954 m. gruodžio 15 dieną savo dienoraštyje rašys Gediminas. – „Paėmęs kampą duonos, einu į valgyklą. Pusė dubenėlio sušalusių kopūstų, 2–3 šaukštai košės. Tai mano pusryčiai. O vos papusryčiavus, reikia skubiai rengtis ir eiti prie vartų, darban. Kaukia vėjas, žvangindami retežiais amsi šunes…“
O 1955 m. kovo 29-ąją per gimtadienį parašys: „Man jau devyniolika metų! Šiandien mano gimimo diena. Jau antras metines švenčiu už spygliuotų vielų. Devyniolika metų! Pats gyvenimo smagumas, pats jaunystės dienų karštis.
Gražiausius metus esu priverstas praleisti už grotų, už spygliuotų vielų. Žus krūtinėje kunkuliuojanti energija, žus noras mokytis, siekti tobulumo, kovoti už geresnę ateitį… Dėl to, kad supratau tai, ko nesuprato kiti, esu pasmerktas ir priešų, ir kvailų tautiečių… esu niekinamas, nes niekas nesupranta mano svaičiojimų apie jiems nepažįstamą laisvę, idealizmą, laisvas tautas… Esu sunaikintas ir sutryptas, ir tie, dėl kurių viską aukojau, iš manęs juokiasi.“ Kokie kartūs žodžiai, bet tai kartėlio žodžiai iš pirmųjų nelaisvės metų!
Dabar, Paberžėje ištarus „Už mūsų ir jūsų laisvę!“ viskas vėl sugrįžta į savo vietas – laisvė, idealizmas ir laisvos tautos! Tam reikia, kaip mums sakė Tėvas Stanislovas, ne tik sukilusių, bet ir pakilusių žmonių.
Savo dvasia kylančių ir kitus keliančių žmonių. Kaip čia nepacituoti ir Povilo Višinskio credo „Kilk ir kelk“, kaip čia nesugrįžti prie Gedimino Ilgūno biografijos ir jo atliktų darbų, kad dar ir dar kartą įsitikintume Gedimino sugebėjimu vėl ir vėl prakalbinti tautiečius ir juos kelti.
Prakalbinti juos ekspedicijomis, knygomis, straipsniais, nuotraukomis, paskaitomis. Ir prakalbinti tautiečiai jam atsidėkos. Jie suteiks Gediminui Ilgūnui teisę balsuoti antrą kartą „Už!“ Tai bus kovo 11-ąją, kai pratęsdamas Paberžėje duotą priesaiką Gediminas Ilgūnas balsuos už vėl atstatomą demokratinę Lietuvos Respubliką.
Bet sugrįžkime prie biografijos faktų: 1936-ųjų metų kovo 29 d. Marijampolės apskritis, Sasnavos valsčius, Kantališkių kaimas, valstiečių šeima – tai gimtinė. Surgučių kaimo pradžios mokykla, Marijampolės vidurinė, 1951 m. – pirmasis suėmimas už pagalbą partizanams.
Bet nepilnametis –paleidžiamas. 1953 m. – antrasis suėmimas – ir jau dvidešimt penkeri metai kalėjimo. 1953–1957 m. Viatkos lageriai Gediminas kerta mišką. Ištraukos iš dienoraščio paliudija tai, ką tenka ten iškentėti.
1957 m. – Nikitos Chruščiovo amnestija – ir vėl laisvė! Kelionė atgal, jau į Kapsuką, čia įsidarbinama cukraus fabrike, vėliau maisto pramonės automatų gamykloje – sąskaitininku, techniku, inžinieriumi, neakivaizdžiai studijuojama Kauno ekonomikos technikume, kurį Gediminas baigia 1967 metais. Ir tuo pačiu jau nuo 1959 m. Gediminas pradeda savo keliones pėsčiomis, dviračiu, motociklu, fotografuoja, rašo, fiksuoja.
Įkurtas Kapsuko turistų klubą, bet per daug aktyvi veikla nepatinka KGB, dėl to tenka veiklą nutraukti. 1966 m. persikelia į Jonavą, čia tęsia gamybininko karjerą, statybos tresto skyriaus viršininko pareigose. 1967–1976 m. neakivaizdinės studijos Vilniaus universiteto Filologijos ir istorijos fakultete, įgyjama žurnalistikos specialybė.
Gediminas įsitraukia į kraštotyrinį judėjimą vėl iš naujo. Ima rašyti straipsnius, knygas. Ir sugrąžina Lietuvai Joną Čerskį, Karolį Chodzką, Vincą Pietarį, Antaną Mackevičių, knygnešius. Organizuoja ekspedicijas aplink Tarybų Lietuvą ir po visą Tarybų Sąjungą.
Mano rankose – keli Gedimino Ilgūno laiškai man rašyti 1984 metais. Įdomu tai, kad Gediminas kiekvieną savo ekspediciją papuošdavo ex libriu ir pridarydavo daug puslapių, kad pažymėti savo keliones ir siųsti draugams. Ir štai trumpa citata:
„Taigi mes – atkampiausiame Sibiro užkampyje prie „Rūščiosios upės“. Kelionės tema „Kovotojų prieš carizmą iš Lietuvos tremties vietos Sibire“. Jau nukeliavome apie 7 000 km. Mūsų palapinė stovėjo ant Irtyšiaus, Angaros, Lenos, Tunguskos upių krantų…“
Man buvo aišku, kad ne tik apie caro tremtinius čia rašoma, čia rašoma ir apie bolševikmečio tremtinius, nes juos toje ekspedicijoje Gediminas lankė taip pat. 1984 . KGB nepalieka Gedimino. Neatsitiktinai KGB pareigūnai rašo: kad reikia stebėti šitą žmogų, nes kruopščiai atgaivinti istoriją gali tik kilni ir mylintis širdis ir tai gali daug kam pakenkti, štai kaip rašoma KGB pareigūnų ataskaitoje:
„Grįžęs iš įkalinimo vietos, priešiškiems tikslams pradėjo naudoti legalias galimybes – turizmą ir straipsnius spaudoje“. Tiksli charakteristika. Gediminas ir pats parašys: „O aš visą laiką balansavau ant tos, pasak KGB ataskaitų, ribos, už kurios jau vėl grėsė suėmimas, įkalinimas“.
Išties Gedimino KGB nepaliko ir kartą apklausiant Gediminą, jie jį pavadino avantiūristu, vienas tardytojas taip išsireiškė, bet Gediminas šyptelėjo ir pasakė: aš esu avantiūristas, avangardo turistas, esu pažangus turistas budinantis ir keliantis žmonių dvasią.
Žinoma, tokiai veiklai labai reikėjo paramos ir šalia buvo puiki pedagogė, lituanistė įkvepianti žmona Birutė Ilgūnienė, buvo puikios dukros – Ugnė, Milda, Stasys, Rasa ir buvo daug draugų, o Gediminas turėjo didžiulį būrį draugų ir tarp disidentų, ir tarp mokslininkų, ir tarp iškilių Lietuvos žmonių.
Taigi antrasis atgimimas Gediminą vėl pakelia ant bangos ir suteikia jam daug energijos. 1988 m. jis tampa vienu iš Jonavos Sąjūdžio grupių kūrėju, išrenkamas Sąjūdžio rajono tarybos pirmininku, vėliau – Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo nariu, dalyvauja programinių dokumentų rengime, mitinguose ir t. t. 1990 m. rinkimuose Rimkų apygardoje jis išrenkamas LTSR Aukščiausiąją Tarybą tampa Kovo 11-osios Akto signataru.
Taip prasideda Gedimino politinis kelias. Ir dabar atsimenu, kaip mes rimuodavome: Kviečiam į tribūną, deputatą G. Ilgūną. Ir visada žinodavome, kad deputatas G. Ilgūnas pasakys prasmingus ir išmintingus žodžius.
G. Ilgūnas atstovauja Švietimo, mokslo ir kultūros komisiją, teikia nutarimus dėl Lietuvos Respublikos herbo etalono, Lietuvos valstybinio himno naudojimo reglamento, priimama Lietuvos mokslo koncepcija, Švietimo reformos įstatymas ir daugelis kitų dalykų. Jis tampa Sąjūdžio Centro frakcijos nariu ir seniūno pavaduotoju, kalba mokslo, švietimo, kultūros, istorijos klausimais, aktyviai diskutuoja dėl parlamentinės Lietuvos Respublikos Konstitucijos, ruošia pranešimus apie iškilius Lietuvos diplomatus ir apie Lietuvos Respublikos Prezidentą Kazį Grinių.
G. Ilgūnas atskleidžia save kaip kairiųjų pažiūrų politikas, demokratas ir problemiškiausius klausimus svarstant niekada neišduoda savo pozicijų. Jau minėjau, du lemtingus jo balsavimus „už“, bet noriu pabrėžti ir patį ryškiausią jo balsavimą „prieš“.
Jis vienintelis Aukščiausioje Taryboje balsuoja prieš Nuosavybės santykių atstatymo įstatymą, motyvuodamas tuo, kad po sudėtingų penkiasdešimties gyvenimo tarybinėje santvarkoje metų, toks sprendimas atneš labai daug neigiamų pasekmių ir suskaldys visuomenę.
Ir dabar jaučiu kartėlį, kad aš tik susilaikiau. Centro frakcija susilaikė, o jis vienintelis iš frakcijos balsavo prieš. Jis nebijo nei gąsdinimų, nei raganų medžioklės, nei jam lipdomos komunisto etiketės. Jis pasipriešina ir Pirminio privatizavimo įstatymo priėmimui, vadindamas tai liaudies apiplėšimu, o taip pat ir Lietuvą skaldančiai desovietizacijai ir „KGB voratinklių“ rezgėjams.
Jo idėjine vėliava tampa šūkiai: „Atgimusiai Lietuvai – nepriklausomybę! Nepriklausomai Lietuvai – demokratiją! Demokratinei Lietuvai – žmonišką gyvenimą!“
Įsiklausykime, kaip šiandien trūksta demokratinei Lietuvai žmoniško gyvenimo. Tokios tvirtos pažiūros atveda jį į socialdemokratų gretas: nuo 1997 m. – LSDP Tarybos narys, nuo 2006 m. – LSDP Garbės narys.
Laikas spaudžia ir sunku būtų išvardinti jo veiklą tiek Archyvų direkcijoje, tiek Lietuvos radijo ir televizijos komitete, ir tiek Taryboje būnant tarybos pirmininku, jis visą gyvenimą nešė vėliavą, jis buvo – žmogus vėliava.
Neatsitiktinai jis į Lietuvą sugrąžino ir prezidentą K. Grinių ir Vasario 16-osios Akto signatarą, šio akto teksto autorių Steponą Kairį. Šita monografija ir yra paminklas tai epochai ir tiems puikiems iškiliems žmonėms. Šiandien akivaizdu, kad nauja monografija reikalinga ir apie G. Ilgūną“.
