V. Rutkūnas. Studentų ramuva kelia Lietuvą

Studentija visais laikais susijusi su jaunystės veržlumu, žinių troškimu, naujų iššūkių kėlimu ir ryžtu. Tai yra viena svarbiausių visuomenės dalių, rodanti, kuria linkme eina šalis, koks gyvenimas mūsų laukia ateityje. Kartu negalima būtų pasakyti, kad tai pati išmintingiausia tautos dalis, nes jaunystė susijusi ir su ieškojimais bei klystkeliais.

Pasaulio istorijoje yra nemažai liūdnų pavyzdžių, kaip jaunimo judėjimai pasitarnaudavo griovimui, smurtui ir fanatizmui. Kinų studentai chunveibinai prieš kelis dešimtmečius tarnavo komunistiniam režimui ir beveik sugriovė senąją kinų kultūrą; Afganistano studentai talibai įvedė fudamentalistinį islamo režimą.

Visgi didžioji studentijos dalis visuomet atstovavo šviesiąsias jėgas ir būtent studentai daugiausiai priešinasi globalizacijai, aktyviai dalyvauja gamtosaugoje, tautinės kultūros išsaugojime, sugrąžinant tautines vertybes, į kurias visuomet kėsinosi grobuoniška vartotojiška kultūra.

Lietuvos XIX–XX a. pradžios tautinis atgimimas neabejotinai susijęs su studentija. Daugelis tautos žadintojų būtent studijų laikais ėmė domėtis lietuvių kultūra, Lietuvos istorija. Nemažai iš jų kalbėjo lenkiškai ir tik studijuodami pradėjo mokytis lietuvių kalbos, nes iki tol vyravo nuomonė, kad tai prastuomenės kalba. Tautinės kultūros atgimimas sudarė sąlygas atgimti ir nacionalinei mūsų valstybei.

Sovietiniais laikais tautinė kultūra dėl sudaiktėjimo paplitimo ir komunistinės ideologijos priešiškumo  balansavo ant išnykimo ribos. Tačiau 7-jame dešimtmetyje, vadinamajame „sovietinio atšilimo“ laikotarpyje, kilo naujas  pasipriešinimo vartotojiškumui, gamtos ir kultūros niokojimui jaunimo judėjimas, pavadintas kraštotyrininkų ramuva.

„Mes įsteigėme Vilniaus kraštotyrininkų ramuvą, norėdami patys geriau pažinti per tūkstantmečius sukrautus liaudies kultūros turtus ir padėti susipažinti su jais visuomenei. Mes manome, kad šviesus liaudies žvilgsnis į ateitį, jos sveika pasaulėjauta, grindžiama žmogaus ir visatos vieningumo pajautimu, grožio ir gėrio supratimas pravers mūsų laiko žmonėms. Todėl ramuvos kūrėjų tikslas – ne tik tyrinėti liaudies kultūros apraiškas, bet ir padėti žmonėms turėti iš jų naudą kasdieniniame gyvenime. Liaudies meną, papročius, tautosaką mes laikome ne užgesusiomis vertybėmis, o mūsų kasdienai reikalingų dvasinių vertybių šaltiniu.“ (Ramuva. 1969.01.31).

„Ramuvos vardą nutarta rašyti mažąja raide, nes ketinta ramuvas steigti visoje Lietuvoje, jis turėjo pakeisti klubo vardą. Ramuvos ypatumas buvo tas, kad joje buvo akcentuojama kultūrinė praktinė veikla. Liaudies kultūra turinti grįžti į gyvenimą, o ne būti tik muziejine vertybe.

Pirmame 1969 m. išleistame „Ramuvos“ laikraštėlio numeryje yra įžanginis straipsnelis „Ką ramuva veiks“. Jame rašoma: „Ramuvoje klausysimės senų žmonių dainuojamų dainų ir sakmių, pasakų bei stengsimės jas suvokti; dainuosime ir seksime patys; švęsime senas liaudiškas šventes, kurias kadaise pasisavino ir bandė sau pritaikyti krikščionybė; minėsime įvairias kultūrines sukaktis. Be to, keliausime po gimtąjį kraštą, lankysime jo žmones ir paminklus“ (Ramuva, 1969. I. 31).

„Toks idėjos ryšys su veikimu buvo svarbiausia ramuviečių veiklos ypatybė. Tradicinės kultūros vertybės turėjo gyvuoti, o ne gulėti knygų lentynose ar muziejuose. Todėl veikla ir idėjos buvo neatskiriamos“ – rašo Jonas Trinkūnas knygoje „Lietuvių Senosios Religijos Kelias“ (Vilnius, Asveja, 2009, p. 244).

Tautinis pakilimas buvo labai gyvybingas ir stiprus: šimtai jaunimo važiavo rinkti tautinės kultūros paveldo į Lietuvos kaimus, mokėsi dainų ir šokių, pradėtos švęsti Rasos, Vėlinių ir kitos kalendorinės šventės, buvo iš naujo atkuriamos apeigos ir tradicijos.

Niūrioje, pilkoje sovietinėje realybėje, kurioje žmonės dažnai atsikvėpdavo tik vartodami alkoholį, ramuvietiškas judėjimas buvo nesustabdomas, kaip ugnikalnio išsiveržimas, šviežias, kaip šilo ošimas, gaivus, kaip šaltinio vanduo. Liaudies dainas atvira širdimi dainuojantys  jaunuoliai, žibančios šokėjų akys ir įkaitę jų veidai, linksma armonikų melodija, kaitri aukurų ugnis, tautinių marškinių lino baltumas buvo naujo neišvengiamo Lietuvos atgimimo ženklai ir nepriklausomybės dvasios jėga. Pradėti kurti folkloriniai ansambliai, kurie visuomet savo sceninius pasirodymus užbaigdavo gyvomis vakaronėmis. Tautinio atgimimo vadai nutarė įkurti pirmąją studentų tautinės kultūros organizaciją.

1970 m. įkuriama Vilniaus Universiteto kraštotyrininkų ramuva. Senieji „Mokslų motinos“ skliautai kartą į savaitę aidėdavo nuo studentų dainų ir šokių, vyko susitikimai su tautos paveldo žinovais,  liaudies vertybių lobyno studijos. Savaitgaliais studentai keliaudavo pažinti gimtojo krašto ir tiesiogiai perimti tautinės kultūros vertybių iš liaudies pateikėjų.

Studentiško entuziazmo pakilimas buvo labai didelis, todėl, kaip tik pasibaigus „atšilimo“ laikotarpiui, tai neliko nepastebėta sovietinių ideologinių struktūrų, kurių viena svarbiausių užduočių buvo gniaužti bet kokius tautiškumo proveržius. Vilniaus universiteto kraštotyrininkų ramuva pateko į griežtą sovietinio saugumo kontrolę. Ramuvos idėjinis vadovas, dėstytojas Jonas Trinkūnas buvo išmestas iš universiteto su išplatintais įsakymais nepriimti į jokį kitą darbą. Naujasis  kraštotyrininkų vadovas dėstytojas Venantas Mačiekus turėjo kiekvieną savaitę atsiskaitinėti apie ramuvos veiklą saugumo įgaliotiniui Vilniaus universiteto prorektoriui.

Teko panaudoti  didžiausią diplomatijos meną, išradingumą ir laviravimą, kad studentų kraštotyrininkų ramuva galėtų tęsti savo veiklą. Todėl veikloje ir ataskaitose tekdavo pakaišioti sovietams priimtinų ideologinių akcentų. Taigi veikla tapo pusiau konspiracinė, bet išlaikė tautinę dvasią, ugdė tautines vertybes. Kiekvienais metais vis kitoje Lietuvos apylinkėje vykdavo kompleksinės kraštotyros ekspedicijos, kur iki pusantro šimto studentų rinkdavo kalbos dalykus, dainas, pasakojamąją tautosaką, liaudies muziką, ratelius ir šokius, etnografinę medžiagą, istorines, gamtines, sociologines žinias, liaudies meną, architektūrą ir kitas liaudies kultūros vertybes. Ir tai nebuvo vien sausas mokslinis tyrinėjimas. Kiekvienas ekspedicijos vakaras baigdavosi uždegančiais liaudiškais šokiais ir dainomis – tai būdavo tarsi gyvojo tautiškumo proveržis vis kitoje Lietuvos vietoje, kuris įjungdavo ilgalaikę prigimtinės kultūros atgijimo programą.

Surinkta kraštotyrinė medžiaga buvo tvarkoma, saugoma fonduose, leidžiamos monografijos ir galiausiai visa tai kas išsaugota vėl buvo gražinama į gyvenimą. Per keliasdešimt metų studentų dėka buvo nuveiktas milžiniškas tautos gyvybiškumą išsaugantis darbas – svarbiausia buvo suspėta laiku perimti tautinės kultūros pagrindus iš mūsų senolių, taip užtikrinant kultūros perimamumą ir tęstinumą. Buvo nuveiktas darbas, kurio daugelis ekonomiškai stipresnių šalių nepajėgė padaryti, kadangi tose šalyse dėl ankstyvesnio krikščionybės atėjimo ir greitesnio vartotojiškos kultūros įsigalėjimo, didžioji dalis tautiškos kultūros išnyko iki atsiradimo  naujų technologijų, įgalinančių plačiai fiksuoti senąją kultūrą.

VU kraštotyrininkų ramuva sėkmingai atlaikė visą sovietmetį, tačiau prigeso jau laisvoje Lietuvoje, kai XX a. paskutinio dešimtmečio pabaigoje tautinės vertybės imtos ignoruoti o jaunimo veikla imta kreipti į daiktiškumą, į  tariamą „itegraciją į Vakarus“

VU ramuvos 40-mečio proga buvo susirinkęs didelis būrys ramuviečių. Pirmasis Universiteto kraštotyrininkų ramuvos pirmininkas filosofas Arvydas Šliogeris ištarė lemtingus žodžius: „Sovietmečiu Lietuvoje buvo vykdomas genocidas – naikinama tauta, bet dabartinis genocidas žymiai didesnis, nes dabar tauta nesugeba atpažinti savo priešo, nesugeba apsiginti ir ji žūsta“. Profesoriaus žodžius patvirtina statistika: pagal savižudybių skaičių, mažą gimstamumą ir emigraciją pirmaujame.

Jei išsilaikys tokie naikinimosi rodikliai, paskutinis Lietuvis mūsų Tėvynę paliks po 70 metų. Tai ne tik genocidas, bet ir katastrofa! Lietuva kasmet netenka virš 80 tūkstančių tautiečių! Ir tokie dalykai vyksta ne dykumoje, ne žemės drebėjimų, tornado, cunamių siaubiamoje valstybėje, bet nuostabioje žydinčioje, vaisingoje žemėje, kurioje nėra jokių gamtinių kataklizmų, nevyksta jokie kariniai konfliktai, neužteršta aplinka, neužgriozdinta milijoniniais miestais. Čia ta žemė, kurioje tūkstantmečius gyveno mūsų protėviai, puikiai galime gyventi mes ir mūsų ainiai.

Lietuvos žmonėms būtina skubiai susitelkti, pakilti naujam atgimimui, surasti tvirtą pagrindą atsparai ir gyvavimui. Pakilimas bus sėkmingas tuomet, kai į jį įsijungs jaunimas su priešakine jėga studentija.

Koks dabartinio Lietuvos studento portretas? Tai jaunuolis, didžiąją dalį laiko praleidžiantis prigludęs prie kompiuterio, nusivylęs, pasyvus, neiniciatyvus, išsibarstęs vartotojas, o ne kūrėjas, susirūpinęs kaip gauti, o ne duoti, besidairantis kur emigruoti… Vaizdas prastas, nedžiugina ir jaunimo bendravimo kultūra, gausiai paramstyta alkoholiu, kvaišalais. Studentiškų organizacijų beveik nėra, o esančios yra silpnos ir neaktyvios, dažniausiai susijusios su karjeros nuostatomis. Nenuostabu, kad šiame liūdnokame fone, dauguma abiturientų svarsto galimybę ir stengiasi studijuoti užsienyje.

Neseniai kalbėjausi su viena Londono studente. Lietuvių studentai Anglijos universitetuose susibūrę į klubus. Pasidomėjus, pašnekovė papasakojo, jog dalyvavusi dviejuose jos universiteto lietuvių susibūrimuose: vienas buvo eilinis „tūsas“ , antras – didelis žingsnis į priekį – virė cepelinus. Panašu, kad ir emigracijoje lietuvių studentai nėra naują pasaulį kuriančia jėga.

Šiame nuosmukio ir nusivylimo dugne neišvengiamai prasikala ir šviesių tautinių daigų. Vis daugiau Lietuvos studentų dalyvauja folkloro ansambliuose, klubuose, neformaliose tautinės kultūros būreliuose. Jie sugeba susikurti gaivias oazes – čia jau nesutiksi pilko statistinio studento. Tačiau tai daugiausia uždaros, palyginti negausios grupės, o didžioji masė studentijos lieka nuošalyje.  Kaip  tyras oras dabar yra būtinas platus studentų judėjimas, suprantantis, kad be bendro kultūrinio pagrindo be tautinių vertybių visumos perėjimo lietuvių tauta neturi ateities.

Būtina nauja atgimimo banga. Tam reikia žmonių, ieškančių bendro būvio galimybių. Ir čia gali pasitarnauti prieš keliasdešimt metų įkurtos ir Lietuvą pažadinusios ramuvos idėja.

Simboliška, kad pirmojo pavasarinio mėnesio pirmąjį pirmadienį (kovo 7 d.), tarsi tinkamiausiu pradžios ir budimo laiku,  senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose susirinko būrys patyrusių VU ramuviečių ir dabartinių studentų. Susirinko su ryžtu atkurti ramuvą, todėl visos kalbos buvo skirtos, kaip perduoti patirtį jaunimui, kaip toliau veikti ir bendradarbiauti, studentai išsakė savo lūkesčius.

Dabar susiklostė nauja situacija – kaimuose mažai beliko senųjų tradicinės kultūros pateikėjų, tačiau gyvąją tradiciją dabar gali perduoti anuometiniai studentai. Jie įgavę patirties išmoko žinias ir įgūdžius, įgytas studijų metais ramuvoje, taikyti savo gyvenime, pratęsė tautos tradiciją ir suteikė jai gyvybės. Dabar atėjo svarbus ir neatidėliotinas  metas patirtį perduoti jauniesiems studentams –  yra gebančių mokyti dainų, šokių, pagroti vakaronėse, vesti žygius, skaityti paskaitas. Tradicinėje kultūroje visais laikais buvo gerbiama patirtis ir išmintis – šios idėjos gyvuoja ir ramuvoje.

Ramuvos atkūrimo renginys prasidėjo daina, o baigėsi vakarone:

Vilniaus Universiteto ramuva atgijo. Jau įvyko pirmosios paskaitos, pirmieji studentų susitikimai ir pasitarimai. Sumanyta į užsiėmimus, paskaitas, renginius kviestis ir Vilniaus vyresniųjų klasių moksleivius. Jau atsirado mokyklų, norinčių bendradarbiauti. Kokia ateitis ir galimybės laukia pakilusios ramuvos?

Atsivėrė iniciatyva sukurti lietuvio šviesuolio trijų pakopų ugdymo sistemą:

1) tautinės kultūros žinių, įgūdžių ir mokėjimų lavinimas (dainų, šokių, muzikavimo, tautodailės, senųjų amatų mokymai ir t.t.);

2) žinių ir mokėjimų taikymas ir praktika: vakaronės, žygiai, stovyklos, kalendorinės šventės ir t.t.);

3) veikla Lietuvai ir žmonėms: ekspedicijos, tyrinėjimai, talkos, projektinė-kūrybinė veikla ir t.t.

Tokia sistema leistų kryptingai ugdyti jauną žmogų nuo mokymų iki brandžios asmenybės, kuri pati gali skleisti tautos kultūrą ir vertybes visuomenėje. Jei pavyktų sėkmingai išvystyti tokią veiklą Vilniaus Universitete, atsivertų keliai tam ir kitose aukštosiose mokyklose. Svarbiausia, kad patys studentai pajustų tautinės kultūros gyvybę, bendravimo džiaugsmą ir kūrybos laimę.

Kam turėtų rūpėti toks naujas studentiškas judėjimas? Pirmiausia patiems universitetams, nes tai galimybė pakelti tautinę savimonę ir sustabdyti akademinio jaunimo emigraciją. Studentams – nes tai galimybė įgauti tvirtą kultūrinį pagrindą, reikiamas žinias ir gebėjimus visaverčiam gyvenimui. Visuomenei – nes tai galimybė, kad jauni išsilavinę, tautą gerbiantys žmonės liks Lietuvoje, bus sustabdytas tautos nykimas, Lietuva pakils. Todėl reikalingos visų sutelktos pastangos padėti tautinės studentijos proveržiui.

Tam ir atkuriama ramuva – nepolitinė, nereliginė kultūrinė organizacija, kurioje gali dalyvauti bet kurios tautybės studentai, gerbiantys tradicinę lietuvių kultūrą.

Juk dabar laisvoje Lietuvoje turime daug didesnes galimybes nei sovietiniais laikais atgaivinti ir išplėsti tokią veiklą. Turime geras galimybes ugdyti naują, savo protėvių vertybes gerbiantį ir puoselėjantį žmogų. Tai įvyks, jei suprasime, susitelksime ir veiksime.