Baltiškų asmenvardžių likimas

Kalbininkas akademikas prof. Zigmas Zinkevičius apie savo pastarojo meto darbus dalijasi mintimis su „Vorutos“ laikraščio redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi.

Knygos Lietuvių asmenvardžiai ir Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse man jau yra praeitis. Dėl to tik trumpai apie jas papasakosiu. Didžiąją knygą Lietuvių asmenvardžiai baigiau rašyti ligoninėje. Apėmė baimė, kad jos nebaigsiu.

O jai duomenis rinkau vos ne visą savo gyvenimą. Ir jei aš nebaigsiu, tai tikrai niekas kitas ir nebaigs, nes mano popieriuose niekas nesusigaudys. Todėl stengiausi kuo greičiau tą knygą pabaigti. O visus tuos klausimus, kuriais dar trūksta duomenų, reikia papildomų studijų, aš tiesiog praleidinėjau. Vienas iš tokių praleistų klausimų buvo toks: kas atsitiko su tais lietuviškos ir apskritai baltiškos kilmės asmenvardžiais, kurie yra už Lietuvos ribų, tose teritorijose, kur kažkada buvo kalbama baltų kalbomis. Ten išliko daug baltiškų vietovardžių, kurie yra intensyviai tyrinėjami. Man šovė į galvą mintis: juk žmonės tose teritorijose neišnyko. Jie savo asmenvardžius turėjo palikti ir kažkoks tų asmenvardžių pėdsakas turėjo išlikti. Bet tam išryškinti reikia daug papildomo darbo. Gudijos teritorijoje dabartinės pavardės jau yra surinktos. Tenykštis žymus mokslininkas Mikalojus Berila savo veikalo Beloruskaja antrapanimija antrajame tome surinko ir paskelbė labai daug medžiagos, kuri man labai reikalinga. Neturėdamas laiko kaip reikiant jos visos išanalizuoti, atlikau tik žvalgomojo pobūdžio analizę ir rezultatus išdėsčiau minėtos knygos Lietuvių asmenvardžiai paskutiniajame skyriuje.

Pasirodo, baltiškų elementų dabartinėse baltarusių pavardėse yra išlikę labai daug. Bet man labiausiai rūpėjo šiaurinė Lenkija. Ypač Suvalkų ir Augustavo kraštas, kur dar mūsų akyse lenkėjimas vyko ir dabar tebevyksta. Reikėjo tenykščių pavardžių sąrašo, bet oficialiai paprašęs Lenkijos valdžios greičiausiai nieko nebūčiau gavęs. Kolega dr. Kazimieras Garšva man pakišo labai gerą, tiesiog išganingą mintį – panaudoti telefono abonentų knygas. Jose pavardžių yra labai daug, nes Šiaurės Lenkijoje beveik kiekviena šeima turi telefoną. Jis man parūpino Suvalkų ir Augustavo krašto telefono abonentų knygą. Joje esamų pavardžių analizės rezultatas – mano knygutė Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse. Ja susidomėjo Punsko lietuviai. Suprantama, nes jų pavardės maždaug tiek pat sulenkintos, kaip ir apie Augustavą, nors jie dar tebekalba lietuviškai. Punsko lietuviai man parūpino dar Balstogės vaivadijos telefono abonentų knygą. Ji mane labai sudomino. Balstogės vaivadija apima daug didesnį plotą negu Suvalkų ir Augustavo kraštas. Ten pavardžių yra dešimteriopai daugiau. Bet jų tyrimą apsunkina tai, kad Baltstogės vaivadijoje didelė dalis gyventojų namuose kalba baltarusiškai, o ne lenkiškai, nors ten oficiali kalba ir yra lenkų. Taigi, ten vyko lietuviškų pavardžių ne tik lenkinimas, bet ir baltarusinimas. Reikia ir jį ištirti. Greit paaiškėjo, kad Balstogės vaivadijos gyventojų pavardes sudaro net keturi skirtingi chronologiniai sluoksniai. Pats seniausias – jotvingiškas, nes tai yra senoji jotvingių žemė. Taigi, jau savaime galima tikėtis, kad ten turi būti išlikusių jotvingių asmenvardžių liekanų. Jų tyrimą apsunkina tai, kad tie jotvingiai ne sulenkėjo, bet iš pradžių sulietuvėjo. Kadangi lietuvių ir jotvingių kalbos yra labai artimos, tai jotvingių asmenvardžiai, kokie pasiekė mūsų laikus, yra stipriai lituanizuoti. Dažnai sunku atskirti, kur jotvingiškas, kur lietuviškas asmenvardis, juolab, kad mes nedaug žinome apie pačią jotvingių kalbą. Kiek galėjau, išskyriau tą seniausią jotvingišką sluoksnį.

Antrasis chronologinis sluoksnis – lietuviškas. Balstogės krašte jotvingiai buvo sunaikinti, dalis išbėgiojo, nes kryžiuočiai ten viską naikino. Jie šalį pavertė beveik negyvenama dykyne. Po Torūnės taikos tas kraštas atiteko Lietuvos valstybei. Tada toji dykynė buvo pradėta apgyvendinti. Pirmiausiai sugrįžo išbėgę senieji jos gyventojai – jotvingiai. Iš pietų pusės krašte buvo apgyvendinti lenkai, vadinamieji mozūrai. Iš šiaurės pusės ten kėlėsi lietuviai, juolab, kad didelė dabartinės vaivadijos dalis priklausė lietuvių magnatams Radviloms ir kitiems. Ši aplinkybė, matyt, prisidėjo prie lietuvių apgyvendinimo buvusiose jotvingių žemėse. Maždaug iki Bugo upės ir dar anapus Bugo ir dabar aptinkame daug lietuviškų gyvenviečių pavadinimų, tarp jų ir kilusių iš asmenvardžių. Paaiškėjo, kad to krašto žmonių pavardėse lietuviškų elementų išlikę labai daug. Juose gali būti ir kai kurie jotvingiški asmenvardžiai, nes pastarieji buvo artimi lietuviškiems ir dabar nelengva juos atskirti. Daugiausia sprendžiame pagal jotvingiams artimą prūsų kalbą. O istorijos šaltiniuose prūsų asmenvardžių išliko daug daugiau negu jotvingiškų. Prūsų vardynas artimas lietuviškajam, taigi toks turėjo būti ir jotvingiškasis.

Trečiasis ir ketvirtasis sluoksniai – slaviški. Aišku, kiek senesnis baltarusiškasis. Valstybės raštinių kalba Lietuvoje ilgą laiką buvo senoji slavų kanceliarinė kalba, artima baltarusių kalbai. Ši aplinkybė, matyt, ir prisidėjo prie lietuviškų ir jotvingiškų vardų slavinimo. Vėliau, kai tas kraštas atiteko Lenkijai, prasidėjo jo polonizacija. Taigi lenkiškasis asmenvardžių sluoksnis Balstogės vaivadijoje yra pats naujausias. Turint galvoje visus tuos keturis sluoksnius, tyrimas darosi labai sudėtingas. Intensyviai dirbu šiuo klausimu. Kokio dydžio bus mano naujoji knyga – nežinau. Kaip ją pavadinsiu, irgi dar nesugalvojau, bet greičiausiai tai bus Lietuviškas (baltiškas) paveldas Balstogės vaivadijos pavardėse. Slavizacijos apybraiža.

Su šiais klausimais susijusi dar viena mano knygutė – Šventasis Brunonas ir Lietuva. Viską, kas yra susiję su šv. Brunono misija ir Lietuvos vardo paminėjimu Kvedlinburgo analuose, aš aiškinu kiek kitaip negu profesoriai Edvardas Gudavičius ir Alfredas Bumblauskas. Man atlikus kunigaikščių Netimero, Zabedeno, upės Alstra ir kitų šaltiniuose minimų tikrinių vardų analizę, paaiškėjo, kad jie nėra lietuviški. Juose esamų dvikamienių asmenvardžių dėmenų lietuvių vardyne neradau. Jie aiškiai jotvingiški. Nereikia manyti, kad juos galėjo turėti ir lietuviai, tik jie neišliko. Taip iš tikrųjų nebūna. Kokios nors liekanos visada išlieka. Pavyzdžiui, vardą Mindaugas sudaro kamienai Mind- ir Daug-. Abiejų lietuvių vardyne yra net po daugiau nei 30 pavyzdžių. Jei vardas Mindaugas būtų išnykęs, tie kamienai vis tiek išliktų. Tačiau mums rūpimų jotvingiškų asmenvardžių kamienų lietuvių vardyne nėra nė kvapo. Taigi jų ir nebuvo.

Prierašas. Laikas greit bėga. Rodos, mano pokalbis su Vorutos vyriausiuoju redaktoriumi Juozu Vercinkevičiumi, kuris čia spausdinamas, buvo taip neseniai. Bet jį jau reikia nemažai papildyti. Minėtoji knygelė apie lietuvišką (baltišką) paveldą Balstogės vaivadijoje – jau parašyta ir greit pasirodys. Per tą laiką išėjo dar šios dvi mums rūpima tema mano knygelės: Krikščioniško vardyno kelionė į Lietuvą (išleido Lietuvių kalbos institutas) ir Lietuvos vardas: kilmė ir formų daryba (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras). Neseniai pasirodė dar viena didesnė knyga – Lietuvos senosios valstybės 40 svarbiausių mįslių: Didžioji Lietuvos Kunigaikštija kalbotyros požiūriu (išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras). Su šia knyga turėtų susipažinti visi, kam rūpi Lietuvos santykiai su mūsų rytiniais kaimynais, ypač kurie tuos santykius tvarko. Dabar labai intensyviai tiriu senųjų Vilnijos gyventojų (ne atvykėlių) pavardžių kilmę. Prieiti rezultatai bus svarbūs tvarkant Vilnijos gyventojų pavardžių rašybą. Bus nemaža knyga, kurią baigsiu rašyti maždaug po pusmečio.

Voruta. – 2011, kov. 12, nr. 5 (719), p. 1, 6.