A. Petraitytė. Iš pastogės į Lietuvą žvelgiant

Šiemetėje Vilniaus Knygų mugėje įsigijau dvi knygas, jausdama poreikį abiejų autoriams, tokiems skirtingiems – profesorei Viktorijai Daujotytei ir signatarui Algirdui Patackui – paliudyti savo pagarbą.

A. Patacko „Pastogės Lietuvą“*– aistringą, egzistencišką – spėjau praryti, nors tai gana storas tomas, į kurį surinkti jau publikuoti (žurnale „Naujasis Židinys- Aidai“, tinklapyje bernardinai.lt ir kt.) straipsniai (ne tik publicistika, bet ir studijos), įvairiomis progomis pasakytos kalbos, vienas kitas „stalčiuje“ užsigulėjęs tekstukas bei ypatingą „archyvinės autentikos“ kvapsnį turintis baigiamasis skirsnis – pogrindinių leidinių faksimilės: 1978 ir 1979 m.  „Pastogė“ (Nr. 1 ir Nr. 2) bei 1983 m. „Lietuvos ateitis“ (jau 7-asis numeris, kuris „skiriamas Lietuvos kunigams-kaliniams paremti“).

Gal ir įžūlu man, buvusiai komjaunuolei naivuolei, dabar polinkiu į komfortą ir dvasios tinginystę nusidedančiai, drįsti kalbėti apie šią knygą, jos autorių – disidentą, kalėjusį, nepalūžusį, neišsižadėjusį savo jaunystės idealų, polėkio, bekompromisiškumo ir šiandieniniame komfortabilumą (tad ir kūno bei dvasios aptingimą) siūlančiame laikmetyje (panašų retorinį klausimą sau, pristatant knygą mugėje, kėlė ir vienas iš kalbėtojų dr. Nerijus Šepetys). Bet tebūnie.

O knyga sustiprino jau anksčiau – iš paskirų publikacijų, viešų pasisakymų ir poelgių – susidarytąjį įspūdį apie Algirdą Patacką. Didįjį katalikybės apologetą, iš aukšto žvelgiantį į „pragmatiškąjį“ protestantizmą, aš, liuteronė, regiu – žinia, savavališkai piktžodžiaudama – kaip gryniausią idealiosios protestantizmo dvasios įsikūnijimą. „Hier stehe ich und kann nicht anders!“, – kas šiandien Lietuvoje galėtų liudyti šiais Martyno Lutherio žodžiais? A. Patackas liudija – veiksmu, žodžiu, gyvenimu: gindamas amžinąsias vertybes, įkvėptas tikėjimo, nesirūpindamas patikti, netgi, regis – kaip baugiai veriasi šios knygos gelmė (ir jau nugyvento gyvenimo klodai) – ne visuomet rūpindamasis išlikti.

Tragiškoji-transcendentinė ašis

Užtenka mažo tekstuko, skirto bendražygiui Mindaugui Tomoniui, kad knyga sukrėstų – aukštąja (kone antikine) tragikos gaida: tavo apsisprendimas, pasirinkimas vienintelis ir neišvengiamas, galinga svetimųjų jėgų mašinerija tave tavajame kelyje gali tik sutraiškyti – ne iš jo išvilioti…

M. Tomonio veikla ir žūtis aštunto dešimtmečio viduryje – „gydytas“ psichiatrinėje už viešą tikėjimo išpažinimą, kūnas rastas (vaizdas makabriškas) ant geležinkelio bėgių…– regis, tapo kamertonu, pagal kurį nustatomi savieji „tonai“. Tai liudija ir vienintelė nuotrauka knygoje (be ant viršelio ir aplanko esančiųjų) – toks tyras, toks jaunas Tomonio veidas – bei jos faksimilinis aidas: irgi tik Tomonio nuotrauka pirmajame „Pastogės“ numeryje.

Bičiulio Mindaugo „naivus“ idealizmas, teigimas savųjų – krikščioniškųjų – vertybių neatsitraukiant, regis, ir įkvėpė saujelę žmonių (o Patacko tikrai tarp jų būta pirmojo) nesileisti į kompromisus su okupaciniu režimus, išsižadėti net ir grožinę kūrybą publikuoti oficialiuose leidiniuose, sukurti laisvo kalbėjimo precedentą – taip gimė pogrindinė „Pastogė“ (tai, kad leidinys įvardijamas kaip „kultūrinis“ dar akivaizdžiau baksteli į tuometės cenzūros gniaužtus). Regis, pastoginiai laikai įsirėžę autoriaus sieloje kaip itin autentiškas, aukščiausios egzistencinės įtampos kupinas asmeninis etapas, ne mažiau reikšmingas visai Lietuvai; pastoginiai laikai – toks įspūdis – vis dar nepaleidžia ir šiandien, laiko kovinėje parengtyje, neleidžia pasiduoti kasdienybės tinguliui ar bent komfortui.

Krikščionybės ir baltiškojo etoso apologija

Ne, A. Patackui tai visai ne oponuojančios, viena kitą neigiančios sferos. Aukštindamas prigimtinę baltų dorą ir senojo jų tikėjimo grožę, jis pakankamai ironiškai žvelgia į šiandieninius mėginimus restauruoti „pagonybę“ – prieštaraudamas pačiai idėjai, jog senovės lietuvių būta gamtameldžių. Anot jo, mes nuo senų senovės žinoję aukščiausią Dievą, iškylantį virš visų Perkūnų ir Patrimpų („Tad senovės lietuvių religiją galima apibrėžti kaip pirminį etinį pramonoteizmą, t.y. kaip vieną seniausių žmonijos religijos formų“, p. 158).

Aistringas krikščionybės teigimas, Kristaus šlovinimas A. Patacko knygoje visai nereiškia „tautinio tikėjimo“ išsižadėjimo. Pristatant „Pastogės Lietuvą“ šiemetinėje Knygų mugėje N. Šepetys teigė, jog čia publikuojamas A. Patacko 1994-ųjų pokalbis su Rusijos intelektualu disidentu Kronidu Liubarskiu esąs geriausias apologetinis straipsnis Lietuvoje apie tikėjimo ribas. Tiesa, pats „interviuotojas“ tų ribų niekaip nenori pripažinti (čia man taip rodosi) – jis veržte veržiasi ir į nepažiniąją sferą (gal iš čia ir žavėjimasis Oskaru Milašiumi kaip mistiku), nekantriai mėgindamas tempti paskui save besispyriojantį pašnekovą, užėmusį tvirtas ateisto pozicijas, galiausiai jam primesdamas krikščionybės malonę (sielos nemirtingumą):

„AP Nesvarbu, kaip vadinate, bet tai, kas jumyse yra, nemirs.

KL … (Bando prieštarauti.)

AP Norite jūs to ar ne (juokiasi) nuo jūsų šitai nepriklauso! Jūsų neliečia! Mirs kas kita…“ (p. 94)

Turbūt ir didžiuosius krikščionybės apologetus Lietuvoje, ir baltiškojo paveldo puoselėtojus trikdo A. Patacko polinkis bei gebėjimas šias tradicijas, dvasinio gyvenimo sritis ne išskirti kaip opozicijas, bet sujungti, perpinti, sulydyti. Jau šių dienų tekstai pratęsia autoriaus gebėjimą aprėpti šią dvinarystę: štai jis pakiliai rašo apie senąją lietuvių religiją, apie skaisčiąją Rasos esmę, bet ne ką mažiau pakiliai – ir apie Šv. Jokūbą ar Šv. Pranciškų…

Kultūrinių studijų plotis ir gylis

„Pastogės Lietuvą“ galima pradėti skaityti nuo galo – tuomet mūsų žvilgsnis būtų „chronologiškesnis“. Kaip minėta, pogrindinė „Pastogė“ įvardijama kaip kultūros leidinys. Čia gausu grožinės kūrybos – eilėraščių, novelių: ir M. Tomonio, ir įvairiais slapyvardžiais A. Patacko pasirašytų, ir dar vieno kito autoriaus, taip pat pseudonimu prisidengusio – štai netikėta properša į aną ne tiek užmirštą, kiek – o tai skaudžiau – nežinotą (kas ką tuomet buvo girdėję pastoginius?) būtąjį pasipriešinimą man tapo Mečio Laurinkaus (t. y. Antano Uvainio) gal meniškai ir netolygi (bet vietomis tikrai suskambanti!) novelė apie herojės Marijos po daugelio praradimų iš pokarinės Ragainės, iš liošų, vasių, stefanijų kaimynystės ėjimas „į Lietuvą“… Mano sąmonėn ši faksimilinė „Pastogė“ tikrai pasibeldė užtvirtindama: ne, ne vieną gražią 1988-ųjų dieną viskas vertėsi Lietuvoje…

Gal netikėčiausia ir įdomiausia „Pastogėje“ – ypatingas dėmesys O. Milašiui. Ir tai liudija A. Patacko, pristatančio šį „prancūziakalbį lietuvį“, analizuojančio jo kūrybą bei gyvenimo virsmus, kultūrinių interesų plotmę sukantis apie pagrindinę – krikščioniškosios moralės ir tuo labiau, kirščioniškosios transcendencijos – ašį. Juk ir „tikrasis“ Milašius jam – po 1914-ųjų patirto nušvitimo parašytų mistinių kūrinių autorius.

Jau Sąjūdžio laikais A. Patacko, pasirodo, būta vienu iš Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo iniciatorių, Atkuriamojo senato nariu, teigusiu savąją VDU koncepciją, kurioje akcentuotas būtinumas pratęsti „lietuviškąją kultūrfilosofinę mokyklą“, o prieškario tyrimų lauką papildyti vydūnistika…

A. Patackas, kaip žinome ir iš kitų publikuotų šaltinių, yra ne tik savos pozicijos skelbėjas, bet ir kultūros lauko, istorinių klodų tyrėjas. Ypatingai jo dėmesį traukia senieji baltiškieji sluoksniai, juos stengiantis perskrosti netikėtu – daug kam atrodančiu ir neįtikinamu – pjūviu. Šioje knygoje randame gan solidžią studiją – pratęsiančią 1984-ųjų metų pogrindinę publikaciją – „Lietuva“, „lieta“, „leitis“ arba ką reiškia žodis „Lietuva“. Taigi jau tuomet, 1984 m., teigta: „Matyt lieta – pirminė socialinė-militarinė aglomeracija <…>“ (p. 171); iš čia ir – Lietuva…

Ne visus A. Patacko argumentai įtikina. O aš, stebėdamasi autoriaus interesų pločiu ir gyliu, labiausiai žaviuosi tuo, ką įvardinčiau aistringa erudicija (nors tai ir tolygu tendencingumui, dažnai iššaukiančiam protestą bei atmetimą). Kas iš tos į lentynėles sudėliotos žinių sankaupos, kuriomis gebama grakščiai pažongliruoti – juk Idėjai, Vertybėms netarnaujanti informacija tėra muziejinė relikvija.

Misionieriškasis vaidmuo

A. Patackas, suprantama, yra ne tik Krikščionybės, ne tik Lietuvybės, bet ir Laisvės adeptas. Galbūt krikščioniškojo misionieriškumo įkvėptas, galbūt prieš konformistinį Vakarų taikstimąsi su imperinėmis Rusijos užmačiomis protestuodamas, jis, regis, jaučiasi įsipareigojęs ir kitų tautų laisvės siekiams. Šioje knygoje turime progos pajusti ypatingą jo dėmesį Čečėnijai (Ičkerijai) – ne kokį saugiai kontempliatyvų, bet rizikingai aktyvų: važiuojant, būnant, bendraujant, regint… Tiesą sakant, tas regėjimas žavi savo blaivumu – ne į visus fenomenus, kuriems simpatizuoja, autorius linkęs pažvelgti kritiškai, tuo tarpu čia gali pajusti skaudų atvirumą patirčiai, neužsimerkiant prieš „tamsiąją pusę“: pripažįstama egzistuojant čečėnų mafiją, kraujo kerštą ir pan.

Manieji trigrašiai

A. Patackas, tvirtai laikydamasis už savosios Pastogės turėklų, kartkartėm nusprūsta (nuo loginių ir moralinių aukštikalnių) – pavyzdžiui, į lėkštoką, bet karingą sentimentalumą. Visai nebūtų keista, jei autorius išdidžiai pareikštų: man nėra geresnio poeto už Kęstutį Genį ir nežinomąjį Tautvydą Buslevičių… Bet jis asmeniškumu nesitenkina, jam būtinai reikia pabūti objektyviuoju arbitru ir šiuo patriotinės tautinės bei „silabotoninės“ poezijos kardu pasišvaistyti po visą šiandieninės (o ir vakar dienos) lietuvių literatūros lauką, kuriame tematomos postmodernistinės piktžolės. Lieku prie savo nuomonės: lietuvių poezija buvo vakar ir šiandien yra labai stipri, lietuvių literatūroje daug įdomių vardų (nors ne vieną bestselerį ir aš linkusi nurašyti į pigaus postmodernizmo šabakštynus).

Šiek tiek – gal iš manojo vilnietiško patriotizmo? – šypseną sukelia kartkartėmis prasikišanti autoriaus puikuoliška kaunietiška bravūra (kauniečiui, Kauno Sąjūdžiui suteikiant aukščiausiąjį rangą).

O labiausiai norėčiau ginčytis su A. Patacko Antrosios nepriklausomybės (prieškario Lietuvos) idealizavimu, iškeliant iš carinės Rusijos gniaužtų išsprūdusią tautą ir jos elitą (valdžią) kaip kone tobulą pavyzdį dabartiniams pagedusiems laikams (2008-ųjų straipsnis „Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji – esminis skirtumas“).

Tiesą sakant, visada girdint gan įprastines – kaip šviesų kontrastą šiandieniniam valdžios pagedimui – liaupses ikikarinės Nepriklausomybės dvidešimtyje vyravusiam idealizmui, pasiaukojimui, sąžiningumui, savyje išgirstu kylant pašaipų protestą, nes – apibendrinimai apibendrinimais, o visokie fakteliai apie „smetoninės Lietuvos“ didžiųjų veikėjų, švelniai pasakius, ambicijas (nekalbant apie didžiuosius skandalus) vis išlenda…

A. Patackas teigia: dabartinė visuomenė serga, nes – daugelis kolaboravo su okupaciniu režimu, tuo tarpu į Antrąją nepriklausomybę ateita tautai nekolaboravus. Hm? Severno-zapadnyj kraj buvo pilnas disidentų, pogrindininkų, ten ir tuomet vyko masiniai protestai, gatvėse skanduojant: šalin okupaciją, šalin tautos rusinimą ir t. t.? Na, taip, būta knygnešių, daraktorių, bet ar tai reiškia principinį pasipriešinimą okupantui? Juk Mažojoje Lietuvoje nuolat kovota – peticijomis, delegacijomis pas kaizerį ir pan. – už lietuvių kalbos teises, bet tai visai nebuvo kova „prieš valdžią“.

Man regisi: pasyviojo kolaboravimo (priimant gyvenimą, išorės diktuojamas sąlygas tokias, kokios jos yra) buvo apimta tautos dauguma tiek anuomet, tiek sovietmečiu – šią diagnozę skiriu ir sau, ne tik besimokiusiai, bet ir neblogais įvertinimais laikiusiai visokių mokslinių komunizmų egzaminus. Bet neatsitiktinai paminėjau Mažąją Lietuvą. Nebūdama Lietuvos istorijos žinovė, argumentų prieš Patacką norėčiau paieškoti tame areale, kuriuo esu šiek tiek domėjusis, šiuo konkrečiu atveju tai Klaipėdos kraštas, jau (po 1923 m.) autonomiškai priklausantis Lietuvos respublikai. Skaitydama klaipėdiškių prieškario spaudą, nekart galėjau išgirsti nuoskaudos, apmaudo, nusivylimo gaidelės: štai jie mus kaltina pasidavus germanizacijai, o patys nesigėdija tarpusavy rusiškai arba lenkiškai kalbėtis; arba: koks mums pavyzdys, kai aukštą Kauno valdininką regi vidury dienos apgirtusį… Na, čia perpasakoju išlikusius įspūdžius ir, jei reiktų tuos sakinius pakloti ant stalo, gal ir nebesurasčiau. Bet, kad nekalbėčiau vien „emocijomis“, argumentus-citatas iš tiesų pasitelksiu.

Štai „Lietuvos aide“ (1930 10 30, nr. 248) išspausdintame straipsnyje „V.D.U. teisių fakultetas ir Klaipėdos krašto juristų klausimas“ klaipėdiškis Vytauto Didžiojo universiteto (kuriame kone vieninteliame visoje Europoje veikusia kultūros filosofijos katedra A. Patackas negali atsigirti, žinia, vertai) studentas Vilius Dovilas guodžiasi (apsiribosiu tik trumpa ištrauka):

„Tenka skaitytis dar ir su didele kitokio pobūdžio kliūtimi, būtent su – rusų kalba [išryškinta – A. P.]. Įstatymai, kurie dabar Diž. Lietuvoje veikia, yra daugumoje paveldėti iš prieškarinės Rusijos. <…> Net išvertus vienos ar kitos srities įstatymus į lietuvių klabą, vis dėlto dar nebus įmanoma išspręsti visus juridinius klausimus, nemokant užtektinai rusų kalbos ir negalint įsigilinti į senosios Rusijos teismų politiką arba nors atitinkamą rusiškai parašytą mokslo literatūrą. <…>

Tuo tarpu V.D.U. Teisių fakultetas turėtų būti žymiai pertvarkytas, atsižiūrint į įvairius Lietuvos dalyse esančius teisės skirtumus. Ir pagaliau dėstomoji kalba turi būti lietuvių kalba. Taip, beje, ir dabar yra atitinkamais nutarimais nustatyta. Tačiau praktikoje yra kitaip. Net žymesniųjų teisės šakų (romėnų, tarptautinės ir civilinės teisės)  dėstytojai tuos nutarimus „vykdo“ – dėstydami lietuviškai tik pačius pagrindinius savo mokslo teiginius. Visas smulkesnis tų teiginių analizas ir paaiškinimas pavyzdžiais vis dar dėstomas rusiškai. Ryšiams tarp Klaipėdos krašto ir Didžiosios Lietuvos sustiprėti daug gali padėti Didžioji Lietuva, bet, žinoma, tik tada, kai iš jos į Klaipėdos kraštą iš tikrųjų bus nešamas lietuviškumas, o ne rusiškumas arba kita kas.“

Ir tai rašyta gerokai po nepriklausomybės dešimtmečio! Tad – serga tik posovietinė Lietuva, o tuomet – lietuvybė tryško sveikata?

Bet priekabiauju vien tam, kad pati nenusprūsčiau į nekritišką sentimentalumą. Esu tikra, kad mūsų politkorektiškajam, antivertybiniam prėskumui žiupsnis druskos yra labai sveika.

* Algirdas Patackas. Pastogės Lietuva: Pogrindžio, Sąjūdžio ir Laisvės kronika. – Vilnius: Aidai, 2011. – p. 462