Austėja Landsbergienė, Vytautas V. Landsbergis, www.alkas.lt
Apie švietimo reikalus ir rūpesčius su edukologe dr. Austėja Landsbergiene šnekasi Vytautas V. Landsbergis.
V.V.L. Man sunku profesionaliai vertinti šiuolaikinę Lietuvos švietimo reformą, nes priklausau pasyvesnių tėvų rūšiai, kurie stengiasi per daug nesikišt į švietimo sistemos (komentavimo ar kritikos) vyksmą, manydami, jog nėra pakankamai šioje srityje išprusę. Be to, Lietuvoje ir taip visi pernelyg gerai viską žino – kiekviena virėja žino, kad ministrai yra nemokšos, gydytojai – kyšininkai, pasieniečiai – kontrabandininkai, o Seimo nariai tik per televiziją šokt tesugeba… Gal išties apie kiekvieną sritį turėtų šnekėti šios srities profesionalai, pageidautina – jauni, baigę vakarietiškus mokslus, žinantys kaip švietimo reikalai tvarkomi Amerikoje arba Skandinavų šalyse, kur jau kadai įdiegti pažangiausi humanistinės pedagogikos metodai.
Kokias tu, Austėja, matai pagrindines Lietuvos švietimo sistemos spragas? O gal yra dalykų, kurie daromi gerai, profesionaliai? Juk negali viskas būti vien blogai…
A.L. Kaip didžiausią trūkumą įvardinčiau atotrūkį tarp įvairių švietimo grandžių. „Popieriuje“ Lietuvoje jau viskas pažangu, VPU studentai (iš esmės) jau mokosi taip, kad, atrodo, ugdymo įstaigose nebeturėtų būti problemų. Deja, yra. Kita problema yra pačios problemos nematymas ir manymas, kad dirbama taip, kaip reikia. Štai visai neseniai kalbėjau su šiemet pradėjusia dirbti darželio pedagoge. Ji sakė, kad kolektyvas jos nemėgsta, nes ji į savo darbą žiūri rimtai ir atsakingai. Ar taip yra visur? Žinoma, kad ne. Bet pakankamai daug kur. Pasakykite, kiek jūsų, eidami pro darželį, matote, kaip auklėtoja žaidžia su vaikais, kaip siūlo jiems veiklą, kaip pritūpusi stebi kartu su vaiku šliaužiantį slieką? O mokykloje? Teko kalbėti su žmogumi, norinčiu steigti mokyklą. Pasirodo, jeigu steigi šiek tiek kitaip, nei yra įprasta, susiduri su kliūtimis. Tai žmogus ir galvoja: kuriems galams? Žinoma, galima sakyti, kad tie, kuriems pritrūksta ryžto, yra neverti, bet čia jau demagogija. Bepigu kalbėti apie patriotiškumą “iš šono”: kad Lietuvai reikia inovatyvių mokyklų, kad reikia kūrybiškai mąstančių ir dirbančių žmonių. Realybėje toks žmogus susiduria su begale biurokratinių kliūčių, kurios galų gale atgraso bet kokią iniciatyvą. Pavyzdžiui, Švedijoje veikia lauko darželiai (žiemą-vasarą po atviru dangum). Lietuvoje juos tuoj pat uždarytų, nes juk negalima. O Gebėjimų mokyklos? Irgi, manau, uždarytų. Arba reiktų kryžiaus žygį organizuoti. Nes, žinote, ką? Žmonės, kurie dirba toje srityje, net nežino, kad gali būti tokių darželių ir mokyklų. Tai apie ką mes kalbame? Esame užsidarę ir verdame patenkinti savo sultyse galvodami, kad viską darome tobulai. Kaip sakė vienas amerikietis mokyklos direktorius, jau ne vienerius metus stebintis procesus Lietuvoje: Lietuvoje yra daug šaunių iniciatyvų, bet visuma… Sakinį galime baigti ir patys: patyčios, mokyklos-fabrikai (kur “cechai” pagal amžių, kur kas 45 min. skamba skambutis, nors vaikai gal yra labai susidomėję projektu, dauguma mokytojų – dramblio kaulo soste sėdintys prievaizdai save visažiniais laikantys bei manantys, kad mokymasis – tai mokymasis mintinai…sąrašas begalinis). Yra nemažai pedagogų, kurie ant manęs pyksta: tau tik mus juodinti rūpi. Absurdas. Kodėl mes viską priimame asmeniškai? Aš noriu pasakyti, kad yra daugybė taisytinų dalykų. Ir noriu, kad susėstumėme ir drauge juos aptartumėme ir taisytumėme padėtį. Galų gale juk dėl visų mūsų vaikų ir anūkų!
Kitas mūsų galvos skausmas – tėvai. Niekas nesikeis, kol tėvai manys: aš ėjau į tokią ugdymo įstaigą ir nieko neatsitiko: ir mokslus baigiau, ir esu normalus žmogus. Arba sakys, kad patyčios – nieko tokio, tik užgrūdina. Ir tokių mitų-teiginių yra begalė. Aš kartais pagalvoju, kad žmonės pasąmoningai jau supranta, kad situacija yra keistina, tačiau labai bijo kaitos ir bando save įtikinti, kad viskas yra normalu. Taigi – kol neįvardinsime, kad problema yra ir kol nepradėsime ir tėvai, ir pedagogai dirbti išvien, kad situacija pasikeistų, tol sunku būtų tikėtis proveržio, nes dabar lekia mūsų švietimo sistema kaip įsibėgėjęs traukinys, o tokio, žinia, akimirksniu nesustabdysi – reikia laiko, kantrybės ir pastangų.
V.V.L Praėjusių metų pabaigoje teko dalyvauti Švietimo ir Mokslo ministerijoje vykusioje diskusijoje apie moksleivių dvasingumą. Buvo konstatuota, kad – nepaisant gerų norų, programų bei pastangų – dvasingumas regresuoja. Didžiumos moksleivių viltis – kuo greičiau ištrūkti iš burbuliuojančio Lietuvos laivo… Kalbant teatro kalba – pjesė gal ir buvo gera, bet spektaklis nepasisekė. Apie šias problemas filosofė Jūratė Baranova „Baltojoje Knygoje“ rašo: „Kartais švietimo politika mane liūdina. Joje pasigendu daktarės Meilės Lukšienės pradėtos Švietimo reformos dvasios. Liko tik raidė. Kuo toliau nuo Atgimimo pradžioje iškeltų idėjų mus nuneša laikas, tuo labiau apsivelia, subiurokratėja, sumenksta pats švietimo reformos sumanymas. Kartais man atrodo, kad šiuo metu vyksta neišvengiamas bet kurios revoliucijos dėsnis – grįžta senoji dvasia. Gal net karta, būtent senojo mentaliteto prasme. Ji valdo ir pamažu naikina tai, kas revoliucionierių sukurta.
Negaliu dėl to labai peikti švietimo politikos profesionalų. Supratau viena – Lietuvoje labai maža žmonių, kurie norėtų, sugebėtų ir pajėgtų atsidavę, konstruktyviai ir produktyviai dirbti. Jų nedaug. Juos užgožia. Ir labai trūksta daktarės kaip moralinio autoriteto.“
Kitas klausimas – ar įmanoma reformuoti švietimo reformą, nereformuojant visuomenės? Ar įmanoma sukurti dvasingumą mokykloje, jeigu jo nėra aplinkoje? T.y., švietimo reforma negali vykti izoliacijoje, be lietuviškų gatvės, namų, politikos, žiniasklaidos kontekstų. Kas iš to, jei vaikas mokykloje gaus subtilias mandagumo pamokas, o įsijungęs bet kurį TV ar atsivertęs dienraštį regės plūstantį chamizmą ar emocingas paskalas. Jei grįžęs namo, ras besikeikiančius girtus, smurtaujančius tėvus?
Toje pačioje 2008 metais išleistoje „Baltojoje Knygoje“ Marcelijus Martinaitis apie lietuvišką švietimą samprotavo šitaip: „Kažkada buvęs elitinis, švietimas, mokymasis nūnai tapo masiniu ar net pragmatiniu dalyku; jis atsiskiria nuo to, kas būdavo vadinama auklėjimu, ugdymu, ypač tai sakytina apie jauniausiąją kartą. Įsigali naujas terminas – žinių visuomenė. Jau pradėta užmiršti, kaip pakilus Atgimimo bangai buvo kuriama tautinės mokyklos vizija, kurioje turėjo dominuoti tautinio bei pilietinio ugdymo programos. Tačiau daug ko tada nebuvo numatyta, nežinota, kas ir kaip kita kryptimi ims veikti visuomenėje ir visuomenę.
Neteisinga būtų visas bėdas suversti mokyklai, nes ji jau nėra vienintelis žinių ir ugdymo šaltinis. Įvairias socialines, pilietines ar dorovines elgsenas, gal net paveikiau, formuoja TV, internetas, kitos kultūros, destruktyvios elgsenos skleidimo priemonės.“
V.V.L. Ką tu, Austėja, galėtum pasakyti apie Lietuvos švietimo „pjesę“ ir kodėl iš jos kitąsyk išeina tokie nudvasėję „teatro lankytojai“? Ir išvis, ar įmanoma administruoti dvasingumo augimo kreivę?
A.L. Iš tiesų – gal atrodys ir netikėta – tačiau aš nemanau, kad dvasingumas iš tiesų regresuoja. Jau Sokratas baisėjosi jaunimu, tai, vadinasi, dabar jaunimas turėtų būti nebe žmonės, o kažkokie kanibaliniai žvėrys, jeigu nuo tų laikų su kiekviena karta būtų žmonės tik blogėję. Reikia pripažinti, kad žmonės keičiasi. Ir prieš tai buvusi karta sunkiai adaptuojasi prie pasikeitusių realijų: bando ugdyti jaunąją kartą metodais, kurie ne visada veikia. Matyt, taip jau lemta… Kita vertus, mes jau galėtumėme žvelgti į tai blaiviai ir ieškoti būtų susikalbėti.
Turiu paantrinti M.Martinaičiui, kad šiais laikais mokykla nebėra vienintelis žinių ir ugdymo šaltinis, tačiau nemanau, kad tai – rykštė. Reikia nepamiršti – svarbiausi visų laikų vaiko ugdytojai buvo, yra ir bus tėvai. Tėvai yra pirmieji ir svarbiausi vaiko ugdytojai ir artimiausiu metu tai nepasikeis.
Kalbant apie televiziją reikia nepamiršti, kad televizija rodo tai, ką dauguma žiūrovų nori matyti. Suprantate, ką noriu pasakyti? Jeigu populiariausios laidos būtų kultūrinės ir šviečiamosios, tai televizijos tokias ir rodytų. Ne televiziją reikia kaltinti, o žmones, kurie ją žiūri. Nuo ko galima pradėti? Pavyzdžiui, galima atsisakyti televizijos. Ne televizoriaus, bet televizijos. Ir tik nereikia sakyti, kad televizorius – vienintelė pramoga vargstančiam lietuviui. Tai – melas. Yra daugybė pramogų, kurios nieko nekainuoja ir dar daugiau, kuriuos kainuoja mažiau, nei mėnesinis televizijos mokestis. Internetas irgi nebūtų toks baubas, jei suprastumėme, kad dabartiniam jaunimui jis tikrai yra svarbus, tačiau mūsų užduotis ne uždrausti, o padaryti, kad tas internetas jaunimui būtų saugus ir turiningas, mokyti at(si)rinkti, kritiškai vertinti ten esančią informaciją ir t.t., ir pan. Ir, žinoma, jo turi būti irgi su saiku: vaikas gali ir turi ir televizorių pažiūrėti, ir kompiuterinį žaidimą pažaisti, ir lauke padūkti, ir knygą paskaityti, ir į būrelį nuvažiuoti, ir pažaisti, ir ant lovos tinginiaudamas pagulėti. Visko reikia. Bet jeigu tik gulės ant lovos – negerai. Jeigu tik lindės kompiuterio ekrane – irgi negerai. Jei įsijungs televizorių vos grįžęs iš mokyklos ir išjungs eidamas miegoti – vėl nieko gero. Galų gale net ir skaityti be sustojimo nėra taip sveikintina – vaikas turi ir pajudėti, ir socializuotis.
Aš labai tikiu švietimu. Man labai patinka, kad Tarptautinio Bakalaureato programa kalba ne tik apie ugdymą (o yra viena pažangiausių ugdymo programų), bet ir apie VERTYBINĮ ugdymą – tėvai net konkrečiai žino, kokios vertybės bus akcentuojamos. Bėda ta, kad labai daug tėvų sako: na, gerai, gerai, o kaip ŽINIOS? Tą mentalitetą ir reikia keisti. Kol būsime akligatvyje (į kurį patys save įstūmėme) ir svarbiausias dalykas bus žinios, tol ir turėsime tą tokį labai vidutinišką spektaklį. Ar žinote, kad tyrimai rodo, jog labai gerai besimokę moksleiviai ne visada yra sėkmingi gyvenime? Sėkmė ir laimė nepriklauso nuo gebėjimo atkartoti žinias. Daug svarbiau žinoti, kur tų žinių pasisemti, kaip jas taikyti, kaip kritiškai mąstyti, kaip bendrauti su aplinkiniais. Jeigu vaikus to mokysime, diegsime ir vertybes: norą mokytis visą gyvenimą, užduoti klausimus, nesekti niekuo aklai, gerbti aplinką ir aplinkinius ir pan. Nes žinioms iškalti nereikia vertybinio pamato, o visavertiškai gyventi galime tik jį turėdami. Vadinasi, tai turi būti vertybė per se. Ar įmanoma tai ugdyti? Žinoma, kad taip. Bet reikia pradėti jau darželyje nė akimirkos negalvojant, kad vaikas juk yra mažas, tegul sau žaidžia…
V.V.L. Dažnai girdim – va ten, Švedijoje, Amerikoje, Vokietijoje – švietimas, sveikatos apsauga, socialinė rūpyba ir kt.!!! Ten – tai bent!!! O pas mus…
Lyginimas yra gana nedėkingas (ir net pavojingas) dalykas, nes visada rasi kur geriau ir nusiminsi, kad pas mus, Lietuvoje, viskas blogai… Bet visgi palyginkim – neseniai su šeima grįžai iš Belgijos. Kokie belgiškos pedagogikos principai tau patiko, kokių pasigestum gimtajame krašte?
A.L. Labiausiai krenta į akis gynybinė pedagogų pozicija, o tuo pačiu ir jų bejėgiškumas. Tai labai tarpusavyje susiję reiškiniai. Belgijoje nė vienas mokytojas nė akimirkai nesustotų, jei reikėtų sutramdyti mokinį – esu net mačiusi gan griežtai vedant/paimant, o apie griežtą toną… Jis vartojamas net su visiškai mažais vaikais (kartais man atrodydavo, kad net per griežtas). Vertinamas vaikų elgesys. Na, rimtai vertinamas, o ne šiaip pasikalbama. Ir jau nuo 2.5 metų. Be to, ir tėvai, ir pedagogai yra tos pačios nuomonės: suaugusieji gerbia vaiką, tačiau ir vaikas gerbia suaugusįjį. Pavyzdžiui, mūsų sūnus susistumdė mokykloje (pastūmė kitą vaiką). Mes tą pačią dieną sėdėjome direktorės kabinete ir su mumis buvo kalbama apie tai, kad toks elgesys netoleruotinas, ir vaikas kurį laiką negalės žaisti laisvai, o turės per visas pertraukas lauke stovėti šalia mokytojos – tol, kol bus pasiruošęs žaisti su kitais. Ir mes čia kalbame apie KETURMETĮ.
Kai kalbu apie tėvų požiūrį, pedagogai man antrina, bet kai pradedu kalbėti apie pedagogus, supyksta. Supyksta, nes patys viską priima asmeniškai ir mano, kad aš “kabinėjuosi”. Man patiko, kad Belgijoje pedagogai iškart prisipažindavo klydę ir atsiprašydavo. Pavyzdžiui, man jau Lietuvoje papasakojo draugė situaciją, kai jos vaikas darželyje rado degtukus, uždegė ir dar sužalojo kitam vaikui pirštą. Žinote, kas kaltas? Vaikas. Belgijoje tokios situacijos neįsivaizduoju, nes visų pirma įstaiga atsiprašytų: kad padėjo degtukus ten, kur juos pasiekė vaikai (nesvarbu, kad anksčiau jų niekas nepasiekė. Faktas, kad tą dieną pasiekė, vadinasi, buvo ten, kur gali pasiekti vaikai), kad nepamatė, jog vaikai pradėjo žaisti ir galiausia, kad buvo sužeistas vaikas. Juk visi suprantam, kad nelaimingi atsitikimai gali atsitikti, tačiau esmė yra požiūris: ar kaltinam tėvus/vaiką/aplinką, ar prisiimam atsakomybę.
Ir apskritai vis ieškome priežasčių, kodėl galime nedirbti taip, kaip turėtumėme: tai kalti maži atlyginimai, tai valdžia, tai dar kažkas. Aš savo studentų klausiu: o ko jūs tikėjotės eidami į pedagogiką? Kad staiga pedagogas taps viena daugiausiai uždirbančių profesijų?
Belgijoje pedagogai uždirba taip pat nedaug – net ir privačiose darželiuose ir mokyklose. Aš nustebau, nes pagal gyvenimo sąlygas man atrodė, kad jie uždirba tikrai daugiau. Pasirodo, visa tai – mitas, kuriuo mes, Lietuvoje, tikime. Per beveik ketverius metus tik vieną kartą išgirdau pedagogą sakantį, kad norėtų uždirbti daugiau. Kai su jais apie tai pasikalbėjom, tai man pasakė, kad juk jie žinojo, kur eina. Tai dabar arba dirba savo darbą, arba eina studijuoti teisės. O ne dirba ir mano, kad gali dirbti atsainiai. Gali būti, kad po šio teiginio pedagogai, kurie dirba iš širdies, įsižeis. Neverta. Jūs žinote, kad dirbate gerai. Tėvai žino, kad dirbate gerai. Esmė ta, kad yra daug pedagogų, kurie dirba prastai ir mano, kad dirba gerai ir labai pyksta, kai kas nors juos judina. Aš savo tikslu manau esant būtent dėmesio atkreipimą į šią – nekompetencijos – problemą. Jeigu manyčiau, kad dauguma pedagogų yra kompetetingi, tai nekelčiau šios problemos. Dabar gi susiduriu su situacija, kai nedirbęs pedagoginio darbo žmogus yra geresnis pedagogas nei tas, kuris yra patyręs. Nes patyrusį reikia permokinti, o jie dažnai taip įsitikinę savo teisumu, kad varo savo vagą, ir tiek. Visai neseniai vedžiau seminarą apie emocinio intelekto ugdymą. Ir man viena garbi pedagogė sako: mergaite, tu jau nieko manęs neišmokysi, geriau pasakyk, ar gausiu aš pažymėjimą… O tas nepatyręs turi begalinį norą mokytis, tobulėti ir dirbti taip, kaip reikia. Žodžiu, aš, visada žemai lenkusi galvą prieš specialistus, šiandien imu abejoti, ar pedagoginė patirtis Lietuvos įstaigose yra tai, kuo derėtų girtis. O tai, žinia, liūdna, nes esu savo šalies patriotė ir norėčiau visiems su pasididžiavimu kalbėti apie mūsų švietimo sistemą.
protinga moteris