Arūnas K.Kynas. Laiškai iš praeities: Gardinas – Lietuvos ar Kijevo Rusios pakraštys?

Gardino miesto ir krašto istorija yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybės formavimusi. Gardinas yra ir jotvingių (sūduvių), prūsų, lietuvių, žemaičių genčių kovų su rytų ir vidurio slavais liudininkas. Vis dėlto nesama tvirtos nuomonės, ar šis miestas buvo atokiausias Kijevo Rusios valstybės įtvirtinimas ir forpostas, ar ikimindauginės Lietuvos gynybinė pilis, stabdžiusi slavų genčių, vėliau ir mongolų – totorių antpuolius.

Pasak rusų istoriko Boriso Rybakovo, lėta slavų ekspansija į baltų žemes prasidėjo V a. Retai gyvenamose teritorijose nesutikdami didesnio pasipriešinimo, jie slinko į šiaurę ir pusiau asimiliavosi su baltais. Dabartiniai gudai (baltarusiai) yra labiausiai baltams papročiais ir tradicijomis gimininga slavų tauta.

Gardino Aukštutinės (Senosios, Vytauto) pilies planas (pagal J.Wojciechovskį). 1-apvalusis XIIIa. antr. pusėje statytas bokštas,2-Aukštutinė bažnyčia, 3-kunigaikščio rūmai

Lietuvių (ir ne tik) istorikų ir archeologų duomenimis, Gardino krašte nuo seno gyventa jotvingių (sūduvių). Istorikės Vandos Daugirdaitės-Sruogienės nuomone, šiame etninės Lietuvos pakraštyje formavosi lietuvių valstybingumas. Bychovco kronikoje (Lietuvos metraštyje) parašyta, kad Gardinas buvo įkurtas XI–XII a. Kijevo Rusios kunigaikščių, kilusių iš vikingų (variagų), užimtoje jotvingių žemėje. Galima versija, kad vikingai Kijevą bandė pasiekti Nemuno ir Pripetės upėmis. XIX a. istorikas Teodoras Narbutas veikale „Lietuvių tautos istorija“ įrodinėjo, kad „slavams, jų pasirodymo Gardino žemėse pradžioje, būtent V amžiuje, ten turėjo stovėti tvirtovė […], gelbėjusi Užnemunės slavus nuo lietuvių ir jotvingių puolimų“. Kadangi šis istorikas yra pagarsėjęs nepatikrintomis versijomis, atlaidžiai priimkime jo žinią apie Gardino miesto ir tvirtovės atsiradimą 990 m. ir teiginį, kad šv. Brunonas buvo nužudytas Gardino apylinkėse. T. Narbutas rėmėsi žiniomis iš Adamaro veikalo ištraukos „Ditmar Merseburgski. Chron. Quedling“, rašytos lotyniškai. Apie šį įvykį ten rašoma: „Po to pakraštyje minėtos žemės ir Rusios… Boleslovui Narsiajam išvykus iš Prūsijos, po keleto dienų vyskupas Graikas į Rusią atėjo ir pusę šios provincijos atvertė į Rytų apeigų tikėjimą.“ Istorikas „nuo savęs“ paaiškino, kad netoli tuomet jau gyvavusio Gardino buvo nukankintas šv. Brunonas su bendražygiais. Tai esą padarę Rusnės lietuviai. Ne jotvingiai (sūduviai) ar prūsai, o galbūt ten gyvenę Lietuvos gyventojai lietuviai.

T. Narbutas, rašydamas apie Kijevo Rusios valdymą, rėmėsi Ipatijaus metraščiu, kuriame minimas kunigaikštis Mstislavas, kartu su Gardino kunigaikščiu Vsevolodu parengęs 1132 m. žygį į Lietuvą. Gardiną valdė Kijevo Rusios statytiniai kunigaikščiai: Borisas – iki 1150 m., Glebas – iki 1168 m., Mstislavas – iki 1183 m. Paskutinis rusų kunigaikštis Jurgis Glebovičius Gardine žuvo 1240 m. nuo Kijevo Rusią užkariavusių mongolų-totorių rankų. Tame pačiame metraštyje rašoma, kad „nuo žaibo sukelto gaisro Gardinas apie 1183 m. sudegė iki pamatų kartu su mūrinėmis cerkvėmis“. Ši žinutė galėtų sudominti istorikus ir archeologus, nes medinės ir mūrinės Gardino architektūros pradžia yra paini ir prieštaringa. Lenkų mokslininkų nuomone, LDK ilgai nebuvo statomi mūriniai pastatai. Panašios nuostatos laikėsi ir Rusijos istorikai. Šiuos klaidingus teiginius įtikinamai paneigė Lietuvos mokslininkai Napalys Kitkauskas ir Stasys Abramauskas, išsamiai išnagrinėję baltiškąją (vendinę) mūrijimo technologiją, XIII a. statybose naudotų plytų dydžius. Verta abejonių ir Ipatijaus metraščio žinutė apie mūrines cerkves, statytas Kijevo Rusios valdymo laikotarpiu. Per gaisrą galėjo degti tik medinės pastatų dalys, bet ne akmenys ir plytos.

Gardino Aukštutinės (Senosios, Vytauto) pilies piešinys

Panaši versija kilo ir dėl neva mongolų-totorių antpuolio metu sudegintos pilies. Jei Gardino pilis būtų buvusi mūrinė, totoriai ją būtų sugriovę, tačiau užpuolikai, kaip sužinome iš istoriko Motiejaus Strijkovskio ir lenkų archeologo Józefo Jodkowskio skelbtų žinių, Gardino gyvenvietę ir pilį sudegino apie 1240 m. Lietuvos istorikai pagrįstai kelia hipotezę, kad mūrinės pilies statybos pradininkas galėjęs būti žemaičių kunigaikštis Erdvilas. Plačiau apie Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vykinto brolį Erdvilą (Erdvidą) rašė istorikas Albertas Vijūkas-Kojelavičius „Lietuvos istorijoje“. Gal apie jį (ar jo bendravardį?) ir karaliaus Mindaugo amžininką Erdvilą skelbė istorikas T. Narbutas, pasinaudojęs Vilniaus vaito Augustino Rotundo sudaryta Lietuvos kunigaikščių genealogine lentele. Kitaip jis buvo vadinamas Igijumi, t. y. Užkariautoju, gyvenusiu XIII a. pirmojoje pusėje. Anot legendos, Erdvilas pradėjo statybas, prie Nemuno radęs chano Batijaus karių sudegintą gyvenvietę ir patogią vietą ant aukšto kalno piliai statyti. Atstatyta gyvenvietė buvusi pavadinta Gardinu.

J. Jodkovskis (Jodkowski), pirmasis 1932 m. ėmęs kasinėti piliavietę, nustatė, kad statinio pamatai pradėti iki 1240 m. Pirmosios mūrinės Gardino pilies statybos pradžią jis priskyrė Erdvilui (1197–1240). Jo vardas paminėtas Voluinės metraštyje tarp Lietuvos kunigaikščių, 1219 m. su Voluine pasirašiusių taikos sutartį. Haličas ir Voluinė buvo su Lietuva besiribojančios slavų kunigaikštystės, kurių valdovams teko nemenkas vaidmuo Lietuvos istorijoje. Erdvilas, sutvirtindamas taikos sutartį, už Haličo kunigaikščio Danieliaus išleido dukterį, karalius Mindaugas užkuriomis į Lietuvą pakvietė haličėną Švarną – vėliau šis tapo didžiuoju kunigaikščiu. Silpnėjant mongolų-totorių engiamų kunigaikštysčių įtakai, jų valdovais pamažu tapo lietuviai. Voluinę valdė Gediminaitis Liubartas, Gardino kunigaikštystę – Gedimino sūnus Kęstutis, vėliau jo sūnus Vytautas – su jo vadovavimu susijęs vienos iš gražiausių mūrinių pilių Lietuvoje pastatymas.

Stiprėjant Lietuvos valstybei, gausėjo mūrinių statinių, ypač piliaviečių. Atsiradusius statybų ir plytų gamybos verslus imta politizuoti siejant su civilizacijos plėtra ir tuometiniu šovinistiniu požiūriu. Sunykęs medis žemėje beveik nepalieka pėdsakų, o plytos, ypač jų mūrijimo būdas, mokslininkams net po daugelio metų gali daug ką papasakoti. Lietuva net kelis šimtmečius buvo dingusi iš politinio pasaulio žemėlapio, manyta, kad amžinai. Per viešosios nebūties laiką didžiųjų kaimynių – Rusijos ir Lenkijos – mokslininkai spėjo pasidalyti Lietuvos paveldą, net kultūros ir istorijos šaltinius. Rašydamas apie Vilniaus krašto (ir apskritai apie ikikrikščioniškosios Lietuvos) istorinius statinius, Vilniuje gyvenęs lenkų profesorius Juliuszas Kłosas teigė, kad „pagoniškoje Lietuvoje […] lietuviai nepažino mūro statybos arba bent jos nenaudojo“. Ši lenkų profesoriaus nuomonė pažadino Lietuvos pilių ir ankstyvosios mūro statybos technologijų tyrinėtojo N. Kitkausko norą pagrįsti teiginį, kad ikimindauginiu laikotarpiu buvo mūro statinių, taip pat nustatyti pirmuosius statytojus. Į Gardino pilies statybos laiką tyrinėtojas pažvelgė kitu rakursu. Įtikinamą požiūrį šis architektas išdėstė straipsnyje „Mūras su baltiškąja plytų perriša Lietuvoje“. Be mokslinio, analitinio „baltiškojo“ plytų klojimo būdo su akmenų rieduliais pagrindimo (toks yra ir ankstyvųjų Gardino statinių), N. Kitkauskas iškėlė įdomią prielaidą, kad prie senųjų XIII a. Gardino statinių žinias ir rankas galėjo pridėti persikėlėliai iš Prūsijos. Prielaidą iš dalies grindė istorinės žinios, archeologiniai radiniai.

Istorikas Edvardas Gudavičius „Lietuvos istorijoje“ mini žinias apie tai, kad LDK Traidenis 1276 m. pietų Lietuvoje ir Juodosios Rusios pilyse įkurdino iš Prūsijos pasitraukusius bartus. Anksčiau buvę vergai priverstinai dirbo kryžiuočių pilių statybose, mokėjo mūryti. 1274–1277 m. į Lietuvą pasitraukė nemaža dalis skalvių ir nadruvių. Jie, panašiai kaip ir daugelis kitų prūsų, įsikūrė Žemaitijoje ir Kauno apylinkėse, tiesa, dalis nadruvių apsigyveno rytų Lietuvoje. Ten jie įkūrė karines gyvenvietes, sustiprino Lietuvos pasienio gynybą. 1276–1279 m. Voluinės kunigaikščiai Mstislavas ir Vladimiras (kartu su Haličo kunigaikščio sūnumi Jurgiu ir jiems talkinančiais Mamšejaus vadovaujamais mongolais-totoriais) puolė Lietuvos valdas. Apgulusius Gardiną antpuolio dalyvius nuvijo staigus prūsų įgulos išpuolis. N. Kitkauskas nustatė, kad su šiais įvykiais galbūt buvo susiję Gardino aukštutinės pilies gynybiniame aptvare stovėjusio apvalaus bokšto (donžono) pastatymo laikas ir aplinkybės. Tyrinėtojas yra įsitikinęs, kad bokštas buvo statytas XIII a. Tokios pat nuomonės laikėsi ir rusų istorikas S. Orlovskis 1910 m. straipsnyje, išspausdintame leidinyje „Grodnenskaja starina“. Rusų metraščiuose taip pat minimas „stulpas“ (bokštas), kurį „gynė prūsai“. Galima prielaida, kad bokšto gynėjai buvo 1240 m. jį pastačiusių prūsų statybininkų palikuonys.

Gardino Aukštutinės (Senosios, Vytauto) pilies rekonstrukcija remiantis 1568 m. graviūra (pagal M.Tkačiovą)

Gardino kunigaikštystė žymi ir tuo, kad šioje žemėje augo Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas. Bychovco kronikoje rašoma: „Didysis kunigaikštis Vytautas anuomet valdė Lucką ir visą Voluinės žemę, o Lietuvos žemėje – savo tėviškę.“ Iš paaiškinimo sužinome, kad Vytauto tėviškė buvo Gardino kunigaikštystė, kurią tėvas Kęstutis jam paskyrė ne vėliau kaip 1376 m. Gardino Aukštutinės pilies statyba buvo tiesiogiai susijusi su Vytauto valdymu. Kaip ji galėjo atrodyti, matome iš kelių rekonstrukcijos piešinių ir plano, kurį sudarė lenkų architektas restauratorius Jaroslabas Vojcechovskis (Jarosław Wojciechowski). Taip pat pasinaudota 1568 m. graviūra. Manau, dabar gana neblogai galime įsivaizduoti, kaip pilis atrodė ankstyvaisiais viduramžiais. Aukšta akmenų ir plytų siena aptverta pilis saugojo kunigaikščio rūmus, bažnyčią. Sienos tarpsniuose buvo keturi keturkampiai įgulos bokštai, viename iš jų buvo įrengtas pakeliamasis tiltas, ant aukšto kalno pastatytą pilį jungiantis su kita aukšta kalva. Ginantis tiltas galėjo būti sudegintas ar greitai nugriautas į gilų tarpeklį.

Jau minėtas XIII a. statytas apvalusis bokštas sienomis jungėsi su kunigaikščio rūmais, rusiškai vadintais terem. XX a. pradžioje pradėjus pilies atkasimo ir archeologinių paieškų darbus buvo nukastas nemažas kultūrinio sluoksnio klodas, jame J.Jodkovskis, vadovavęs kasinėjimo darbams, rado daug plytų iš įvairių Aukštutinės pilies statinių ir plytų ženklų (1934 m. tai aprašė straipsnyje „O znakach na cegłe „teremu“ książęcego“). Nuvalius žemių ir kalkių likučius ant plytų pastebėti įvairiomis priemonėmis įrėžti ar formose išspausti ženklai. Kasinėdamas Vilniaus Žemutinės pilies teritoriją, archeologas Adolfas Tautavičius taip pat rado XV–XVI a. plytų su kitokiais įrėžtais ženklais. Dvi plytos su meistrų įrėžtais ženklais rastos 1933 m. restauruojant Šv. Onos bažnyčią Vilniuje.

Vytauto Gardine statyta pilis yra vienas iškiliausių lietuviškos pilių architektūros ir statybos paminklų. Rusų archeologo Nikolajaus Voronino nuomone, jos statyba 1402–1403 m. kryžiuočiams neleido pulti Gardiną.