Pranciška Regina Liubertaitė, www.slaptai.lt
Viskas gyvenime keičiasi. Pasak liaudies, mainos rūbai margo svieto…
Menu, vaikystėje keletui kaimynų buvo priklijuoti skrebų arba banditų vardai. Į skrebo pavadinimą nelabai kreipiau dėmesio, nes tai siejosi su skrebenimu, o žodis „banditas“ skambėjo grėsmingai. Niekaip nesupratau, kodėl jie banditai, jei į tokius nepanašūs.
Kai senelė atsargiai paaiškino, kad jie naktimis pabeldę į langą prašydavo duonos ir priešinosi tarybų valdžiai, kilo abejonių. Tėvas pridūrė, kad partizanus pavertė banditais dėl to, kad visi jų bijotų, nes vaikščiojo po miškus ginkluoti ir neva puldinėjo ir žudė kaimo žmones.
Paskui aiškėjo, kad pašauti ir sugauti jie ilgus metus sėdėjo kalėjimuose, o jų šeimos arba slapstėsi, arba buvo išvežtos į Sibirą. Vėliau atėjo suvokimas, kad jie šitaip kovojo už mūsų šalies laisvę. Tik požiūris į juos buvo iškreiptas. Tačiau priklijuota klišė liko ilgam… iki Nepriklausomybės atgavimo.
Nepriklausomos Lietuvos generolas Povilas Plechavičius ir jo kariai buvo vadinami banditų gauja. Pamažu aiškėjo, kad jie Žemaitijoje nusiginklavo dėl to, jog Lietuvoje nebūtų sukurtas vokiečių SS dalinys. Niekur neišnykusiems sovietmečio propagandistams tai iki šiol kelia įsiūtį, nes P. Plechavičiaus kariuomenei nebeįmanoma priklijuoti esesininkų ir žydšaudžių etiketės.
Sovietmečiu visi buvome „tarybinė liaudis“ arba „lietuvių liaudis“, o dabar ši sąvoka pakeitė anuometę spalvą – sovietmečio apologetų džiaugsmui išvirto į „Lietuvos tautą“. Žodynuose paieškoję rasime, kad „tauta“ yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, kurios bendra kilmė, žemė, kalba, istorija, kultūra. Kaip ir daugelyje kitų šalių, Lietuvoje gyvena įvairių tautybių žmonės, kuriems Lietuva yra tik bendra žemė. Nei kilmė, nei kultūra, nei kalba jų, deja, nesieja arba sieja tiek, kiek jie patys prie viso to prisideda. Tautos jie sudaryti negali, nes priklauso kitoms tautoms – rusų, lenkų, gudų, totorių, žydų, karaimų, latvių, azerų, gruzinų, čigonų ir kt. – pagal kilmę ir kalbą. Tai kokia iš jų lietuvių tauta, gal labiau mišinys tautų ar tautų sandrauga. Išeitų, kad tautos sąvokai kažkas pakeitė apibūdinimą – nežinia kokiais sumetimais siekdami pakeisti tautos sampratos esmę. Tokie žodyno sąvokų keitimo iniciatoriai, besidedantys dideliais intelektualais, ims šūkčioti, kad šie mano samprotavimai yra grynų gryniausias nacionalizmas ir tai yra mirtina nuodėmė globalizacijos sąlygomis. Ir turbūt ne bet koks paprastas nacionalizmas, o etnonacionalizmas, nors sąvoka iš dviejų žodžių, sulietų į vieną, reiškia beveik tą patį.
Sovietmečiu girdėdavome ir sąvoką „buržuazinis nacionalistas“. Ji labiausiai buvo taikoma tiems patiems už Lietuvos laisvę kovojusiems partizanams bei prieškario Lietuvos veikėjams. Ypač aršiai buvo puolamas Prezidentas Antanas Smetona. Tai buvo „buržuazinis nacionalistas“ Nr. 1. Šis „epitetas“ tada daug ką sakė apie prieškario Lietuvos Prezidentą, daug padėjusi pastangų, kad formuotųsi lietuvių tauta, ilgus metus vadovavusį Tautininkų partijai. Dabar tokiu „buržuaziniu nacionalistu“ arba net fašistu kai kurių komunistinės jedinstveninkų krypties interneto komentatorių yra vadinamas gerbiamas parlamentaras Gintaras Songaila, nes irgi priklauso Tautininkų partijai, įsiliejusiai į Tėvynės sąjungą.
Visai neseniai radosi sąvoka „etnonacionalistinis fundamentalizmas“, kuri, matyt, buvo suformuluota iš didelės neapykantos savo kraštui, savo tautai ir jos kultūrai ir kuri prilygsta sovietmečiu vartojamam „buržuaziniam nacionalizmui“. Įdomu, kuo turėtų remtis tauta, gyvenanti nuolat besitraukiančiame savo žemės lopinėlyje, kalbanti savo labai sena kalba, jei ne etnine savimone, kuri nuolat kaip pagrindas siekiama išmušti iš po kojų, jei ne nacionaline vienybe, kurią nuolat siekiama skaldyti ir iš jos, kaip nacionalinės vertybės, pučiant didelį nacionalizmo ar net fašizmo burbulą.
Senosios sąvokos pakeitė pavadinimus. Kaip liaudyje sakoma: ta pati panelė, tik kita suknelė. Ir tos atsinaujinusios sąvokos vėl naudojamos jau antilietuviškai propagandai, kurią varo ir svetimi, ir, deja, savi.
Visai tai interneto straipsnių kultūros, Lietuvos istorijos ir grynai tautiniais klausimais komentatorių šutvei, kuri bjauriausiais „epitetais“ dergia mūsų kultūros patriarchus J. Basanavičių, A. Smetoną, J. Jablonskį, V. Kudirką, Z. Zinkevičių, V. Landsbergį, kaip žibalo į ugnį įpila į intelektualus save pakėlę kai kurie buvę sovietiniai arba su sovietmečiu net jau nebesietini istorikai. Dėl to iš tikrųjų labai keistas toks savižudiškas elgesys.
Gal kas susimąstys ?
Manau, mums nereikia bijoti sąvokos “etnonacionalistinis fundamentalizmas”. Pati savaime ji nieko blogo nesako. Etnonacionalizmas – reiškia nacionalizmą, pagrįstą normaliu etniniu, t.y. tradiciniu tautiniu pagrindu (o ne kokią nors amerikietiško tipo iš imigrantų lipdoma “pilietine tauta”. Tuo tarpu fundamentalizmas tiesiog reiškia orientaciją į vertybinį pamatą. Taigi priimkime šį apibūdinimą su džiaugsmu ir pasistenkime jam suteikti teigiamą turinį. Jeigu absoliučią laisvamanybę išpažįstantis kosmopolitas jus kaltins “etnonacionalistiniu fundamentalizmu”, išverskite akis ir paklauskite, – o kuo tai blogai? Ir prašom nerodyti pirštais į Hitlerį, nes “Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijos” autorius Sen-Žiustas per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją irgi “pasireiškė”.
Ir nacionalizmas ir fundamentalizmas turi savo reikšmes, nereikia bandyti jų iškreipti.
Būtų neblogai ir skirti naciją ir tautą.
Ar amerikiečiai jau nebeturi teisės jaustis nacija? Ar dėl to, kad „lipdomi iš imigrantų“ jie tampa kažkuo blogesni?
Na, amerikiečiams nieko kita ir nelieka, kaip jaustis ir būti nacija, nes vienos tautos ten tiesiog nėra ir nebegali būti. Ir nuo to jie nėra blogesni. O savo nacijos vertinimo iš jų tai tikrai galima pasimokyti – kaip jie didžiuojasi esa amerikiečiais, kaip jie gieda savo himną, kaip vertina savo šalį. Kad taip LT žmonės savo šalį ir savitumą gerbų ir aukštintų.(nebuvau JAV, bet toks įspūdis susidaro iš informacijos priemonių). Pvz., Lietuvos naciją galėtų gerbti ir ja didžiuotis visi čia gyvenantys – drauge su lietuviais ir rusai, ir karaimai, ir lenkai, ir … .
O diskusijose dėl sąvokų, tai, mieli žmonės – pasakykit, kokios sąvokos tinka apibūdinti savo santykiui su kraštu, papročiais, istorija, pagarba prieš mus buvusiems (ant kurių veiklos šiandien raškom demokratijos vaisius) ?
Nors iš esmės – ar tikrai tik vartojamose sąvokose esmė?
Jei žmonės stengtųsi suprasti, apie ką kalba autoriai/pašnekovai, kokia jų mintis, tai ir sąvokos netrukdytų.