Vaikštau Vilniaus ir kitų miestų ar miestelių gatvėmis ir nuolat girdžiu lietuvišką ir nelietuvišką kalbėseną, užgriozdintą keiksmažodžiais. Jei prieš kokį dešimtmetį tai sukeldavo nuostabą, dabar tokia būsena seniai nebestebina, nes tampa visuotiniu reiškiniu. Tik pagalvoju: kiek daug prasčiokų, kurių graži išorė, bet supuvęs vidus.
Prasidėjo tas procesas atgavus Nepriklausomybę, kai laisvę imta suvokti be jokios atsakomybės, ir ji buvo pradėta tapatinti su anarchija. Toks kalbėjimo būdas turbūt išvešėjo ugdant prarastąją kartą, kurią augančią apleido tėvai, dirbantys keliuose darbuose, kad išlaikytų šeimą, ir neturintys laiko vaikams, tuščiai politikuojantys su draugais ir kaimynais arba pasinėrę į visuomeninę veiklą Atgimimo laikais.
Ir visa tai viešose vietose: autobusuose, gatvėse, net kultūriniuose renginiuose ar teatruose. Niekas nedraudžia, niekas nebaudžia. Įstatymų priimta daug, bet apie jauno žmogaus atsakomybę įstatymuose nekalbama, tik suteiktos plačios teisės, o galimybės atsivėrė pačios niekam nedraudžiant neigiamų dalykų: elgsenos, kalbos, veiksmų.
Gal tiesiog tokia kalbėsena atvirai skatinama, nes išleistas platus žargono žodynas, o koks nors pro šalį einantis darželinukas, atrodytų, jį pradėjęs mokytis atmintinai. Į jaunuolius taikantys paaugliai baigia išmokti jį visą, o gal jau ir išmoko, kai studentai turbūt galėtų net diplominius darbus tuo žargonu surašyti. Bet mane galutinai pribaigė toks faktas, kai gatve dviračiu važiuojantis tėvas mokė savo šalia važiuojantį sūnų elgesenos su dviračiu vartodamas „rinktinius keiksmus“. Tad nėra ko stebėtis, kad pavyzdys ne tik užkrečia, bet ir padeda užkratui įsitvirtinti. Šiuo aveju blogas pavyzdys. Tai baisi priklausomybės liga, kuri morališkai ėda žmogų, dažniausiai to nesuprantantį, arba tiesiog nenorintį suprasti dėl abejingumo. Visa šita bjaurastimi kasdien užmušinėjamas mąstymas, racionali mintis. Tai yra dvasinė asmens savinaika. Pasilieka tik grubumas ir nenoras tobulėti, keistis ir keisti gyvenimą.
Iš tokios kalbėsenos išimkim tuos bjaurius kalinių žargono teršalus ir nieko nebelieka, – jokios minties, nes nelieka normaliai sudaryto sakinio – tik banalaus purvo srautas. Į jį grimzta daug jaunų žmonių: nevartodamas keiksmažodžių, lieki atstumtuoju, netinkančiu į tuščiagalvių kompaniją, kurie net kartais pretenduoja į kokios nors vietos vadukus. Labai keista, kad sunkus paauglystės laikotarpis daugeliui tampa prieštara visuomenei pirmiausia kalba, kurios vartojant pačią grubiausią ir žemiausią formą, pagrįstą aistromis, tik norima pasirodyti kietuoliais, tačiau nejučia tampama panašiais į kalinius, kurių kalbėsena perimta iš sovietmečiu vartoto rusiško žargono.
Prasčiokiška kalbėsena uždeda antspaudą ir žmogaus elgsenai, ir psichinei būklei, ir net sveikatai, nes nuo kalbos ir kalbėsenos būdo jaunas žmogus pradeda formuotis kaip asmenybė su savo individualiomis savybėmis. Pamąstykim, ar gali išaugti žmogus doras ir sąžiningas, jei jis siekia būti panašus į kalinį savo bjauria kalba. Jei tai paauglystės bėda, ji gali praeiti kaip praeina mada, bet dažniausiai neigiamas elgesys uždeda antspaudą visam gyvenimui. Galbūt ne visiems, bet tokių žmonių daugėja, nes prastėja kalba, o su ja prastėja ir degraduoja pats žmogus. Vadinasi, degraduoja gana didelė visuomenės dalis. Kažkam toks reiškinys yra parankus, nes iš tokių žmonių formuojama darbo jėga, kuri nemąsto arba lėtai ir paviršutiniškai mąsto, bet neanalizuoja ir nesiaiškina padėties, todėl tokią masę lengviau valdyti, nes ji prilygsta mankurtams.
Tokia pat bėda yra ir tarp suaugusiųjų, kurie savęs nekontroliuoja. Gerai, kad jų, paleidžiančių keiksmažodžius, yra mažuma viešose vietose. Tačiau ir jie teršia viešąją erdvę negatyvia vieša kalbėsena arba bjauriais komentarais elektroninėje erdvėje.
Keiksmažodžius vartojantys žemo intelekto žmonės tampa priešprieša valdiškose įstaigose sėdintiems, kurie su interesantais kalba ta dirbtinai nudailinta, nenatūralia kalba, sukeliančia priešpriešą paprastiems žmonėms, dažnai negalintiems nieko išsiaiškinti ar gauti valdiškoje įstaigoje. Kartais pakėlę balsą ar paleidę purvo seriją, jie bent jau atkreipia dėmesį į save ar į asmeninę problemą, o kartais net ką nors ir laimi. Taigi atsiduriame tarsi užburtame rate, kuriame laimi stipresnis, naikinantis save ir teršiantis bendrą mūsų visų erdvę.
Man asmeniškai atrodo, kad keiksmažodžiais prisodrinta kalba dažniausiai kalba nevykėliai, kurie nieko daugiau nesugeba, tik gėrėtis ir grožėtis savimi ir įsivaizduoti, kad yra kieti vyrukai ar dar bjauriau – mergiotės, nors iš tiesų taip toli gražu nėra, nes purvu dažnai dangstomas bukumas ir bejėgystė praradus savivertę ir savigarbą. Po tokių asmenų grubia išore dažniausiai slepiasi nevisavertiškumas. Taip pat iš tokios rūšies prasčiokų išsiugdo ir nusikaltėliai, murgdantys Lietuvą savo juodais darbais ir padedantys ją parodyti pasauliui kaip blogio valstybę. Tai, manau, labai naudinga ir sukelia pasitenkinimą mūsų priešams, kurių toli ieškoti nereikia. Galbūt šitokiu būdu, siekiant sukurti bendrą nusikalstamumo erdvę, siekiama užvaldyti visuomenę, formuoti jos nuomonę, nes tai yra vienas iš daugelio manipuliacijos būdų, kuris padeda dominuoti ir valdyti silpnesnius ar labiau pažeidžiamus, kai nebelieka galimybių sugalvoti kitokių būdų, kaip užvaldyti kad ir valstybę.
Palietėte labai rimtą problemą, nes keiksmažodžiai tiek įsigalėję, kad dažnas net nesupranta, kad keikiasi. Visai žinomi ir laikantys save intelektualais žmonės , norėdami pateisinti save , kalba: ” na kas šiandien nenusikeikia? juk visiems išspūsta” na “neišsprūsta, nors tu ką”, nes nuo mažens negirdėjau savo paprastų tėvų: geležinkeliečio ir darbininkės, beveik beraštės močiutės ir kt man brangių žmonių keikiantis, tokią pačią aplinką sukūriau ir savo vaikams, kurie nėra tobuli, bet keikmažodžiai jiems nėra norma.
Tarp keiksmažodžių ir emocingų išsireiškimų, žodžių yra labai plona, linija, kuomet galima įsivelti į begalines bevaises diskusijas, net teismus, todėl būtina labai aiškiai įvardinti, kad ” šūdas’ ir dar daug įvairių grubių, šlykščių išsireiškimų yra nemandagūs, grubūs, neetiški, pažeidžiantys aplinkinių pusiausvyrą ir prilygsta psichjologiniam smurtui…nors gerai apmokami advokatai paaiškins, kad tai labai literatūrinis žodis (kaip “boba”, “ką turi kelnėse”)
Bandau įvardinti, kas yra prasčiokas: ar žinomas asmuo, turintis universitetinį išsilavinimą, aukštą socialinį statusą, kartas nuo karto pratrūkstantis “triaukščiais” rusiškais ir visais kt. išsireiškimais, ar eilinis Lietuvos pilietis, su viduriniu profesiniu išsilavinimu ramiai dirbantis už minimumą, biliotekoje skaitantis periodiką, dalyvaujantis folkloriniame ansamblyje, Rasose, akcijose “Darom”…
Emilija, meluoji pirmu sakiniu. Retas, kas nesuvokia, kad keikiasi. Tarpusavyje jie kalbasi keiksmažodžiais. Kalbėdami su viršininkais, apsieina be keiksmažodžių – suvokia kur galima keiktis, o kur ne.
Man įdomu ar tu suvoki kokią žalą darai lietuvių kalbai vartodama svetimžodžius:
,,problemą, intelektualais, norma, emocingų, linija, diskusijas, neetiški, psichjologiniam, literatūrinis, socialinį statusą, minimumą, periodiką, folkloriniame ansamblyje, akcijose………”
Kembliui: esu sąmoninga, praprususi, socialiai atsakinga, tačiau su Tamsta , Kembly, renkuosi nediskutuoti. Tiesiog, dažnai Jūsų komentarus laikau niekiniais, provokuojančiais, nekonstruktyviais: taip, taip, būtent tokiais, jūsų manymu, teršalais aš kalbu ir mąstau. Labai prašau, kad ir koks Jūs būtumėte protingas, teisingas, nereaguokite į Emilijos paistalus…Laikykite mane nesusivokiančia ir visokia kitokia nevykėle, …