Jonas Trinkūnas, www.alkas.lt
Alkas.lt toliau skelbia Inijos ir Jono Trinkūnų pasakojimus iš Indijos, kurioje jie šiuo metu vieši.
Sausio 16 diena. Apeigos Lietuvai arba pudža ir mitingas
Majoras Mathura pasakė mums, kad šiandien mums bus surengtos pamaldos Lietuvai. Mes labai nusistebėjome, bet daugiau nieko nepaaiškino, tik pasakė – viską pamatysite patys.
Pirmiausia jis mus nusivežė pas savo pažįstamus, kur mes namo sodelyje pabendravome su įdomiais žmonėmis.
Ypač įspūdingi buvo trys senoliai, o vienas jų atliko Saulės pagerbimo apeigą. Jis tai daro kasdien prieš 12 val. – atsineša varinį ąsotėlį vandens, atsistoja prie ypatingų vaistažolių krūmelio, ir lėtai pila vandenį ant jų, šnabždėdamas maldas Saulei. Po to mes sėdėdami ratelyje kalbėjomės apie Lietuvą ir kultūrų ypatumus.
Vėl sėdome į automobilį ir nuvažiavome pas kitus majoro pažįstamus, labai pasiturinčius, gyvenančius prabangiame name. Mus pasitiko jauna šeimininkė ir su didžiuliu užsidegimu viską rodė ir pasakojo. Jų šeima paveldėjo didelį žemės plotą, kuriame stengiasi atkurti senąsias indų tradicijas.
Šitoje vietoje buvę trys senoviniai šaltiniai, tačiau jie dabar nebeveikia, todėl jie nusprendė buvusių šulinių vietoje pastatyti šventyklėles. Privedė prie marmurinės koplyčios, jos viduje pamatėme tarp gėlių kelias raudonas plytas. Pasirodo, tai išsaugotos buvusio šulinio liekanos.
Po to mus pakvietė pietauti. Stalas buvo padengtas mums neregėtais ypatingais valgiais, kurių vienas man pasirodė tarsi pažįstamas. Tai buvo, mano, supratimu, ruginė košė, gerai žinoma aukštaičiams. Šeimininkai paaiškino, kad tai tipiškas Radžastano patiekalas. Visi valgiai nebuvo aštrūs, o majoras paskui pasakė, kad tai specialiai mums padaryti pietūs. Jauna šeimininkė mums pasirodė tarsi kažkur matyta. Jos veido išraiška, šypsena, judesiai – tarsi priminė kažkokią pažįstamą moterį Lietuvoje. Apskritai Indijoje tenka susidurti su keistu reiškiniu – matai indus, kurie labai primena pažįstamus lietuvius. Skirtumas tik, kad veidas indiškas, tamsus.
Besivaišinant mūsų draugas Mathura mums paaiškino, kad Radžastano Valstijos pavadinimas Radža reiškia karalių, o Radžastan – tai karalių vieta arba šalis. Iš tikrųjų Radžastanas pagimdė daugelį Indijos karalių, o pastaraisiais laikais – daug turtingų verslininkų.
Važiuojame į kažkokią vietą, kur turės įvykti Lietuvos pagerbimas. Štai ir dideli puošnūs vartai, prie kurių susirinkusi mūsų laukianti minia žmonių. Prasideda mūsų sutikimo ceremonija: ant kaklo kabinami gėlių vėriniai, būrys indų mergaičių dainuoja sutikimo dainą. Įžengiame į erdvų kiemą, kuriame įrengti trys aukurai. Mus pasodina prie vieno iš jų. Aplinkui gal pora šimtų induistų, šventikų, muzikantų, dainininkų. Prasideda apeigos prie aukurų.
Giedamos giesmės dievams, beriamos aukos į degančius aukurus. Mums paduodami aukojimo reikmenys ir mes viską atliekame kaip mums nurodoma. Mathura sako, jog dabar vyksta pudža – apeigos, kurių metu dievų prašoma pagalbos Lietuvai, prašoma laimės ir gerbūvio. Apeiga tęsiasi pusę valandos.
Tuomet visi kviečiami į didoką salę, kurioje daugybė žmonių laukia mūsų pasirodymo. Mes kviečiami į sceną. Vedantieji pasakoja apie mus ir apie Lietuvą. Tai geriausiai išmano pats Mathura, todėl jis daug kalba ir aiškina. Kviečiama kalbėti Inija, ji pasakoja apie lietuvių ir indų ryšius, senųjų kultūrų giminystę. Po to ji ima giedoti Ladūto tūto, giedojimui pritaria indų būgnininkas, o visa salė ritmiškai ploja. Po to žiūrime indų merginų šokius, kuriuos atlieka įvairaus amžiaus šokėjos.
Mums paaiškino, kad šitas mergaites globoja RSS organizacija (Indijos savanorių susivienijimas), jos yra iš vargingų šeimų. RSS organizacija Indijoje vaidina svarbų vaidmenį. Ji siekia Indijos vienybės –ne tik politinės, bet ir idėjinės. Jie skelbia hindutvos ideologiją. Bet tai kai kam labai nepatinka. Aš paklausiau Mathuros, kodėl tarptautinėje žiniasklaidoje, internete RSS yra apibūdinama neigiamai. Jo atsakymas buvo toks: „RSS yra vienintelė galinga organizacija, kuri neleidžia krikščionims vykdyti Indijos evangelizacijos. Todėl bažnyčia naudoja visas priemones, siekdama apjuodinti RSS.“
Mes tyliai stebėjomės ir džiaugėmės patekę į tokį dėmesio centrą, kai daugybė induistų reiškia mums simpatijas ir linki geros kloties. Buvome išlydėti gražiai ir išvažiavome kupini geros nuotaikos, bet šios dienos įspūdžiai dar nesibaigė. Mathura pasakė, kad vakare važiuosime žiūrėti vestuvių.
Vestuvės Džaipūre
Pasirodo šiomis dienomis Radžastane yra vestuvių metas. Mathura mums paaiškino, kad Radžastano vestuviniai papročiai yra radžputų tradicijos. Tai labai įdomus faktas. Kadangi radžputai čia atsikėlė beveik iš probaltiškos teritorijos, į būsimas šio vakaro vestuves ketinome žiūrėti baltų etnologų akimis. Įdomu tai, kad lietuvių adventinių dainų pagrindinis turinys – pasiruošimas vestuvėms, o sausio vidury prasideda pačios vestuvės. Taip pat ir Džaipūre.
Važiavome į vestuvių vietą per miestą ir daugelyje vietų matėme vestuvinių žibintų spiečius bei muzikantų būrius. Mūsų tikslas buvo pamatyti Radžastano ministro sūnaus vestuves. Bet tai ką mes pamatėme – netilpo į jokią fantaziją! Vestuvių vieta – tai milžiniška stadiono dydžio aikštė, aptverta ir išpuošta žibintais ir visokiausia puošyba, primenančią karališkų rūmų architektūrą. Į vestuves plaukė minios žmonių. Vestuvių aikštėje buvo keliasdešimt tūkstančių žmonių! Visi laukė atžygiuojančios vestuvinės eisenos. Belaukiantys buvo vaišinami neribotu kiekiu šiltų gėrimų. Tai buvo pomidorų sriuba ir daržovių buljonas, o taip pat vanduo, kava ir arbata.
Vaikščiodami po šventinę minią sutikome Mathuros pažįstamų. Vienoj vietoj sustojo net keli kostiumuoti vyrai, su kuriais jis pasisveikino ir mums pristatė juos kaip Radžastano ministrus. Vienas iš sutiktų pažįstamų mums pasakė – Mathura – žymus žmogus. Iš tikrųjų mes tik šiandien sužinojome, kad Mathura yra buvęs Radžastano sporto ministru. Jis buvo mus nuvežęs prie didingo žuvusių kare paminklo ir rodė žuvusiųjų sąrašus, tarp kurių buvo ir jo draugų. Be to jis pasakė, kad kai kurie jo karo draugai šiandien yra labai aukšti kariuomenės karininkai.
Mathura mums pasiūlė nueiti truputį į priekį ir pasitikti eiseną dar jai neįžengus į vestuvių aikštę. Išgirdome triukšmingą muziką, tratėjo būgnai, grojo didžiulis dūdų orkestras, o įvairūs ragai ir dūdos visą laiką trimitavo. Eisena buvo nepaprastai spalvinga, moterys buvo įsisupusios į gražiausius sari, eisenoje būriai šokėjų visą laiką šoko, buvo nešami labai prabangūs elektriniai šviestuvai ir visas šitas šventinis triukšmas beveik priminė Rio de Žaneiro karnavalines eisenas. Eisenos centre ant balto žirgo sėdėjo jaunikis. Ir žirgas, ir jaunikis buvo išpuošti turtingiausiais, spalvingiausiais puošmenimis. Žirgas ramiai žingsniavo, o iš šonų ėjo vyrų palyda. Prisigretinome ir mes arčiau jaunikio ir taip nužingsniavome iki vestuvinės aikštės vartų.
Aš dar paklausiau Mathuros – tai kiek šitam ministrui kainuos šitos vestuvės, kurios tikrai prilygo karališkom vestuvėm? Mathura atsakė, kad tai nieko nuostabaus, tai yra to ministro politikos dalis, jis tokio prabangaus festivalio pagalba gali tikėtis būti vėl išrinktas į Radžastano vyriausybę.
Prie vartų turėjo įvykti viena iš vestuvinių ceremonijų. Mums vėl pavyko iš arti stebėti vyksmą. Prie vartų raitelis sustojo, jaunąjį sutiko jo motina ir moteriška palyda. Jos atliko palaiminimo apeigą: kaktą pažymėjo raudonu bindi. Vartuose kabojo Ganešos paveikslėlis, kurį jaunikis turėjo paliesti su apeigine lazdele. Tą jis ir padarė. Jaunikis nulipo nuo žirgo ir su palyda nužygiavo į labai puošnią sceną, kurioje stovėjo du karališki krėslai. Prieš sceną išrikiuota daugybė krėslų, kuriuose sėdint galima buvo stebėti vestuvių ceremonijas. Jaunasis, atsisėdęs krėsle, laukė jaunosios.
Dešinėje pusėje rūmuose pradėjo bildėti būgnai ir sutrimitavo trimitai. Pasirodė jaunosios didžiulė palyda, kuri judėjo link scenos. Mums vėl pavyko prisiartinti ir stebėjome, kaip jaunoji pamergių apsuptyje iškilmingai žingsniavo. Ir jaunoji, ir pamergės buvo išsipuošusios prabangiai – viskas tiesiog spindėjo ir žėravo vaivorykštės spalvomis. Pagaliau jaunosios pulkas užlipo ant scenos. Tuomet pamergės rankomis susiėmusios sudarė tunelį, pro kurį ėjo vestuvininkai. Labai panašu į tai, ką mes darome mūsų rengiamose santuokose.
Pagaliau jaunieji sustojo vienas prieš kitą. Jiems paduodamos gėlių girliandos, kuriomis turi vienas kitą papuošti. Jaunasis papuošia jaunąją, o jaunajai tenka išbandymas: jaunojo pulkas jį iškelia aukštai, ir jai taip pat prireikia pagalbos norint jį pasiekti. Po to jaunieji vėl susėdo į krėslus ir minios fotografų juos fotografavo, o visi norintieji stojo į didžiulę eilę pasveikinti. Scenos priekyje apačioje muzikantai grojo, o šokėjai šoko energingus šokius. Pati svarbiausioji santuokos dalis – jungtuvės pagal bramanų nurodymą – turėjo vykti po vidurnakčio astrologų numatytą valandą.
Žmonės pasklido užkandžiauti. Dešimtys tūkstančių žmonių krovėsi į lėkštes kiek norėjo indiškų patiekalų…
Ir aš ten buvau – alų midų gėriau, per barzdą varvėjo – burnoj neturėjau.
Skaityti:
Gilyn į Indiją (I).
Gilyn į Indiją (II).
Gilyn į Indiją (III).
Gilyn į Indiją (IV).
Gilyn į Indiją (V).
