Lilija Valatkienė, www.valstietis.lt

Prieš pat Naujuosius metus Lidija Meškaitytė, akvarelinės miniatiūros meistrė, būtų įžengusi į aštuoniasdešimt penktuosius gyvenimo metus. Nepaprasto likimo moterį primena jos kūryba, saugoma Lietuvos dailės muziejaus fonduose, gimtoji sodyba Antšvenčių kaime (Jurbarko r.). Jurbarko savivaldybė, vykdydama paskutinę dailininkės valią, liaudies tapytojams už geriausius darbus Mažosios Lietuvos tema kas trejus metus teikia jos vardo premiją.

Draugės palikimo saugotoja

Ant Šventosios upės kranto netoli Smalininkų tarp miškų ir pievų stūkso XIX amžiaus sodyba . Kadaise čia netoli buvo valstybinė siena. Anoje upės pusėje – Lietuva, šiapus – Mažoji Lietuva. Autentiškai Mažosios Lietuvos gyventojo sodybai tuoj bus du šimtai metų. Ji saugo dailininkės, jos tėvų, šiame krašte puoselėjusių lietuvybę, atsiminimus. Žema trobelė. Reikia susilenkti, kad kakta sveika liktų.

„Lida į gyvenimą ir į kūrybą žiūrėjo labai rimtai, atsakingai. Tą požiūrį ji akivaizdžiai perkėlė į subtilias miniatiūras, kuriose preciziškai pavaizduota gimtojo Antšvenčių kaimo gamta, taikliai atkurta gimtosios sodybos aplinka. Autentiška aplinka buvo pagrindinis jos kūrybos šaltinis, todėl kad dailininkė buvo ligota, sunkiai vaikščiojo“, – sakė namo-muziejaus prižiūrėtoja Ona Burneikienė. Ji sodybą prižiūri nuo 1993 m. L.Meškaitytė savo draugei testamentu paliko savo namus, žemę ir mišką.

O.Burneikienė savamokslę dailininkę pažinojo per trisdešimt metų, nuo pirmosios asmeninės parodos Smalininkuose. Ji nesureikšmina, kad pati daug prisidėjo organizuodama šimto paveikslų darbų ir dailininkės teptukų parodą. Iš to palikimo daugiau rūpesčių nei džiaugsmo. Sodybos pastatai seni, juos reikia renovuoti, bet dabartinė sodybos savininkė viena to padaryti neįstengia. Kadangi L.Meškaitytė savo kūrybinį palikimą paskyrė valstybei, O.Burneikienė prieš keletą metų dėl sodybos išsaugojimo kreipėsi į Kultūros ministeriją. Nepadėjo. Jeigu ne Jurbarko rajono savivaldybės bei atkakliosios darbuotojos rūpestis, čia seniai viskas būtų į žemę susmegę.

Piešiniai – lyg lietaus lašeliai

O.Burneikienė L.Meškaitytės namą-muziejų prižiūri jau septyniolika metų. Martyno Vidzbelio nuotrauka

Beveik dvi dešimtis metų, diena iš dienos O.Burneikienė slaugė, globojo ir padėjo silpnos sveikatos tapytojai. Kai jos susipažino, Lidai nebuvo nė keturiasdešimties. Tuomet jos pirštai dar buvo dailūs ir laibi. Į gyvenimo pabaigą L.Meškaitytė dėl artrito pirštais nieko negalėjo sučiupinėti. Jeigu ne ištikimosios draugės O.Burneikienės pagalba, kažin ar dabar galėtume džiaugtis dailininkės kūrybiniu palikimu.

„Čia viskas kaip anuomet. Nė vieno daikto neperstumiu, nenukišu. Pakeliu, nuvalau dulkes ir padedu į vietą“, – aiškino O.Burneikienė, rodydama spintą, kurioje sukabinti dailininkės drabužiai, sulankstyti šalikėliai, surikiuoti bateliai.

Virtuvėje ant krosnies pūpso virdulys. Ant lentynėlių stovi dėžutės su arbata, kruopomis, cukrumi. Rankšluosčiu uždengtos švarios lėkštės, palubėje kabo vaistažolių šluotelės, prie krosnies – rankų darbo kilimėlis.

„Jeigu žmogus, nekviestas ir neprašytas, ateidavo į sodybą, Lida Meškaitytė pyktelėdavo: „Ir vėl trukdo dirbti“. Ji uždengdavo piešinį, padėdavo teptuką į šalį ir nepaimdavo jo, kol ateivio siluetas neišnykdavo horizonte. Savo miniatiūras ji piešdavo akvarele. Ne liedavo, o taškuodavo. Kruopščiai, preciziškai, taškelis po taškelio. Medžiai, žolė, lietus, uogos, drugeliai, bitės. Ta taškelių technika reikalavo susikaupimo. Miniatiūroms gimti nepakakdavo mėnesio. Savo darbo dailininkė niekam nerodydavo, kol galutinai nepadėdavo paskutinio taško“, – pasakojo O.Burneikienė.

Viskas susiję su nelaime

„Artinantis frontui, Lidos šeima pasitraukė į Rytprūsius. Po kurio laiko grįžtant į namus pabėgėlius ištiko tragedija. Slėpdamiesi nuo vėjo ir lietaus, žmonės subėgo į pusiau subombarduotą pastatą Kaune. Siena neatlaikė ir griuvo. Keletas žmonių žuvo vietoje, Lidai buvo sulaužytos abi kojos, keli šonkauliai, sužalotas stuburas. Į Antšvenčių kaimą ji grįžo luoša“, – pasakojo O.Burneikienė.

Karo baisumai, liga, skurdas, motinos elgetavimas, žmonių susvetimėjimas iš esmės pakeitė Lidą. Ji užsisklendė savyje, jausdama didžiausią neviltį giliai išgyveno savo luošumą. Pro langą stebėjo žaliuojančius medžius, paukščius, matė dirbančius tėvus, kol vieną dieną ėmė piešti pieštuku.

Apie savo kūrybą ji kadaise yra pasakojusi: „Keletą metų sunkiai vaikščiojau. Mokytis negalėjau, dirbti taip pat. Turėjau būti namuose. Tada ir pradėjau piešti. Iš pradžių, kol negalėdavau išeiti, piešdavau kambarį, o paskui – Antšvenčius, apylinkes. Taip ir praėjo gyvenimas. Tas piešimas man buvo vienintelis saulės spindulys, galimybė maloniai praleisti laiką. Šviesą, kurios nemačiau gyvenime, galėjau tik nupiešti.

Jei tada nebūtų įvykusi ta nelaimė, gal ir mano paveikslėlių nebūtų buvę. Viskas su ta nelaime susiję. Atsirado laiko piešti…“
Lida Meškaitytė rašė dienoraštį. Sodyboje saugomi aštuoni storiausi sąsiuviniai, prirašyti nežinoma kalba. Ištikimoji draugė Ona Burneikienė mano, kad dailininkė į šias užkoduotas eilutes sudėjo visus savo jausmus ir išgyvenimus.

„Tai jos pačios sugalvotas šriftas. Pamenu, dar 1968 metais ji man pasisakė rašanti dienoraštį ir parodė kaligrafi škai išmargintus lapus. Prisipažinau, kad nieko nesugebu perskaityti. Lyg vokiškai parašyta, bet ne – tik keletas žodžių panašiai skamba. O ji pradėjo juoktis ir tarė: kai kas nors panorės perskaityti, prireiks dvidešimt penkerių metų“, – pasakojo O.Burneikienė.