www.voruta.lt

Sukurdamas Lietuvos valstybę ir ją apkrikštydamas, Mindaugas pelnė ne tik lietuvių pagarbą, bet ir pagiežingas kaimyninių valstybių metraštininkų charakteristikas. Tai padaryti jiems buvo nesunku: daugumas mus pasiekusių šio žmogaus apibūdinimų parašyti svetimųjų, visais laikais į Lietuvą žiūrėjusių kaip į būsimą savo valdą. Lenkai jau nuo 14 amžiaus melavo – ir tebemeluoja – kad Lietuvą apkrikštijo jie, ne Mindaugas, kiti kaimynai nepavargsta kartoti jį buvus svetimautoju ir žudiku.
Ši mūsų praeities ir asmenybių niekinimo tendencija globalizmo laikmečiu atgijo su nauja jėga, todėl J. Sajausko romanas, kuriame į Lietuvos praeitį žiūrima lietuvio akimis, skaitytoją turėtų sudominti.
Knyga platinama Rašytojų sąjungos knygyne Vilniuje, Sirvydo g. 6.
Gal jau kas skaitėt?
įtartina, nes Mindaugas iš tikrųjų buvo truputi tironiškas svetimautojas ir žudikas, Lietuvos jis neapkrikštijo, o tik mažą elito dalį ir tai krikštas buvo apgaulingas, nes slapta laikėsi pagoniškų papročių. O ir krikšto vertinimas kaip kuo anksyvesnio ir kaip pažangos garantas jau kvepia pseudomokslu. Beje, jis iškyla kaip autoritariškas monarchas, kai iki tol kunigaikščiai gan demokratiškai susirinkę spręsdavo neįbaudžiavintų baltų likimą 🙂
Knyga turi tris skyrius. Pirmieji du pasakoja Mindaugo gyvenimo istorijas, kurios neturi jokių paralelių žinomoje istorijoje, t.y. yra nuo pradžios iki pabaigos išgalvotos. Trečiasis skyrius kalba apie Mindaugo nužudymą, taigi, kažkiek atspindi ir interpretuoja istorinį įvykį, bet jis pagrįstas T. Narbuto paskleista šio įvykio lokalizacija Agluonoje. Apskritai Mindaugo vardą šioje knygoje būtų galima pakeisti išgalvotu, tuomet knyga būtų korektiškesnė, nes su Mindaugu šis kūrinys negali supažindinti.
na, kaip ir rašoma aukščiau – čia romanas, o ne istorijos vadovėlis, kur patarčiau žvelgti į potekstę, ‘pagauti mintį’, o ne ieškoti istorinių tikslumų-netikslumų. Gero skaitymo!