Aleksandras Jakubonis, www.voruta.lt

Redaktorius S. Birgelis sakė: „Iš kalbos galime daugiau sužinoti nei kasinėdami žemę. Sanskritas, baltų kalbos, ypač prūsų kalba daug pasako apie indoeuropiečių senovę. Lenkai nenori patikėti, kad lietuvių kalba viršesnė, vyresnė nei lenkų kalba. O tai todėl, kad lietuviai buvo konservatyvūs, lindėjo giriose ir nenorėjo bendrauti su kitomis gentimis ir išsaugojo savo kalbą. Kadaise buvo viena tauta, viena kalba – indoeuropiečiai. Kur jie tuomet gyveno? Žinojo metų laikus, žinojo vilkus, meškas. Vadinasi, gyveno ne Indijoje, o vidutinio klimato krašte, tikriausiai Pietryčių Europoje. Vėliau, indoeuropiečiams išsiskaidžius, tarp Varėnos, Mozūrų ežerų ir Pripetės upės gyveno jotvingiai, susiskirstę į atskiras gentis. Jų gyvenamas plotas buvo didesnis nei dabartinės Lietuvos valstybės.
Apie jotvingius žinome tik iš jų priešų užrašytų kronikų. Priešų kronikos iš reiškia susižavėjimą jotvingiais. Kažin ar buvo kokia tauta panaši į jotvingius, karingus ir nepažįstančius baimės. Ūkiniu atžvilgiu jie nebuvo atsilikėliai – jau III–IV amžiuje žemę dirbti naudojo geležinius noragus. Jotvingių tauta žlugo galimo savo valstybingumo išvakarėse. Jų vadas Skomantas galėjo būti tuo, kas Lietuvai buvo Mindaugas. Deja, prispirtas stipresnių priešų jis tapo išdaviku, parodė kryžiuočiams priėjimą į paskutinę jotvingių tvirtovę Šiurpylius. Prieš tai jotvingius 1280 metais nusilpnino sausra, prastas derlius ir badas. Jotvingiai nusipirko javų Volynėje. Tuos javus, gabenamus Bugo upe, pagrobė lenkai. Kilo karas su lenkais, 1283 metais iš kitos pusės puolė kryžiuočiai. Jotvingių tauta buvo išskaidyta.“
S. Birgelio nuomone, legenda apie Žilviną, jo nužudymą ir kraujo putą galbūt kilusi jotvingių žemėje, nes ten yra ežeras, kurio vanduo raudonas kaip kraujas (nuo geležies).
J. S. Paransevičius išvardijo svarbesnius metraščio straipsnius ir jų autorius. Kun. S. Norkus, Punsko klebonas, surašė parapijos istoriją. Atspausdintas K. Šapalo mašinraštis apie kadaise žymią Žiburio švietėjišką draugiją. K. Širpa, buvęs 5-ojo pėst. Pulko vadas aprašė 1920 metų kautynes prie Berznyko. Įdomūs J. Puzino jotvingių tyrinėjimai, B. Vileišytės darbas apie Seinų spaustuvę. Prof. M. Riomeris lankėsi Suvalkų krašte, apsilankymą aprašė savo dienoraštyje.
Dauguma straipsnių – šiuolaikinių autorių, tarp jų ir lenkų, kurie domisi baltų praeitimi. Pavyzdžiui, G. Ivanovska aprašo kasinėjimus jotvingių Eglinės piliakalnyje. Algis Uzdila nagrinėja hotvingių krašto ežerų pavadinimų baltišką kilmę, prof. Zigmas Zinkevičius – Suvalkų ir Augustavo krašto gyventojų pavardžių kilmę.
Seinų ir Punsko krašto lietuviams teko panašūs išbandymai kaip ir lietuviams šiapus sienos. Pokario metais ten veikė lietuvių ir lenkų partizanai. 1950 metų rudenį 40 vagonų su lietuviais pajudėjo iš Trakiškių stoties (netoli Punsko). Lietuviai buvo tremiami į Šcecino vaivadiją, į žemes, lenkų perimtas iš Vokietijos. 1946 metais lietuviškos pamaldos Seinų katedroje buvo panaikintos. Kai lietuviai giesmes užgiedodavo lietuviškai, vietos klebonas visa jėga paleisdavo garsiakalbį su lenkiška „programa“. Tik popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu lietuviškos pamaldos Seinuose vėl buvo įteisintos.
Nėra jotvingių valstybės, bet jotvingiai tebegyvena mūsų genuose. Baltarusijoje, Poliesės krašte vis dar pasitaiko žmonių, kurie sako, jog jų proseneliai buvę jotvingiai. Lietuvoje tebegyvuoja Jotvingių kryžiaus riterių ordinas, įsteigtas dar XV amžiuje. Jotvingių metraščio II-ame tome įdėtas atsakymas jotvingių kalba – apie 2 600 žodžių (daugiausiai daiktavardžių). Tik nenurodyta, kas tą rekonstrukciją, apie kurią kalbama, atliko.
Kur b0tų galima įsigyti jotvingių metraščius?