Kaip Jūs vertinate šiuolaikines grupes, kurios interpretuoja folklorą?
Aš tai vertinu, tai yra žmonių noras atrasti save. Identitetą. Noras susivokti, kas jie tokie yra. Ir tai labai labai man patinka. Gal kartais tai atrodo naiviai, kartais tai atrodo kažkaip gal pritempta, bet tas noras yra nuoširdus. Tą jauti visada. Ir tarkim, man teko prieš porą metų dalyvauti festivalyje “Mėnuo juodaragis“. Ten susirenka tokie žmonės, kurie prijaučia senajai kultūrai. Aišku, ten yra visokie muzikos žanrai: sunkusis rokas ir taip toliau. Bet tu matai, kad tų žmonių siekis yra nuoširdus. Ir ta forma per kurią tai išsireiškia, tai nėra esminis dalykas. Esmė yra ta, kad žmonės ieško to, kas mes tokie esam, kokia tauta. Mes pasąmoningai tą bandom susigrąžinti.
Pats žodis „pagonis“ reiškia provincialą lotynų kalba ir mes tą teigdami, kas mes esame? Provincialai ar tauta su tvirčiausiu stuburu ilgiausiai išlikusi pagonių šalis?
Kai sakau pagonis, aš jau, tiesą sakant, nebegalvoju apie to žodžio reikšmę. Jisai man reiškia tiesiog ikikrikščioniškos kultūros išpažintoją ir viskas. Pagonybė man yra Dievo pažinimas per jo kūrinius, kurie yra Gamta. Aišku žmonės mėgsta kalbėt labai apie Dievą: Dievas yra toks ir toks ir jis nori, kad tu darytum taip arba taip, bet iš tikrųjų niekas nežino kaip yra. Niekas nežino net ar Dievas yra Jis ar Ji, ar apskritai Tai. Nei vienas žmogus to nežino. Jeigu kas nors ką nors pasakoja, tai tik perpasakoja ką jam kiti pasakė tokie pat nežinantys kaip ir jis.
Man santykis su gamta yra tai – kaip kad ateini į paveikslų galeriją ir nepažįsti dailininko, bet tu matai jo paveikslus ir apie dailininką iš jo paveikslų gali šį bei tą sužinoti. Gal būt ne viską, bet kažkokius netgi esminius dalykus. Tai gamta – kiekvienas medis, kiekvienas gyvas sutvėrimas yra kaip tas paveikslas. Mes juos stebėdami galim sužinot apie Kūrėją, jeigu toks yra. Mes nežinom, bet mes galim nuo to pradėti.
Šiandien mes čia esam Lizdeikos šventyklos kalno papėdėje. Iš tikro ar įmanoma sugražinti tuos trupinius ir padaryti juos šiandien paveikiais? Kokias Jūs formas matot?
Na, kaip sakiau, manau, kad taip, kaip kažkada buvo – taip nebebus. Būtent formą dabar kokią nori gali pasirinkti. Įvairovė. Turinys gali nepasikeisti, turinys gali persikelt į šiuos laikus. Forma – čia yra didžiausia erdvė kūrybai dabar, mano manymu. Forma. Kaip surasti, kaip išreikšti tuos baltiškus jausmus, kaip išreikšt tai kas yra mūsų kultūros esmė? Per kokias formas? Čia yra visiems kuriantiems Lietuvos žmonėms muzikoje, dailėje, šokyje, teatre, kine, bet kur – didžiausi klodai ieškojimams.
httpv://www.youtube.com/watch?v=m6YM6Z-HMm8&feature=related
A.Mamontovo TV interviu žiūrėkite laidoje „Gyvenu čia“ spalio 23 d., 20.30 val. per INIT TV arba svetainėje “Baltų Atlantida”
www.alkas.lt
Nežinau kokiomis aplinkybėmis atsirado žodis “pagan„ romėnų vartotoje kalboje. Manau, kad lietuvių kalba senesnė. Lietuvių kalboje yra žodis “ginti„ turintis panašią prasmę kaip “vyti„. Mūsų valstybės ženklas yra “Vytis„ – karžygys. Beveik tokį patį ženklą baltarusiai vadina “pogonia„. Šis žodis rusų kalboje reiškia veiksmą “ginti„, “vyti„. Aš manau, kad “pagonys„ tai “ką nors vejantys„. Tiems, ką vijo mūsų protėviai, išgirsti “pogonia„ tikrai malonių jausmų nesukeldavo. Taigi jų palikuonims šis žodis prilygsta keiksmažodžiui. Beje, mūsų kalboje yra žodis “naktigonis„.
Kembliui: poezija arba dainava – geras dalykas 🙂
Žmonės (visi gyvi padarai) yra tarsi akutės, skylutės užuolaidoje, užstojančioje mums, “šiapus” miegantiems, Beribę Šviesą. Dauguma akučių tokios mažos, kad pro jas šviesos beveik nematyti. O pasitaiko tokių, kad tiesiog spindi švyti. Andrius yra didelė “skylė” (-: Labai didelė, man atrodo.
Džiaugiuos, kad jis yra, ir sveikinu jį su naujais Darbais ir Naujais metais
Andrius ir Dainius yra laukai – dideli ir lauksnūs laukai. Sveikinu ir aš visus linkėdamas, kad iš visų skylių ir skylučių iš visų laukų ir laukelių trykštų akinanti šviesa. Tebūnie Šviesa ir Darna! Ir Sveiko Kailio visiems jums 2012!