Žurnalistė Varsa Liutkutė-Zakarienė kalbasi su dainininku Andriumi Mamontovu apie jo pasaulėžiūrą.
Paskutiniu metu Jūs palankiai pasisakote apie senąjį lietuvių tikėjimą. Deja, mūsų dienas pasiekė tik jo šukės. Dabar iš šukių kiekvienas susidedame savo mozaiką. Kokia ta Jūsų mozaika? Kaip Jūs ją įsivaizduojate? Kas joje Jums svarbiausia?
Kadangi nesu ekspertas kalbėti visais šitais klausimais, aš remiuosi tiktai savo patyrimu, tai mano vienintelis atskaitos taškas.Aš papasakosiu vieną istoriją. Mes su žmona esame jau šešiolika metų vedę. Kai mes nutarėme turėt vaiką, nusprendėme susituokti, tuomet mes nuėjome į kažkokią parduotuvę. Užėjome ir sakome: „mums reikia nusipirkt žiedus“. Mes niekada nebuvome tradicinių vestuvių šalininkai. Pamatėme vitrinoj gulinčius du varinius žiedus. Pažiūrėjome ir sakome: „va, šitie žiedai bus mūsų.“ Ir viskas. Tai ir yra mano vestuvinis žiedas. Jis yra varinis, jis yra toks apsuktas aplink pirštą.
Ir, aš tiesą sakant, tada absoliučiai nežinojau ką jis reiškia, man jis tiesiog pasirodė įdomus, gražus. Ir visiškai neseniai, vienas toksai žmogus, kuris domisi archeologija, pasakė, kad tai yra senoviškas baltų žiedas, kurį mūvėdavo maždaug tarp I ir V mūsų eros amžių. Ir aš galvoju, kad kažkas mano pasąmonėj buvo, kas išsirinko būtent tokį žiedą.
Tai kas yra mūsų šaknys, tai kas yra mūsų kultūra, tikroji, prigimtinė, tai kas atsirado čia, šitoje žemėje, šitoje geografinėje platumoje, tai kas mes esame – mums yra perduodama pasąmoningai ir mes tą savyje turime. Ir visa Lietuvos istorija, ypač pastaruosius 500-600 metų, yra labai vėtanti ir mėtanti mus. Lietuva buvo pakrikštyta ir Lietuva priešinosi tam. Buvo įvairiausi karai, priklausomybė vienai kitai valstybei. Viskas kas vyko Europoje, visi konfliktai – viskas ėjo per Lietuvą. Napoleonas į vieną pusę ėjo, rusai į kitą, vokiečiai į tą pusę ėjo, vėl rusai į kitą pusę… Paskui buvom priklausomi Tarybų sąjungai gerus kelis dešimtmečius.
Man atrodo, pastaruoju metu, atgavus nepriklausomybę, staiga atsirado toks jausmas, kad štai – mes dabar galime būt savimi. Iškilo klausimas – o kas mes esame? Būti savimi? Taip. Bet, tai kas tas Aš? Kas yra šitos tautos veidas? Kas tai yra? Čia ir prasideda domėjimasis šaknimis.
Aš labai daug keliauju po pasaulį. Tenka matyti daug įvairių kultūrų, šalių. Ir kuo daugiau keliauji, tuo tavo šalis tau darosi brangesnė ir tuo daugiau galvoji: „kuo gi jinai tau yra? Lietuva pasaulio žemėlapyje yra toks taškelis, kurio daugelis net išvis nežino – nei kur ta Lietuva, nei kas jinai yra, nei kas mes per žmonės. Ir tuomet tu galvoji, kuo jinai yra ypatinga? Kas yra jos esmė – aš klausiu – kas yra mūsų kultūros esmė? Kuo mes galim būti įdomūs?
Kaip kiekviena maža tauta mes norime būt pastebėti, priimti, įvertinti ir mums identiteto klausimas vis labiau tampa svarbus. Ir dėl to aš viename interviu taip ir pasakiau: „kad kuo daugiau aš keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų, todėl, kad vis labiau suprantu, kad jokie žmogaus sukurti stebuklai neprilygsta gamtos sukurtiems stebuklams, nes tikrai pasaulis pilnas neįtikėčiausių gamtos formų ir kūrinių. Tada aš galvoju, o mūsų protėvių visas kultūros pagrindas buvo susijęs su gamta, su gamtos reiškiniais, su metų laikų ciklu.
Ir kai grįžti į Lietuvą, supranti, kad pabuvęs, tarkim, kažkur kalnuose, pabuvojęs dykumoje, pamatęs vandenyną – tokias didžiules gamtos stichijas – tu pagalvoji: “kas yra mūsų stichija?“ Ir tada matai šituos va mūsų miškus, kuriuos mes čia matom už lango ir supranti, kad mes esam… miškų žmonės, kad mūsų kultūra visa paremta mišku.
Daugelyje Jūsų dainų svarbiausia žmogaus atvirumas, sielos būsena. Jos labai atviros, kartais rėkiančios, kartais tylesnės, o tos gamtos ne tiek daug. O ar dabar Jūsų kūryboje atsiras daugiau gamtos?
Visada yra kažkokie pagrindiniai gamtos elementai: vanduo, ugnis, dangus, oras, žemė. Niekada sąmoningai to nedariau. Ir sakau, aš tai neseniai tik supratau, kad aš pasąmoningai vis tiek kažkaip į tai linkstu. Ir mano tėvai sąmoningai neišpažino senojo tikėjimo, ir ypatingai nesidomėjo juo. Bet jis vis tiek kažkaip mums persiduoda. Na, aš nežinau kaip. Ar tai genais persiduoda, ar tai per tradicijas, kurios nors ir kinta, bet yra perduodamos iš kartos į kartą. Jose vis tiek lieka tas esminis elementas, kurį mes turime.
Iš tikrųjų lietuviškasis identitetas, tautiškumas, tokį kokį mes dabar suprantame, formavosi XIX-XX amžių sandūroje ir buvo neatsiejamas nuo krikščionybės, nuo katalikybės. Lietuvis ilgą laiką buvo prilyginamas katalikui, beveik šimtą metų. Ar Jūs manot, kad katalikybė išsisėmė?
Aš manau, kad jinai daliai žmonių, ko gero, yra priimtina. Negalima gal būtų sakyti, kad tai yra svetimkūnis. Būtų gal neteisinga taip teigti. Yra žmonių, kuriems tai – gyvenimo kelias. Bet, yra žmonių, kurie neranda atsakymų. Nors vėlgi aš galiu kalbėti tik apie save – niekada nebuvau priešiškai nusistatęs. Bet, tarkim, kai yra lygiadienis ir ant Nėries krantų dega ugnys, ir ugnies ženklai plaukia upe… aš jaučiu, kad tai yra mano. Čia yra viskas. Taip ir turi būti. O su tom katalikiškom šventėm aš visada kažkaip sunkiai kontaktuodavau. Man tai kažkaip svetima, tai ne mano tiesiog. Ir viskas. Ir aš suprantu, kad ta kultūra vis tiek yra atėjus iš Europos, iš Romos imperijos, iš Vakarų Europos šalių. O mes juk nesam tokie patys kaip, tarkim, italai.
Kiekviena tauta pasaulyje turi savo kreipimosi į Aukščiausią būdą. Tai yra kiekvienos tautos kultūros pagrindas: kokiu būdu tauta, tos tautos žmonės, kreipiasi į tą Aukščiausiąją jėgą, kurią mes vadiname Dievu, kokį turį ryšį su aplinka. Bet iš tikro iki galo nežinome, kas Tai yra. Tad vienaip ar kitaip mistifikuojame tą dalyką. Tai ir yra tikėjimas, religija, tai – neatsiejama šalies kultūros dalis. Ir tai yra vienareikšmiška. Visa tai neatsiejama nuo identiteto, nuo to, kaip žmogus save jaučia.
Bet aš jaučiu, kad dabar yra toksai laikas, kai, man atrodo, daug kas užduoda sau klausimą: „Gerai, mes lietuviai, bet tai kas mes? Kuo mes ypatingi? Kas yra mūsų pagrindas?“
Skaityti toliau:
A.Mamontovas: Kuo daugiau keliauju, tuo labiau aš darausi pagoniškų pažiūrų (II)
A.Mamontovo TV interviu žiūrėkite laidoje „Gyvenu čia“ spalio 23 d., 20.30 val. per INIT TV arba svetainėje “Baltų Atlantida”
„Gyvenu čia“ laidos anonsas:
Mielas Andriau, ačiū Jums, kad žadinate apsnūdusią mūsų dvasią. Jūsų balsas ir Žodis daug gali. Kalbėkite, kreipkitės, netylėkite. Mums reikia daugiau Jūsų Žodžių.
http://www.fera.lt sidabras zalvaris zalvariniai papuosalai ranku darbas rekonstrukcija autentika tai yra tikra ir idomu, rekomenduoju! maza kaina
Ačiū. Žinome tai. Esame įdėję į alkas.lt nuorodų skyrių.
Šaunuolis, Andriau. Giria, Motina Gamta,medžių ir gyvūnų sielos, tyras vanduo – dabar svarbiausia.
Labai įdomu. Po Andriaus žodžių visiškai kitaip išgirdau Laužo šviesą – iš tikrųjų joje deklaruojamas pagoniškas ugnies suvokimas. Šiaip mintis, kad pagoniška pasaulėjauta, krikščionybei atėjus į Lietuvą, neišnyko iki šiol, manau, ne vienam iš mūsų kyla. Pažįstu žmogų, kuris vienas pats, nedalyvaudamas jokiam judėjime, susimūrijo senelių sodyboje aukurą po senu ąžuolu. Jam tiesiog labai gražu.
Tai gal ir pradekim aukurus muryti ir aukas atnasauti?Sustoje aplink aukura isivaizduosim,kad Pradziapatis tuo dumeliu dziaugiasi ir auka priima!Perkunijai griaudziant irgi apeigas atlikim,nes juk tai ne kas kitas,kaip musu Dundulis geleziniais ratais per dangu darda! Kaipgi nepagarbinti? Tik ar nebus tas musu garbinimas veidmainyste ir saves itikinejimas,kad mes cia tarsi proteviu dvasios ipediniai didi darba darom?
Matyt,Andriaus siela vis labiau verziasi vienyben su mus supanciu pasauliu.Su visais azuolais,upem,ezerais,gyvunais ir pauksciais,kurie yra viso Vienio,Auksciausiojo sukurto neatskiriama dalis.Tam kad Tverejo dalele bet kuriam Jo sukurtam pavidale pagarbintum,nereikia nei saves pagonim pravardziuoti( musu proteviu “pagoniu” kaulai jau vien nuo to zodzio zemej vartosi),nei aukurus kurenti,nei skambiais zodziai i dangu kreiptis.Uztenka priejus prie azuolo,berzo,ezero,upes,drugelio ar patraukusio tavo demesi vabalelio,prieiti ir pasakyti: “Myliu tave.Laiminu tave,kaip moku,palaimink ir tu mane”.Visi mes Auksciausiojo Vienio ir Meiles dalis ir tai tikrai ne pagonybe…
O mes kursime nors tu ką.
ka kursite? Nauja religija,nes viduj puikybes kipsiukas sznabzda apie tai,kad butu visai smagu kriviu buti? :))))))))
Kai sukursit,gales riteriu palikuonys atvaziuoti kaip nauja show pasiziureti:))) Taip JAV indenu festivaliai vyksta.Pasiziuri susirinkusi publika koki ritualini soki,bet svarbiausia mugej sudalyvauja,pigiu ir siltu megztiniu atveztu is Peru nusiperka.Matyt kazkuo panasiu ir Andrius Mamontovas noretu sudominti Europa.Dainuojantis pagonis vaidila juk kur kas geriau skamba,nei siaip muzikantas,jau vien egzotika ka reiskia:)Paziureje teatralizuota kriviu-vaidilu-eiliniu pagoniu vaidinima,gal kokie teutonu palikuonys atgabens knygu apie Naujojo Amziaus judejima,pasiulys nuo teatraliskumo pereiti prie nuosirdaus dvasingumo ir tokiu budu lietuviskieji pagonys gal vel bus “pakrikstyti.Istorija juk eina spirale:)))
Atsiprasau uz savo ironija ir savotiska netolerancija.
Sunku papildyti indą kuris jau pilnas su kaupu…
Lietuvių išmintis sako:
Išmintingas mokosi visą gyvenimą, kvailas manosi viską žinąs.
Būkim atviri.
Nuostabi frazė ponas Jonai. nors tu ką. :)))
…tai jau tikrai, Tuomuk, biški kaip ir nušnekate, atsiprašau.
Nemanau, kad Andrius ir p. Jonas V. dėl ambicijų, savireklamos neaiškios kilmės “krivio” titulo (istorikai dar nėra tikri, ar tikrai taip mūsų šventikai vadinosi, ar čia kokia istorinė-kalbinė – romantizuota žodžių samplaika) ar kokių kraugeriškų nacionalistinių interesų čia sklaidytųsi.
Visiems mums rūpi Lietuva. Žinoma, pasiginčyti yra dėl ko.
Bet juk tam ir forumai.
Būkime biedni, bet teisingi, Tuomai.
Šis portalas yra geras ir reikalingas, Andriukas Mamontovas – tikrai nuoširdus, jei jis sako – taip ir galvoja, o gerb. Jonas – atviras ir tiesmukiškas.
Taigi galgi nereikia čia subtilių “baksnojimų” ir įtarumo.
Verčiau statykime, ne griaukime.
Lli. Kažką turbūt ne tai perskaitėte. Kalbu apie kiekvieno žmogaus asmeninį sąntykį su pasauliu ir šalimi, kurioje gyvena. Religijos, man rodos, išvis Lietuvai nereikia. Bent jau centralizuotos. Tegu kiekvienas randa savo kelią. Man savo identitetą norisi suvokti ne tam, kad suvenyrus pardavinėti, bet kad gyventi laimingam.
Nebūkite tokia/toks pikta/piktas. Piktai kalba dažniausiai tik okupacinių ideologijų atstovai…
ir šiaip gražu, kai komentatoriai savo tikrais vardais pasirašo ir nebijo emailo palikti 🙂
su pagarba
andrius
Tikrai man buvo labai didelė staigmena perskaityti šias Mamontovo mintis,ne vien dėl to,kad “Mamontovas-pagonis”,o dar ir dėl to,kad aš mąstau taip pat,ir nesitikėjau atrasti bendramintį Andriuje.Manau mes jau priėjome tą etapą,kurį pradėjo Romuva ir esame ant slenksčio kažko aukštesnio,tyresnio,didesnio.Nusibodo girdėti Mildas,Laimas,Žemėpačius,Praamžius ir k.t.Tų “pagoniškų” grupelių dabar šimtai ir kiekvienas buožgalvis galvodamas,kad yra savo baloj erelis drąsko viens kitam akis,kuris tikriau tiki.Ar jums neprimena tai viduramžinės krikščioniškos Europos,kai tūkstančiai buvo išžudyti nes ne taip tikėjo tuo pačiu dievu(taip pavadinkim).Mūsų žmonės,o ypač senesnės kartos dar vis kupini to “davatkiško” ir “antiburžuazinio” pykčio ir noro verst kitus savo tiesai.O tiesa yra releatyvus dalykas.Kogero tai suprasdami mūsų Protėviai kurdami LDK neprivertė nei vieno slavo tapti pagoniu ir kalbėti baltiškai.Tokia yra mūsų Tautos Gyvastis ir esmė,net ir būnant plėšriu kariu,atskirti esminius dalykus nuo niekingų ir sugyventi su aplinkiniais.Mes esam miškų tauta,ir miškas yra mūsų Šventasis raštas,kas sugeba jį skaityti,tas žino tiesą.Visi kiti – tik politikai komersantai garbėtroškos imitatoriai vakar prisidengę raudonųjų,šiandien – žaliųjų,rytoj – baltųjų vėliavom(viskas priklauso kokia dabar mada).Visada maniau,kad Andrius išmintingas žmogus,bet dabar jį gerbiu dar labiau.Sėkmės Tau.
Apie kokį čia davatkišką akių draskymą Romuvoje kalbate, Arai, gal alučio padauginęs pamiškėje supainiojote kleboniją su alku?
Tai ar nedrąskote dabar man akių,Jonai?Galėčiau apie Jūsų Jorę daug čia prirašyt,bet nerašysiu,nes tikslas mano ne akis drąkyt.O tai ką parašiau aukščiau, ne Romuvai taikiau,o visai puokštei keistuolių pasisakiusiųjų komentatorių.Negi “vagies kepurė dega”?O kas yra alkas man nereikia aiškint ir mano nuomone jis tikrai ne Jūsų kieme.Dėl “mąsės” per daug įvairaus plauko svieto perėjūnų priimate į Ratą.Netvirtas tas tas ratas,netvirtas…Žmonės išsirenka karo vadus,kunigaikščius,ne žynius.Ar žinote kas išrenka žynius?Į Romuvą savo prakaituotus pirštus kiša politika,deja…
Piktai ir neramiai kalbate. O reikėtų Darną prisiminti. Tik vieną raidę pakeiski, Arai, ir dUrna bus. Dažniau žiūrėkite į akis. Į akis žiūrėkite.
esate abu teisūs Arai ir Jonai. bet reikėtų šiek tiek į šalį padėti išdidumą/pasipūtimą (kas būdinga primityvioms gaidžių peštynėms) ir paspaudus rankas, pažiūrėjus į akis žmogiškai iš širdies išsakyti skaudančias problemas, nes juk vienu Keliu einate. ir šitame Kelyje negalima skaldytis, bartis, kovoti tarpusavyje, nes negalima Kelio išskaidyti į mažus takelius ir šunkelius bei tikėtis, jog iš paskos tempiamas Lietuvos vežimas gražiai riedės bekele.
tad pasiūlymas iš šono: paspauskite rankas ir pakalbėkite iš širdies ir iš esmės, o pakalbėti ir išspręsti tikrai yra ką, pasistenkit kalbėdami išgirsti ir tai ką sako kitas.
sėkmės abiems.
Aš jau spaudžiu ranką, ir esu atviras kitų rankų paspaudimams. Aš nesislepiu. Kur Jūsų rankos ir akys?
Aš visada žiūriu Žmogui į akis ir visada sakau tiesą(tai apie ką galvoju),ir esu įsitikinęs,kad tik tokiu būdu galima draugati ir bendrauti,kai kiekvienas sako tiesą(tai apie ką galvoja).Tik tada atrandi TIKRUS bendraminčius,tik tada gali sugyvenimo su žmogum vedamas suderint jo ir savo tiesas.Nebūdamas nei vienoje grupėje dievturių,pagonių ar kaip norit vadinkit,aš matau Romuvą iš šalies.Gerbiu be galo,Ramuva kaip motina,pradžiamotė,bet įsiklausykit ir į mano žodžius,daug kas Joje pakito,nuo tada kas buvo pradžioje,nuo tada kas buvo kai aš pradėjau.Ir aš nekritikuoju,nes kad mano kritika būtų pagrįsta,privalau pasiūlyti išeitį…bet išeities aš nematau.Visada ir visur buvo kiekybės ir kokybės priešprieša.Manau turėtų likt kaip yra.Žmogaus jausmai amžini kaip akmenys,kaip jūra,kaip dangus.Ir žmonės savo jausmais ir aistromis liko tokie pat kaip ir XIV a. prieš krikštą.Dar kart pritarsiu Mamontovui,kad negali “pagonybė” būt centralizuota,nes taip niekad ir nebuvo.Tobulas įstatymas yra ne raštiškas,o gyvas,žodinis,kintantis.Mus reiktų išsivaduoti nuo krikščionybės,o vėliau tarybų primestų “į formą” įspraustų standartų ir pažvelgt į Protėvių paveldą žymiai plačiau,BERIBIAI.Aš nesislepiu.Manęs tiesiog nenori matyti.Mano akys – į Dangų,rankos – į darbus Lietuvai.
Tai ir pirmyn į darbus Lietuvai, kaip kas juos suprantame (handshake).
yesss very thanks man i love this site
Vaiskunas sitam tinklarasty medzioja eretikus, kurie drista abejoti Romuvos veikla. Kaip baznycios inkvizicija 🙂 Kai nepaliekama vietos kritikai, gresia diktatura… Nepamirskite, racionali kritika leidzia tobuleti!!!!
Kritikuokite į sveikatą. Bet protingai (racionaliai).
Šaunus straipsnis