Kas žinoma apie baltų religiją ir mitologiją?
Dažnai girdime įvairius gandus, aidinčius iš neišmanių lūpų, neva turime labai mažai duomenų apie baltų religiją ir mitologiją, jog ji išnykusi, neaktuali XXI a. žmogui, negalinti egzistuoti nūdienos sąlygomis ir pan. Tokius teiginius galima drąsiai laikyti išprusimo stoka, klaidingų stereotipų laikymusi, o kartais net priešišku religiniu fundamentalizmu.
Vienas žymiausių baltų mitologijos tyrinėtojų – Norbertas Vėlius tvirtai teigė, kad turime neblogesnius gyvosios tradicijos šaltinius nei graikai, nes senovės graikų mitologija rekonstruota pagal literatūrinius šaltinius. Mūsų mitologijos šaltiniai daug geresni negu slavų ar germanų. Pasak N.Vėliaus, žymiausi pasaulyje slavų mokslininkai, tyrinėję senovės slavų religijas – Ivanovas ir Toporovas – teigė, jog norint suvokti slavų mitologiją, pirmiausia reikia perprasti baltų mitologiją. Žinomas prancūzų tyrinėtojas Beneviste manė, kad teks pervertinti visų indoeuropiečių mitologiją (germanų, indų, graikų…) į bendrą kontekstą įvedus baltišką.
Kad šių tyrinėtojų teiginiai ne iš piršto laužti aišku kiekvienam istorija, etnologija ar religijotyra besidominčiam žmogui. Ne paslaptis, jog tikrasis Lietuvos gyventojų krikštas vyksta ne XIV a. pab. – XV a. pr. su elito atvertimu, o XVI-XVII amžiuje pakvietus Jėzuitų ordiną. Pasak istoriko Mangirdo Bumblausko, Europoje christianizacijos procesas skiriamas į du pagrindinius etapus: ankstyvąjį ir vėlyvųjų viduramžių.
Lenkijoje ankstyvasis krikščioninimo etapas vyksta X-XII a., o vėlyvųjų viduramžių – XIII – XV a., tačiau Lietuvoje dėl ypatingų istorinių aplinkybių šiuos etapus tenka gerokai nukelti. Ankstyvasis periodas Lietuvoje baigiasi XVII a., vėlyvųjų viduramžių christianizacijos periodas – tik XIX a. pirmoje pusėje (!).
Taigi, šios istorinės aplinkybės lėmė, kad etnografinių ekspedicijų dalyviai tiek prieškariu, tiek ir sovietmečiu keliaudami po Lietuvos kaimus susidurdavo su ištisomis pagoniškomis ar menkai krikščionybės paveiktomis salomis. Toks religinis sinkretizmas primena tolimuosius rytus, kur šalia pagoniškų protėvių kultų ir liaudies religijų ar šintoizmo draugiškai egzistuoja ir jaunesnės religijos perėmusios gausybę pirmykščių elementų: konfucionizmas, taoizmas, budizmas.
Lietuvos ir visos Europos gamtos religijų santykis su krikščionybe kiek kitoks, nors bažnyčia ir inkorporavo į savo praktiką gausybę pagoniškų elementų (pvz. verbos, margučiai, šiaudai ant kūčių stalo arba kalendorinės šventės, kultai sumišę su šventųjų kultais), tačiau vėlyvajame christianizacijos periode į tokį susiliejimą (sinkretizmą) žiūrėjo neigiamai ir atitinkamai elgėsi: tam tikrais laikotarpiais (per Adventą) įvesti draudimai linksmintis, dainuoti, buvo netgi naikinami įvairūs muzikos instrumentai… Todėl mūsų Ilgės ir Vėlinės iš tiesų dar visai neseniai (prieš 50 metų) buvo ne liūdesio ar depresijos laikotarpis, o į keltiškąjį Helovyną panašesnis laikas su giesmėmis, persirengėliais, laužais, linksmybėmis ir mirusiųjų pagerbimu.
Skaityti toliau:
Baltų religijos ir mitologijos įvadas (II)
Baltų religijos ir mitologijos įvadas (III)
