Žymos archyvas: Teodoras Narbutas

R. Švedienė. Naujųjų metų šventė – antrosios Kūčios? (1)

Rūta Švedienė | asmeninė nuotr.

Anksčiau Lietuvoje savitų, gamtos virsmų padiktuotų specialių apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, tiesiog kartotas saulėgrįžos šventės vyksmas. Pati šventė įvairiose Lietuvos vietose vadinta skirtingai – riebiosiomis Kūčiomis, Kūčelėmis, Kūčiukėmis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis. Skirtingai nuo tikrųjų Kūčių – tai jau ne šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė.

Anksčiau jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Būtini vaidinimo veikėjai – Senieji metai – sulinkę, suvargę, o Naujieji metai – gražus jaunikaitis su knyga rankoje. Skaityti toliau

Lietuvoje jau 20 metų vykdoma UNESCO programa „Pasaulio atmintis“ (1)

unesco2017 metais sukanka 20 metų, kai Lietuva pradėjo aktyviai įgyvendinti dokumentinio paveldo išsaugojimui ir jo viešinimui skirtą UNESCO programą „Pasaulio atmintis“, kurios sukūrimą mūsų valstybė pasiūlė savo inauguracinėje kalboje 1992 m. Šiandieną ši UNESCO programa yra viena plačiausių ir įdomiausių, o Tarptautinis registras „Pasaulio atmintis“, į kurį įtraukta beveik 400 viso pasaulio atminties institucijose saugomų dokumentų ir jų kolekcijų, sulaukia labai daug dėmesio. Į šį tarptautinį registrą 2009 m. buvo įrašytos trys su Lietuva susijusios kolekcijos: Baltijos kelio dokumentai, Radvilų archyvai ir Nesvyžiaus bibliotekos kolekcija bei Meksikos aškenazių bendruomenės tyrimų ir dokumentacijos centro kolekcija. Skaityti toliau

Kur nuves televizinė geidulių kultūra? (1)

Mildos šventė  | Alkas.lt, V. Daraškevičiaus nuotr.

Gegužės 13 dieną – deivės Mildos šventė. Kokios yra deivės Mildos ištakos, kokia Mildos šventės esmė ir kaip lietuvių dievybės bei tradicinė kultūra nušviečiama televizijoje, „TV publikai“ papasakojo etnoastronomas, fizikas, muziejininkas, baltų tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vaidila Jonas Vaiškūnas.

Kas ta deivė Milda?

Lietuviai turi ne tik deives Žemyną ir Gabiją, bet ir Mildą. Kokia ji ir ką apie ją žinome?Anot J.Vaiškūno, deivės Mildos ištakos nėra itin senos: „Pirmas deivę Mildą paminėjo Skaityti toliau

Naujieji metai – gražus jaunikaitis su knyga rankoje, sausis – didžiojo rago mėnuo (0)

Transport.nt.gov.au nuotr.

Anksčiau Lietuvoje savitų, gamtos virsmų padiktuotų specialių apeigų Naujųjų metų šventei neturėta, tiesiog kartotas saulėgrįžos šventės vyksmas. Pati šventė įvairiose Lietuvos vietose vadinta skirtingai – riebiosiomis Kūčiomis, Kūčelėmis, Kūčiukėmis, mažosiomis Kūčiomis, Pakūčiais, antrosiomis Kūčiomis. Skirtingai nuo tikrųjų Kūčių – tai jau ne šeimos, o bendruomenės, ypač jaunimo, šventė.

Anksčiau jaunimas, sutikdamas Naujuosius, rengdavo persirengėlių vaikštynes. Skaityti toliau

N. Laurinkienė. Vėlių deivė Veliona (32)

Deivė Veliuona, Veliuonoje, Jurbarko r. (skulptorius Erikas Daugulis) | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Senovės lietuvių deivė Veliona (Vielona) – viena iš mitinių vėlių globėjų. Ji buvo paminėta apie 1582 m. Jono Lasickio, kuris ją pristatė kaip vėlių dievą: Vielona Deus animarum (BRMŠ II:582, 595). Šis „dievas“ istoriko buvo siejamas su mirusiųjų maitinimo papročiu: „Veliona – vėlių dievas“ (Vielona), kuriam aukojamos aukos, kai maitinami mirusieji. Jiems paprastai duodama kepintų paplotėlių, patrupinus keturiose vietose, priešpriešiais. Tie paplotėliai vadinami Sikies Vielonia pemixlos (BRMŠ II: 582, 595). Matyt, XVI a. Žemaitijoje dar galėjo būti praktikuojamas šitoks ritualas. Skaityti toliau

Lietuvos istorijos paslaptys traukia kaip magnetas (30)

Menotyrininkė Rasa Gečaitė | asmeninė nuotr.

Menotyrininkė Rasa Gečaitė, neseniai išleidusi knygą „Kelionė iš XXI į XIV a. su Giedriaus Kazimierėno „Algirdo pergale prie Mėlynųjų Vandenų“, tikina, jog gerai, kad lietuviai nežino savo istorijos, antraip apsvaigtų nuo šlovės.

Paviliojo meno istorija

Rasa Gečaitė gali valandų valandas kalbėti apie Lietuvos istoriją.  „Nemėgstu paslapčių, – tvirtino ji. – Man labai malonu jas atskleisti.“ Skaityti toliau

V. Mikailionis. Mitologinis Vilnius (I). Rasos (19)

Alkas | A.Railos nuotr.

Mane jau senokai domino klausimas, kodėl būtent tokioje, o ne kitoje vietoje įsikūrė Vilnius. Negi tik geografinė padėtis – upės brasta, sausumos prekybos kelių kryžkelė ar nuotolis nuo priešiškų tautų – lemdavo miesto likimą? O gal tai nulemdavo ir ypatinga bioenergetinė bei geomantinė aplinka, kitaip sakant, geologinė sandara? Gal būtent ji ir paskatindavusi žynius įkurdinti tokiose vietose šventyklas, o prie jų vėliau rasdavosi ir gyvenvietės. Ir dar – kodėl Vilnius kaip šventoji vieta traukia ne tik lietuvius, baltarusius bei lenkus, juk net žydai jį vadina tokiu garbingu vardu – Šiaurės Jeruzale? Skaityti toliau

R.Dediala. Šis bei tas apie 1287 metų Garuozos mūšį (3)

Garuozos mūšio inscenizacija Joniškyje

Magistras Vilekinas tarė:
„Žiemgalius nugalėsim
Arba negyvi čia gulėsim“.
– Eiliuotoji Livonijos kronika

Jau tampa tradicija Joniškyje pažymėti paskutinįjį žiemgalių sukilimą ir Garuozos šilo mūšį, kuris įvyko 1287 metų kovo 26 dieną. Prasminga data Žiemgalos istorijai dėl dviejų priežasčių: pirma, tai buvo paskutinis didelis mūšis, kuriame žiemagliai pasiekė pergalę prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką, antra, tai buvo paskutinis pasispardymas žiemgalių istorijoje, nes po šio mūšio nebebuvo rimtesnio pasipriešinimo, ir iki 1290 m. Žiemgala buvo nukariauta. Skaityti toliau

R.Dediala. Traidenis ir istorinė atmintis (24)

Traidenis Aleksandro Gvanjinio ''Europos Sarmatijos aprašyme'' (Sarmatiae Europeae desscriprio)

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Visi esame girdėję apie istorinės sąmonės tyrimus, bet retai susimąstome, kad tie praeities archetipai formuoja mūsų sąmonę ir istorijos suvokimą. Iš tiesų, o jeigu tyrinėjamas viduramžių objektas daro įtaką moderniajam žmogui? Šioje vietoje tinka ir XX amžiuje iškelto Vytauto kulto pavyzdys. Tuomet verta žvilgtelti į aplinkybes, kad ir neturinčias sąsajų su tuo dalyku jo egzistavimo metu, t. y. į tam tikru laiku suformuotą vaizdinį.

Yra tokia nerašyta istorikų taisyklė – nesiskųsk šaltinių stoka. Skaityti toliau

G. Ronkaitis. Apie Dievą Ragutį (I) (15)

Dubenuotas akmuo legendinės Ragučio šventyklos vietoje Vilniuje

Ragutis – midaus ir alaus dievas, pirmas jį pamini istorikas Teodoras Narbutas 19 a. pradžioje. Tačiau ar taip viskas paprasta? Teks pažiūrėti į šaknį, ieškoti antrojo, paslėpto reiškinio dugno. Nušlavus nuo žemės senuosius protėvių tikėjimus bei kultus, užgesinus amžinąją ugnį ir išnykus žynių luomui, žmonių atmintyje teišliko tik keli išoriniai reiškinio aspektai.

Midus ir alus buvo svarbūs ritualiniai gėrimai, aukoti dievams ant šventosios ugnies. Aliuzija į arijų somą Indijoje. Pažiūrėkime, kokias reikšmes neša savimi giminiški „Ragučiui” žodžiai sanskrito kalboje, kuri liko užkonservuota prieš maždaug 2000 metų ir neša savyje platų reikšmių spektrą. Skaityti toliau

Arūnas K.Kynas. Laiškai iš praeities: Gardinas – Lietuvos ar Kijevo Rusios pakraštys? (2)

Arūnas K. Kynas

Gardino miesto ir krašto istorija yra tiesiogiai susijusi su Lietuvos valstybės formavimusi. Gardinas yra ir jotvingių (sūduvių), prūsų, lietuvių, žemaičių genčių kovų su rytų ir vidurio slavais liudininkas. Vis dėlto nesama tvirtos nuomonės, ar šis miestas buvo atokiausias Kijevo Rusios valstybės įtvirtinimas ir forpostas, ar ikimindauginės Lietuvos gynybinė pilis, stabdžiusi slavų genčių, vėliau ir mongolų – totorių antpuolius.

Pasak rusų istoriko Boriso Rybakovo, Skaityti toliau

Kada švenčiami lietuviški naujieji metai? (9)

Miglė Valaitienė | Asmeninė nuotr.

Ta riba, nuo kada senovės lietuviai skaičiavo naujuosius metus, iki šiol yra didelė mįslė folkloro ir mitologijos tyrinėtojams. Yra net keletas hipotezių, dėl kurių teisingumo šiandien aršiai ginčijamasi, tačiau visiems aišku viena – mūsų protėviai naujųjų metų nešventė sausio 1 dieną. Dabartinė data Lietuvoje pradėta minėti tik XIX amžiaus viduryje, o iki tol mūsų tautai ši šventė nebuvo žinoma.  

Sausio 1-ąją naujaisiais metais paskelbė Romos imperatorius Julijus Cezaris 46 metais prieš krikščionių erą, nes nuo šios dienos Romos senate konsulai pradėdavo eiti savo pareigas. Skaityti toliau

T. Narbutas. Tikrosios Lietuvos sienų su slavų žemėmis aprašymas (16)

Teodoras Narbutas

1784 m. lapkričio 8 d. Šiauruose, prie Rodūnios, gimė lenkiškai rašęs lietuvių istorikas romantikas Teodoras Narbutas. Pagal išsilavinimą inžinierius T. Narbutas parašė ir išleido iki šiol plačiausią 9 tomų „Lietuvių tautos istoriją“ (1835–1841). Gyvendamas toli nuo mokslo centrų ir archyvų saugyklų jis stengėsi atrasti ir savo istorijoje panaudoti naujų, iki tol nežinomų, šaltinių – kartais jam tai pavykdavo, o kartais jis neatsispirdavo pagundai pasiremti ir falsifikatais. Tai lėmė jo darbams prastą šlovę istorikų akyse, bet savo pagrindinį tikslą – pažadinti visuomenės susidomėjimą Lietuvos istorija – jam pavyko pasiekti. Be pagrindinio veikalo T. Narbuto plunksnai priklauso ir smulkesnės istorinės apybraižos, 1856 m. surinktos rinkinyje „Mažesnieji istoriniai raštai“.

T. Narbuto gimtadienio proga skelbiame vieną iš tų apybraižų – XIX amžiuje gana įtakingą etninės Lietuvos ribų aprašymą. Skaityti toliau